DELFI su R. Kondrotu kalbėjosi po to, kai aprašius moksleivio savižudybę, redakciją užplūdo esamų ir jau buvusių mokinių bei pedagogų kreipimaisi. Laiškuose keltos mokyklos problemos bei skųstasi, esą amžinu vadovu tapęs R. Kondrotas jų nusprendžia.
DELFI atskirų skundų nepublikavo – nutarė dažniausiai pasikartojančius klausimus užduoti R. Kondrotui.
– Kokias išvadas padarėte po moksleivio savižudybės ir psichologų vizito mokykloje?
– Pirmiausia mums tai labai skausminga, nors man atrodo, kad mokykla padarė viską, kad vaikui būtų gerai. Mokykla jaunuoliui sudarė sąlygas baigti vidurinį mokslą, įgyvendinti norus tapti baleto artistu, jis šoko Princą Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ mūsų operos teatre, buvo draugiškas ir mokykla dėjo pastangas, kad jis teatre liktų. Laidotuvėse dalyvavę giminės mokyklos adresu išsakė daug teigiamų dalykų – Gytis jautėsi gerai, džiaugėsi pasiekimais. Mums jo pasirinkimas labai skausmingas.
Pirmiausia reikia būti atidesniems. Gal kažką galėjome pražiūrėti, nors jis nuo Naujųjų metų sirgo plaučių uždegimu ir į mokyklą nėjo. Prašėme ministerijos įsteigti dar vieną psichologo etatą, gal jis padėtų nuimti stresą, jei vaikai kreiptųsi. Mes patys analizavome situaciją su mokytojais, Mokyklos taryba, jau dukart kalbėjau su baleto mokytojais – turi surasti žodžių formą pasakyti tuos pačius dalykus neįžeidžiai.
Šios meno šakos specifika susijusi su tam tikromis kūno linijomis, svoriu. Žinoma, tai nėra paprasta. Kaip ir mes, visi mirtingieji, ir vaikai mėgsta pavalgyti saldžiai ir gausiai, deja, šioje vietoje tenka save pakankamai riboti.
– Kokias rekomendacijas pateikė mokykloje lankęsi specialistai?
– Jų laikydamiesi mes ir kreipėmės dėl dar vieno psichologo etato. Pasiūlė, kad didesnį įdirbį dėtų klasių vadovai, taip pat mokytojai, kurie individualiai dirba su vaikais. Jie yra arčiausiai vaiko poreikių ir minčių.
– Mokykloje yra 850 mokinių ir tik vienas psichologas. Ar, Jūsų akimis, tai normalu?
– Tokioje mokykloje, kur vaikai ruošiami scenai, galvoju, kad ne. Eilinėje vidurinėje, kuri užsiima tik bendruoju ugdymu, galbūt.
– Ar esate patenkinti mokyklos psichologės darbu? Mokiniai pasakoja ja nepasitikintys, skundžiamasi, esą ji išsipasakotas problemas perduoda mokyklos administracijai. Žinau vaikų, kurie pas psichologą lankosi privačiai.
– Aš su ja kalbėjau, ji neseniai grįžo į darbą, turėjo nedarbingumą. Man sunku vertinti psichologo darbą, bet jeigu vaikai nepasitiki, mes ieškosime sprendimų. Girdėjau tokių atsiliepimų, situaciją analizuosime. Jai geriau sekasi su jaunesnio amžiaus vaikais, matyt, 9-12 klasių vaikams reikėtų labiau suprantančio jų poreikius. Oficialaus nepasitenkinimo nei iš tėvų, nei iš vaikų nesu gavęs. Tačiau kad ji kada nors man būtų papasakojusi asmeniškumų apie vaikus – to nebuvo.
– Kokias patyčių prevencijos priemones vykdote? Kaip į tai įtraukiate visus darbuotojus?
– Įtraukiame įvairiai – ir per Vaiko gerovės komisiją, ir griežtai reaguojame į bet kokias patyčias, jeigu į jas neįsipina tėvai. Kaip pastebėjote, pas mus rakinamos durys. Nes turėjome situaciją, kai atėjęs vieno vaiko tėvas, paėmęs kitą vaiką už apykaklės, jam krėtė. Bet kai sužinojome šiuos dalykus, tėvas buvo iškviestas griežtam pokalbiui į Vaiko gerovės komisiją, kurioje yra ir policijos atstovas.
Tikrai jokių patyčių netoleruojame, jei matome grubų pažeidimą, patys nesusikalbame su vaiko tėvais, informuojame vaiko teises.
– Sulaukiau keleto skundų dėl mokyklos bendrabučio. Ar Jums žinoma, kad kai kurios auklėtojos tikrina mokinių kambarius jiems nesant namie ir konfiskuoja, pavyzdžiui, atrastas žvakes ar spirales vandeniui kaitinti? Net degtukus, kurie paslėpti giliai lagamine po lova?
– Man tokie faktai nežinomi. Tikrai, jeigu žinočiau, įspėčiau. Taip, kambariai tikrinami, nes į bendrabutį ateina vaikai su įvairiomis socialinėmis patirtimis, aišku, kad mes juos auklėjame užaugti žmonėmis, kurie geba save apsitarnauti. O jei dar auklėtojui kyla įtarimas, kad į kambarį atsineša cigarečių ar alkoholio, aišku. Bet tikrinti be vaiko žinios kategoriškai negalima.
Tačiau man nežinoma, kad tikrintų vaikams nesant. Aš visada esu vaikų pusėje ir jie tą žino – visada sakau, kad ateitų ir sakytų.
– Ar buvo vaikų, kurie skundėsi dėl mano minimų problemų?
– Ne, nebuvo. Dabar mūsų bendrabutis renovuojamas, per praėjusius metus nesulaukiau skundų dėl bendrabučio budėtojų. Aišku, jeigu jie grįžta po 22 valandos, gal ir sulaukia priekaištų. Deja, kai kurie grįžta ir pusę dviejų, ir pusę trijų. Dar daugiau galiu pasakyti – budėtojas arba auklėtojas eina pasitikti vaikų, jeigu jie į laikiną bendrabutį Gerosios vilties gatvėje grįžta po 22 val.
– Mokiniai pasakoja, kad negalima miegoti užsirakinus ar bent jau duryse turėtų nebūti rakto – kad auklėtojos bet kada galėtų ateiti į kambarį. Jos taip pat esą liepia keltis, žadina, jei po pamokų miegi – iškart įtaria narkotikų vartojimu
– Negaliu vadovautis kažkieno pasakytomis mintimis.
– Tai realūs žmonės, žinau jų vardus ir pavardes.
– Būtų gerai, kad ateitų pas mane ir sakytų konkrečiai, kas ir kada buvo.
– Vaikai sako su jumis apie tai kalbėję.
– Jeigu žinočiau, tai reaguočiau. Jei žmonės nori spręsti problemas, pirmiausia turi ateiti pas mus – tik taip galėsime padėti. Kita vertus, nė vienas, įėjęs pro šias duris, nebuvo išvarytas, mūsų galimybių ribose problemos buvo sprendžiamos.
– Kita buvusi moksleivė pasakojo, kaip jai bendrabutyje pavogė piniginę, ji turėjo važiuoti į policiją rašyti pareiškimo, tačiau auklėtoja ją sulaikė, neišleido ir pirmiausia liepė išvalyti dulkes. Mergaitė pasakojo tiesiog pabėgusi.
– Žinote, kiekvienu atskiru atveju reikėtų išklausyti abi puses. Aš beveik kas mėnesį gaunu išklotinę, kurioje fiksuojami bendrabučio taisyklių pažeidimai. Taisyklės yra privalomos, pasirašytinai su jomis susipažįsta visi.
– Suprantu, kad negalite pakomentuoti atskirų pasakojimų, tačiau ar dėl bendrabučio budėtojų, auklėtojų kompetencijos jums nėra kilę klausimų?
– Visi ten dirbantys auklėtojai turi pedagoginį išsilavinimą. Visi baigę aukštąjį mokslą, išskyrus naktinius budėtojus, kurie turi užtikrinti vaikų saugumą. Aš beveik įsitikinęs – išgirstumėte priešingus auklėtojų pasakymus, nei piešiamas vaizdas. Nes kai aš girdžių auklėtojų pasakojimus, kad vaikui liepi išnešti šiukšles, o atsako, kad ir taip gerai, auklėtojas verčia išnešti, o jis nereaguoja, tenka mokinį kviesti man. Taigi yra ir antra medalio pusė.
– Tai ką mokiniams daryti su slaptu kambarių tikrinimu? Pričiuptus auklėtojus fotografuoti, kreiptis į jus?
– Tada kviestume mokinį ir auklėtoją į akistatą ir išsiaiškintume. Žinote, kada viskas nemokama, paduota ant lėkštutės, valstybė viską dengia, tai kartais atrodo, kur daugiau... Kai vaikas negrįžta iki pusės dviejų nakties, man auklėtoja skambina ir klausia, ką darome, kur ieškome, o vaikas, grįžęs pusę trečios, sako projekte dalyvavęs. Aš suprantu, kad auklėtojai kraustosi iš proto, maža ko gali atsitikti. Man yra buvęs atvejis, kai antrą valandą nakties važiavau į Naująją Vilnią parsivežti mokinukių, kurios nuėjo į poilsio vakarą, paskui nebežinojo, su kuo grįžti, išsigando kažkokių vaikinų, nuvažiavau su savo automobiliu ir parvežiau jas. Tai senos gyvenimiškos istorijos, apie šią istoriją tėvai nesužinojo. Stengiuosi, kad vaikai pasitikėtų manimi.
– Pakalbėkime apie pačią mokyklą. Ir viena mokytoja, ir mokiniai pasakoja, kad čia dirba tokia budėtoja, kurią visi vadina Blondine. Ar esate dėl jos gavę skundų?
– Taip. Rašė mokiniai, jai buvo pareikšta pastaba dėl netaktiško elgesio. Ji buvusi mokytoja, didelė formalistė, jei parašyta taip, kitaip nebus. Kartais elementaraus žmoniškumo pritrūkta. Tačiau ji nepažeidė jokių bendrųjų taisyklių, tad galima kalbėti tik apie neetišką elgesį.
– Man pasakojo apie atvejį, kada mokinys, pavėlavęs pasiimti paltą, jo neatgavo ir be palto važiavo namo, kada už lango buvo minus 20.
– Taip, buvo žiemos metas, ji už tai gavo nuobaudą. Paprasčiausiai žmogus patingėjo nueiti iki rūbinės ir vaikui grąžinti paltą.
– Principingesni tėvai už tokius darbus galėtų kreiptis į teismą.
– Galbūt. Šioje vietoje budėtoja pasielgė neetiškai.
– Taip pat skundžiamasi, kad pamiršus leidimą, ši budėtoja neleidžia iš kabineto pasiimti instrumentų, nors puikiai pažįsta vaiką, tada turi eiti aiškintis specialybės dėstytojai.
– Nėra taip paprasta. Jei žmogus neįleido, bet nepažeidė nustatytų taisyklių, aš negaliu jam paskirti nuobaudos.
– Bet yra elementarus žmogiškumas.
– Negalima greitai teisti žmonių. Tie patys mokytojai, kurie kreipėsi į mane, kad ji nedavė rakto, buvo neteisūs – jie neturėjo teisės gauti koncertų salės rakto – nebuvo užsiregistravę, nebuvo pavaduotojo parašo. Šioje vietoje nėra vienareikšmiško atsakymo.
Žinote, aš turiu nusiskundimų tais, su kuriais labai susikalba. Nes kada budintieji, pažeisdami bet kokią tvarką, dalina raktus, o paskui kažkas nusiaubia garbaus amžiaus mokytojos klasę, kaltų nėra. Taigi yra ir kita medalio pusė. Kartais vaikai paišdykauja gan piktai.
– Mokyklai vadovaujate nuo 1994 m. Dar 2012 m. kultūrininkai kreipėsi dėl jūsų vadovavimo, ragino atsistatydinti, kaltino piktnaudžiavimu valdžia bei žudant šalies kultūrinį gyvenimą. Ar išsprendėte šias problemas?
– Problema buvo dirbtinai sukurta, nes daliai mokytojų, dirbusių nepagrindinėse pareigose, nebuvo sudaryti krūviai, buvo priimi jaunesni mokytojai. Nenorėčiau minėti pavardžių – čia vieno garbaus mūsų buvusio profesoriaus dėka kai kurie žmonės padirbėjo, manė, kad šioje vietoje mokykla teisiškai pasielgė neteisingai. Ministerija tyrė šią istoriją ir man atrodo, kad ją tas paaiškinimas patenkino.
Jei paskaitysi jų kreipimąsi, tai daugiau negu liūdna. Galvojama, kad jeigu aš esu kažkas, tai man turi būti sudarytos išskirtinės sąlygos, kad mano mokiniai atvažiuotų į namus, kas nėra toleruotina. To neleidau ir nesiruošiu leisti, nes tai susiję ir su vaikų saugumu, be to, jei mokytojas nesugeba ateiti iki mokyklos ir dirbti, namų mokymas pas mus nelabai toleruotinas. Buvo tokia istorija, ji ėjo ir praėjo, dabar viskas stoję į savas vietas.
– Kalbant apie vaikų saugumą, prieš keletą metų mokyklą sukrėtė pedofilijos skandalas – mokinys buvo prievartautas mokykloje.
– Ši istorija labai keista, man liko labai daug neatsakytų klausimų, į juos pats nerandu atsakymo.
– Kodėl? Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvęs kūno kultūros mokytojas pagrįstai nuteistas už mažamečio tvirkinimą ir seksualinį prievartavimą.
– Kiek buvau apklausiamas pats, kiek buvo apklausiamas kolektyvas – ne viena dešimtis mokytojų, visų jų liudijimai buvo nubraukiami kaip tendencingi, neva ginantys mokyklos garbę ir taip toliau. Bet negaliu kvestionuoti teismo sprendimo – gal kaltas buvo.
Man sunku patikėti tuo, kas įvyko, bet jei teismai sako, kad taip tikrai buvo ir tai paremta kažkokiais įrodymais, kurių aš galbūt nežinau, nes spaudoj buvo sakoma, kad visas kaltinimas paremtas vaiko pasakojimu, galimai pornografinio pobūdžio multifilmu ir daugiau kitų faktų kaip ir nerasta, na...
Antra, mokytojas važiavo į ne vieną praktiką ir niekas juo nesiskundė. Man kaip žmogui tai nesuprantama, tuo labiau, jis ne pirmus metus dirbo, buvo pakankamai griežtas, nieko nepastebėjau, visada gerai komunikavo su vaikais, nusiskundimų nebuvo. Bet kaip gali į žmogaus vidų įlįsti.
Atsiminkime ir kitą istoriją – tai vyko Garliavos įvykių metu, visuomenė buvo labai įaudrinta. Kaip matote, ir Garliavos istorija pasisuko kitu kampu, nežinia, kaip čia būtų pasisukę. Šioje vietoje mokytojas yra vargšas – jis neturi pinigų geriems advokatams samdyti, kurie galbūt būtų suradę kitų įrodymų.
– Kaip visa ši istorija iškilo į viešumą? Kas kreipėsi į policiją?
– Tėvas kreipėsi tiesiai į prokuratūrą. Jis irgi buvo mūsų mokyklos mokytojas, kolega, kas irgi labai keista – jei tikrai mokytojas būtų pedofilas, juk vaikų daug yra, pasirinkti kolegos, kuris sėdi kartu vienoje metodinėje grupėje, vaiką – atsiprašau, bet su logika čia sudėtinga. Jis mokykloje irgi nebedirba. Buvo sunku patikėti, kad taip mūsų mokykloje gali būti.
Kodėl aš apie šią bylą atsargiai kalbu? Man daug neatsakytų klausimų. Pirma, tą dieną, kai vaikas teigia, kad jį prievartavo, mokytojas sirgo ir tą įrodo mūsų praėjimo kontrolė. Paskui surado kažkokią liniuotę, kurios mes nematėme, ant jos buvo užrašyta „sex“, bet tai, sakykim, netiesioginis įkaltis. Didžioji dalis argumentų buvo vaiko pasakojimas ir tėvo teiginiai.
Antra, keitėsi teisėjai. Pačiam mokytojui labai nesaldu, jis buvo ir būsto paskolą pasiėmęs, ir jo vaikams gyvenimas labai apkarto, ir mokyklai didžiulė negarbė, kad toks mokytojas buvo šalia. Man tai buvo labai skausminga.
– Ką darysite, jei įteisins mokyklų vadovų kadencijas ir nebegalėsite toliau vadovauti?
– Eisiu lauk ir viskas. Nors dar noriu įgyvendinti savo svajones, pabaigti bendrabučio statybą, svajoju apie vaikų praktikas Palangoje, kada tėvams nebereikės už jas mokėti. Jei leis realizuoti, tą padarysiu.
Ministrė: situaciją mokykloje stebime
Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės komentaras:
Labai apgailestaujame dėl įvykusios skaudžios netekties. Ministerijos atstovai nuolat bendrauja su mokykla, lankosi, kalbasi, reaguoja į kiekvieną situaciją, nepriklausomai, ar gauta anoniminė, ar oficiali informacija, ar bendrai dėl situacijos, ar dėl konkretaus įvykio.
Po mokinio savižudybės ministerijos darbuotojai sulaukė anoniminio skambučio, priekaištauta, kad mokytojai žemina mokinius, tačiau konkretaus mokytojo skambinantis žmogus nurodyti nenorėjo. Vienas tėtis atvyko į ministeriją pasikalbėti dėl savo vaiko adaptacijos mokykloje, santykių su bendraklasiais. Padedame spręsti šią problemą, dalyvauja mokyklos psichologė, klasės auklėtojas, direktoriaus pavaduotojas.
Mokykloje kasmet atliekami tyrimai, kaip jaučiais į mokyklą atvykę nauji mokiniai, kaip jie adaptavosi. Jei identifikuojamos problemos, dirba klasės vadovė ir psichologė.
Artimiausiu metu mokyklai bus skirtas papildomas psichologo etatas. Ministerija direktoriui nėra skyrusi nei nuobaudų, nei skatinusi.
Mokykla tikrai išskirtinė, specifinė, ugdymo tarptautinių aukštumų pasiekiančius menininkus, todėl ir požiūris į ją, vadovavimas jai reikalauja ypatingo įsigilinimo ir jautrumo.
Neseniai buvau nuvykusi į mokyklą ir susitikau su mokyklos taryba, kad pati asmeniškai susipažinčiau su padėtimi mokykloje.