Prekybinis karas prieš Lietuvą: ar ES pajėgi mus apginti?

Tarptautinės organizacijos gali padėti Lietuvai, prieš kurią Rusija kariauja prekybinį karą, tačiau joms trūksta politinės valios, koją kiša ir sudėtingas ES sprendimų priėmimo mechanizmas, tikina politologas Laurynas Kasčiūnas. Savo ruožtu MRU profesorius Egidijus Motieka mano, kad, artėjant Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, ES tikrai imsis griežtesnių priemonių susidariusiai situacijai spręsti.

L. Kasčiūnas pastebi, kad Europos Komisija turi dideles išorinės prekybos politikos galias, tačiau institucijos, kuri tikslingai prižiūrėtų prekybinius konfliktus, nėra: „Panašu, kad egzistuoja institucinis vakuumas, apie kurio užpildymą kalbama po kiekvieno Rusijos pradėto ekonominio karo. Kita vertus, ES prekybos komisaras Karelis de Guchtas galėtų padaryti griežtesnį pareiškimą. Tai būtų viena iš galimai veiksmingų priemonių.“

Anot L. Kasčiūno, galimus ES veiksmus siekiant padėti Lietuvai stabdo dvi priežastys. Visų pirma, ES yra didžiulis mechanizmas, sprendimus priimantis tik juos gerai apsvarstęs. Antra vertus, kyla ir politinės valios klausimas.

„Ne visada pati ES nori spręsti, kiek problemą reikia politizuoti ir kelti į europinį lygmenį. Mūsų požiūriu, būtų puiku, jei rastume komisarą, kuris nebijotų taikyti atsakomąsias priemones arba bent jau apie jas kalbėti. Tačiau gal tai nebūtų puiku kurios nors kitos ES šalies narės atžvilgiu. Natūralu, kad ES šalių interesai nėra vienodi. Kai kurie mato viską labai plačiai ir žino, kad, jei vienoje vietoje paspausi, kitoje gali atsiliepti. Manyčiau, todėl ES labai vangiai reaguoja net į pirmininkaujančios šalies patiriamas bėdas“, – konstatuoja L. Kasčiūnas.

Savo ruožtu politologas E. Motieka pastebi, kad ES reakcija į situaciją Lietuvos–Rusijos pasienyje iš pat pradžių buvo operatyvi, nors išsyk nebuvo labai griežta: „Vėliau buvo sureaguota kur kas stipriau. O artėjant Rytų partnerystės šalių susitikimui, ES tikrai imsis kažkokių griežtesnių politinių priemonių“, – sako politologas.

Kaip pažaboti Rusijos žaidimus?

Pasak E. Motiekos, Rusijai ES institucijos yra tik žaidimo objektas, per kurį galima spręsti problemas su kitomis konkrečiomis ES šalimis, tad didžioji Rytų kaimynė kol kas tiesiog žaidžia.

„Tačiau nuo šio savo žaidimo Rusija daugiau nukentės nei išloš, o ES institucijos yra pajėgios spręsti ir mūsų problemas. ES kantrybė nėra begalinė, ir visa tai transformuosis į griežtesnę politiką. Didžiosios ES valstybės, ES institucijos, NATO, gali atlikti kokį nors politinį veiksmą, apie kurį visuomenė nebūtinai turėtų sužinoti“, – tikina E. Motieka.

Politologo L. Kasčiūno manymu, viena iš priemonių kovoje su tokia Rusijos praktika galėtų būti pareiškimas, griežtai parodantis ES poziciją, kad viena iš Sąjungos valstybių neturi būti diskriminuojama. Anot politologo, aukšto rango ES pareigūnai turėtų pateikti aiškius reikalavimus Rusijai.

„Jei tai nesuveiktų, reikia nepamiršti, kad Rusija irgi turi savų interesų ES, tad natūraliai galima bandyti sieti klausimus, ir per tokią sąsają spręsti problemą, – antrąjį problemos sprendimo būdą siūlo L. Kasčiūnas. – Tokiu atveju, aišku, reikia turėti daugiau sąjungininkių, patiriančių panašią problemą, taip stiprinant derybinę galią. Bet daugiausia, ko mes galėtume ir turėtume šiuo atveju siekti, tai – stipraus pareiškimo iš ES institucijų.“

Tuo metu Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) galimybes spręsti Lietuvos problemą L. Kasčiūnas vertina rezervuotai. Anot jo, PPO didžiausią įtaką turi tada, kai šalis siekia tapti jos nare. Kai į ją įstojama, pačioje organizacijoje nepakanka instrumentų, užtikrinančių įsipareigojimų laikymąsi.

LRT.lt primena, kad pirmadienį prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, jog Lietuvai būtina ruoštis kreipimuisi į Pasaulio prekybos organizaciją dėl Rusijos tarnybų taikomų trukdžių lietuviškoms prekėms.

Lietuva turi ruoštis naujiems smūgiams

E. Motieka pabrėžia, kad Rusija prieš Lietuvą nuolat kariauja polinį karą, taikydama ekonomines priemones. Tačiau to karo formų esti įvairių, todėl kartais visuomenė apie tai nesužino. Tuo tarpu ekonominės poveikio priemonės yra labiau afišuojamos, nes į tai sureaguoja verslas, valstybei mokantis didelius mokesčius.

E. Motiekos teigimu, pati Lietuva Rusijos nuo tokių žingsnių atgrasyti nėra pajėgi ir nebus dar keliasdešimt metų. Tad turime išnaudoti aljansus, kuriuose dalyvaujame, per juos duoti didesnį atkirtį.

Pasak L. Kasčiūno, kai dvišaliuose santykiuose neturima pranašumų, reikia ieškoti atramos, derybinės galios stiprinimo europinėse, tarptautinėse organizacijose: „Yra žmonių, sakančių, kad nereikia politizuoti tokių klausimų, nes atskiros tarnybos, įmonės gali tartis tarpusavyje. Tačiau jei Rusijoje yra priimtas politinis sprendimas, tokie bandymai susitarti nebūtinai suveiks. Menas yra suprasti, kada tas politinis lygmuo turi būti įjungtas“, – kalba L. Kačiūnas.

Ar ES užteks politinės valios imtis kažko griežtesnio, priklausys ir nuo Lietuvos diplomatinių kanalų gebėjimų, mano L. Kasčiūnas. Tačiau, anot jo, tokie konfliktai vyksta ne pirmą kartą ir tikrai dar ne kartą vyks. Išgyvenus šią krizę reikia laukti naujos, mat Rusija į savo ekonomines krizes reaguoja protekcionistiškai, per ekonomiką sprendžia ir politinius klausimus.

Kad galime laukti dar ne vieno Rusijos smūgio, pritaria ir E. Motieka. Pasak jo, visų šių dvišalių problemų esmė yra trečiasis energetikos paketas: „Rusija už jį Lietuvai keršys dar tikrai ilgai. Per artimiausius 7-10 metų ta energetinė problematika Lietuvos–Rusijos santykiuose visada transformuosis į kažkokią ekonominę ar informacinio karo problemą. Rusija šiuos dalykus yra gerai įvaldžiusi.“

Anot L. Kasčiūno, naujiems konfliktams reikia ruoštis taip, kad viskas vyktų operatyviai. Be to, turime būti pakankamai savarankiški, nes ES nėra visuomet tam pasirengusi.