„Vienu žodžiu net nenorėčiau įvertinti, nes buvo per daug aplinkybių, kurios keitė jo elgesį nuo pat startinės pozicijos. Netgi, sakyčiau, ikirinkiminės pozicijos. Labai greitai jis iš „Tėvynės Sąjungos“ kandidato tapo nepriklausomu kandidatu. Pirma kadencijos pusė gal labiau susijusi su keliais žodžiais – netikėti atsivėrimai. Ir ne tik jo asmenyje, elgesyje, bet ir tai, kaip su juo elgiamasi politiniame lauke“, – sako Linas Kontrimas.
VDU politologas Bernaras Ivanovas atkreipia dėmesį, kad prezidentas G. Nausėda iki rinkimų ir po jų – du skirtingi žmonės.
„Iki išrinkimo buvo labai aiškiai sustyguota komunikacija, gana nuosekliai buvo taikomi politechnologiniai metodai. Jis kalbėjo labai sklandžiai ir aiškiai – man net susidarė įspūdis, kad kažkuriuos tekstus galbūt mokėsi atmintinai. Po to šito neliko – nežinau, galbūt per brangu, gal kitos priežastys – ir prasidėjo toks kordebaletas plius kova su konservatoriais. Rezultatas – politinis gyvenimas gana spalvingas, ar ne? Bet rinkėjas, inertiškai dirbdamas savo darbus, tiesiog stebi ir institucine prasme, manau, vis tik Nausėda palaikymo dar turi“, – teigia politologas.
Diskusijoje dalyvavęs komunikacijos specialistas Arijus Katauskas tikina, jog pokyčiai pastebėti ne tik prezidento G. Nausėdos, bet ir dalies Lietuvos politikų elgesyje.
„Prasidėjo COVID-19 pandemijos klausimai, kada politikai turėjo reaguoti į situaciją, ir vieniems sekėsi geriau, kitiems – blogiau. Akivaizdu, atsirado bandymų pasinaudoti prezidento patirties stoka politikoje ir politinėje komunikacijoje, bet vis tik tai buvo aplinkybių nulemti dalykai, kurie parodė, kad mes pamatėme ne vien tiktai prezidento: pamatėme daugelio politikų kitokius veidus, kurių nesitikėjome“, – pabrėžia komunikacijos specialistas.
Prezidentas G. Nausėda dirba unikaliomis aplinkybėmis, primena „Baltijos tyrimų“ vadovė Rasa Ališauskienė.
„Kolegos gerai paminėjo, kad būtent šiam prezidentui ta pirmoji kadencija nėra įprastinė arba tokia standartinė, kokia būdavo kitų prezidentų atveju. Vis tik jis užėmė savo postą, pradėjo prezidentauti tokioje gana ramioje situacijoje, augant ekonomikai. Praėjus nepilniems metams atsitiko pandemija: su ja susiję visi emociniai ir kiti dalykai“, – tikina R. Ališauskienė.
Aukštas įvertinimas (8 iš 10) prezidentui G. Nausėdai, anot R. Ališauskienės, buvo skiriamas iki pirmojo karantino pabaigos. Jam pasibaigus atsirado nuomonių, jog prezidentas yra per mažai aktyvus arba per daug iniciatyvos atidavęs Vyriausybei, ir prezidento vertinimas šiek tiek sumažėjo. Ji pastebi, kad šiuo metu prezidentą labiau palaiko ne valdančioji dauguma, o opozicija.
„Vertinimas gana horizontalus, nėra kažkokių išskirtinių grupių – kaimas ar miestas, jaunesni ar vyresni žmonės – kurios labai neigiamai arba labai teigiamai žiūrėtų. Vis tik vertinimas labiau susijęs su politinėmis pažiūromis. Bendrai būtų galima pasakyti, kad anos Seimo kadencijos metu tuometiniai valdančiųjų šalininkai jį vertino neblogai, (...) o po paskutinių Seimo rinkimų dabartinių valdančiųjų šalininkai prezidentą vertina prasčiau, bet geriau jį vertina šiuometinės opozicijos šalininkai – kokybiškai šalininkų arba oponentų sudėtis truputį pasikeitė, bet kiekybiškai beveik ne“, – aiškina R. Ališauskienė.
Nepaisant nuomonių įvairovės apie dabartinį šalies prezidentą, VDU politologas įžvelgia galimybę G. Nausėdai išlaikyti prezidento postą ir antrosios kadencijos metu.
„Kai į prezidento postą atėjo būtent ponas Nausėda, mes labai aiškiai pamatėme prezidento institucijos tam tikrą desakralizavimą. (...) Jeigu, pavyzdžiui, prisiminsime Brazauską, jis buvo toks nusišalinęs, distancijoje, ganėtinai atskiras, mažai besikišantis subjektas; ponas Adamkus – autoritetas, labai aiškiai pozicionavęs save tokio arbitro pozicijoje; ponia Dalia Grybauskaitė – jos autoritetas yra atrama konservatorių partijai, bendrai isteblišmente buvo labai stipri.
Ir atėjo prezidentas, kuris nieko šito neturi ir jam tenka kovoti už savo vietą toje politinėje sistemoje. Jam, tiesą sakant, nelabai ir sekėsi. (...) Vis tik šiuo momentu negali sakyti, kaip tai paveiks apsisprendimą toje kabinoje prie balsadėžės, kai rinkėjas lieka vienu du su biuleteniu – tai ganėtinai intymus ir kartais sunkiai nuspėjamas momentas. Bet kokiu atveju, beveik neabejoju, kad Nausėdą dar ilgai matysime prezidentūroje, galbūt antrą kadenciją taip pat“, – prognozuoja politologas.
Perspektyvos antrai kadencijai
Galimybę G. Nausėdai tęsti prezidento darbą įžvelgia ir komunikacijos specialistas L. Kontrimas. Tačiau priduria, kad viskas priklausys nuo visuomenės paramos.
„Matydamas azartą, su kuriuo jis vis labiau kabinasi į savo darbą, neatmesčiau galimybės, kad jis tikrai ruošiasi eiti į antrą kadenciją. Daug kas priklausys nuo to, kiek jis turės paramos ne tik politiniame flange: partijos tikrai ne tiek daug gali mobilizuoti rinkėjų, ypač plaukiojančių rinkėjų, bet jie daug ką gali nulemti. Netgi, sakyčiau, gali viską nulemti – tai yra didžiulė masė žmonių, kuriems šiandien Nausėda yra priimtinas kandidatas. Neužmirškime, kad šiandien, esant labai padrikai opozicijai, jis bene vienas stovi prieš dabartinės valdančiosios daugumos traukinį“, – pastebi komunikacijos specialistas.
Anot R. Ališauskienės, prezidentas G. Nausėda vis dar išlaiko savo populiarumą, nes komunikuoja su protesto akcijose dalyvaujančiais asmenimis: tyrimai rodo, kad 6 iš 10 gyventojų pritaria praeitų metų pavasarį prasidėjusiems protestams.
„Būtent prezidento susitikimas, bendravimas su įvairiais klausimais protestuojančiais žmonėmis ir palaiko jo populiarumą didesnėje visuomenės dalyje. Negalima sakyti, kad jis remia kažkokius visiškai marginalus arba labai mažą visuomenės grupę. Patinka mums jo požiūris ar nepatinka, bet Lietuva yra žymiai margesnė ir daug labiau susiskaldžiusi į kaleidoskopą negu mums atrodo Vilniuje sėdint studijoje arba žiūrint į kai kuriuos Vyriausybės veiksmus“, – tikina R. Ališauskienė.
Jos teigimu, prezidentas G. Nausėda žmonėms patinka ne tik dėl savo kaip politiko veiklos, bet ir dėl to, jog yra priešingybė valdančiosios daugumos lyderiams.
„Žmonės, kuriems nepatinka konservatoriai, liberalai ir Laisvės partija, yra labiau linkę rinktis jį kaip alternatyvą. Nebūtinai iš didelės meilės, bet palyginimo atveju jie galbūt renkasi tą mažesnę blogybę arba alternatyvą tiems, kurie jiems labai nepatinka. (...) Ypač prezidento rinkimuose paprastai turime dvi alternatyvas – arbatą ir kavą. Jeigu aš nemėgstu nei vienos, bet žinau, kad jeigu nebalsuosiu, man įpils kefyro, tai aš jau geriau turbūt pasirinksiu arbatą“, – pabrėžia R. Ališauskienė.
Vis tik ji pabrėžia, kad prognozuoti ateitį dar anksti – jeigu G. Nausėda nuspręs išlaikyti prezidento kėdę, sėkmė rinkimuose taip pat priklausys nuo būsimų konkurentų.
„Palaikymą jis turi plačiuose visuomenės sluoksniuose, kitaip sakant, ne atskirų partijų šalininkų tarpe, bet didesnėje: daugiau negu pusė visuomenės jį palaiko. Jei pakartotiniai rinkimai būtų dabar ir su tais pačiais kandidatais, kurie buvo praėjusį kartą, jis vėl laimėtų – dėl to abejonių nėra. (...) Klausimas nėra tik „ar jūs balsuotumėt už Gitaną Nausėdą“, bet ir „kas bus jos oponentai“. Vis tik nuo to labai daug priklauso žmonių pasirinkimai“, – sako R. Ališauskienė.
Netgi trečdalis rinkėjų, R. Ališauskienės teigimu, sprendimą balsuoti už konkretų kandidatą priima paskutinę akimirką. Būtent dėl to rinkimų rezultatus prognozuoti sudėtinga: galutinį balsą lemia ikirinkiminių dienų įvykiai.
„Visi tyrimai nuo 1992-ųjų metų rodo, kad galutinį apsisprendimą maždaug trečdalis rinkėjų padaro paskutinę dieną: iki rinkimų šeštadienį arba netgi atėjęs prie balsadėžės. Prezidento rinkimų atveju šiek tiek mažiau negu Seimo ar savivaldos rinkimuose, bet vis tik tas paskutinis momentas tarp kelių kandidatų, ypač jeigu ne iš dviejų renkasi, įvyksta dėl įvairiausių veiksnių: ar paskutinių dienų skandalo, ar kažkokių emocijų, ar dar kažkokios naujos informacijos“, – aiškina R. Ališauskienė.
Tą pabrėžia ir VDU politologas – pakišti koją prezidentui galėtų tik išskirtinė, sudėtinga situacija. Jis tvirtai tiki, kad G. Nausėda sieks tęsti savo kaip prezidento darbą.
„Net ne Lietuvos, o pasaulio patirtis rodo, kad pirmą kadenciją atidirbę prezidentai visada nori antros, o kai kurie ir trečios, ketvirtos, ir dar daug daugiau. (...) Tik kažkokia juoda gulbė galėtų sumaišyti ponui Nausėdai kortas ir sujaukti planus. Jeigu jos – duos Dievas, juk nenorime tų sukrėtimų – nebus, manau, antros kadencijos metu mes jį išvysime kaip prezidentą“, – įsitikinęs politologas.
Tikina, kad prezidentui trūksta patirties
Anot komunikacijos specialisto L. Kontrimo, susipriešinimas tarp Vyriausybės ir prezidentūros yra nulemtas Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bendravimo modelio: jo teigimu, konservatoriams nepatinka prezidentūroje matyti ne savo partijos kandidatą.
„Jeigu būtų laimėjusi Ingrida Šimonytė, visiškai kitaip matytume daugumos ir prezidento bendravimą – jau matėme, kaip bendravo Grybauskaitė su Tėvynės Sąjunga – bet dabar konfliktas užprogramuotas. Nežinau, ar prezidentas ieško, ar nori ieškoti, ar kaip tik bus toliau kasamasi į gilesnius apkasus, nes labai akivaizdu, kad Tėvynės Sąjunga ieškos savo kandidato. Neatrodo, kad kitos politinės jėgos dabar ieškotų kito, o kaip tik žiūri, ar išsilaikys Nausėda ir galbūt verta bus burtis aplink jį ir, jeigu jis norės, kelti į kitą kadenciją“, – pastebi komunikacijos specialistas.
Komunikacijos klaidų, jo nuomone, būtų galima išvengti, jei prezidentas G. Nausėda pradėtų organizuoti spaudos konferencijas.
„Prezidento atveju pamatėme, kad pačioje pradžioje nebuvo apsispręsta – jis eina į viešumą, neina į viešumą, kas jo vardu kalba – ir pamatėme, kad artėjant antriems metams, iniciatyvą perima Vyriausioji patarėja, ji dominuoja užsienio politikos klausimais. (...) Prezidentas iš tikrųjų klupinėjo. Dar vienas labai svarbus dalykas, mes nežinome visos tiesos, kaip pas juos yra apsispręsta: ar parašytą tekstą komentuoja patarėjas, ar patarėjai, žinodami prezidento nuomonę, turi laisvę improvizuoti, ar vis dėlto galbūt 2,5 metų praėjo, prezidentas kalbėti moka, gal jam verta grįžti prie Adamkaus politikos – Adamkus visada rengdavo spaudos konferencijas, ir vargo nebuvo“, – svarsto komunikacijos specialistas.
Pasak komunikacijos specialisto A. Katausko, patirties komunikacijoje pritrūko ne tik prezidentui G. Nausėdai, bet ir jo patarėjų komandai. Jo nuomone, šiais metais galima tikėtis pokyčių prezidento komunikacijos komandoje.
„Yra prezidentas, jo pozicija, yra patarėjai, kurie jam pataria ir viešojoje erdvėje atspindi prezidento nuomonę. Šitoje vietoje dažnais atvejais, matydami loginę seką po vieno ar kito prezidento, patarėjų pasisakymo, viešojoje erdvėje kilęs triukšmas priversdavo prezidentūrą arba pakeisti savo nuomonę, arba papildomai paaiškinti ir atsitraukti nuo vienokios ar kitokios pozicijos.
Mano nuomone, tai yra nepatyrimas komunikacijoje. (...) Nuo pat pradžių deklaruotas bandymas, kad prezidentūra bus tokia atvira, kokia niekados nebuvo prie Dalios Grybauskaitės, bet tas pažadas lyg ir neišsipildė – dabar suprantame, kodėl. Iš kitos pusės, netikėtas dėmesys, pasikeitus aplinkybėms, atėjus COVID-19 ir kitiems aštriems klausimams, vis tiktai parodė, kad prezidentui pritrūko komandos stiprumo, palaikymo. Prezidentas kai kuriais atvejais galbūt ir pats negalėjo atsiremti į savo patarėjus, kurie galėtų pridengti bet kurį vadovą savo žodžiais arba leisti jam išlošti kažkiek tai laiko“, – teigia komunikacijos specialistas.
Stipraus užnugario nebuvimas, anot politologo B. Ivanovo, trukdo prezidentui G. Nausėdai formuoti stipraus lyderio įvaizdį. Jis priduria, kad buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės lyderystės paslaptis – ryšys su konservatoriais bei glaudi komunikacija su įvairiomis valstybės institucijomis.
„Nausėda tos galios neturėjo ir neturi. Jis neturi į ką atsiremti: jokio partijos užnugario, jokios institucinės-administracinės platformos, ant kurios galėtų tvirtai atsistoti ir kalbėti. Matėme bandymus koketuoti su Valstybės saugumo departamentu, palaikyti kažkokius siūlymus, tarsi užmegzti tampresnį ryšį, kad galiausiai toje kovoje įgautų tam tikrus kozirius dėl savo pozicijų, bet visa tai bergždžia. Toje kovoje jis yra silpnoje pozicijoje, todėl jis negali būti stipriu lyderiu. Lyginti su Grybauskaite yra absoliučiai neįmanoma, nes tai visiškai skirtingi dalykai. Čia kaip lyginti apvalų su žaliu – neįmanoma, tai yra skirtingos kategorijos“, – aiškina politologas.
„Baltijos tyrimų“ vadovė R. Ališauskienė pabrėžia, kad Lietuvoje vyrauja „švytuoklės“ principas: jeigu prieš tai šalį valdė stiprus lyderis – D. Grybauskaitė, sekančią kadenciją žmonės bus linkę rinkti švelnesnį vadovą, pavyzdžiui, G. Nausėdą.
„Vienu etapu žmonės nori stiprios rankos ir šeimininko – turėjome tokį prezidentą Brazauską. Tada buvo Adamkus, kuris atrodė daugiau kaip pašnekovas, bet tikrai ne stiprios rankos atstovas. Po Adamkaus žmonės vėl norėjo stiprios rankos – Grybauskaitė atitiko būtent tą profilį. Šiuo požiūriu Nausėda artimesnis Adamkui pagal tai, kaip žmonės jį suvokia. (...) Tuo labiau, kad per rinkimų kampanijas jis pats pabrėžė, kad Adamkus jam yra pagrindinis autoritetas tarp buvusių prezidentų. Kitaip sakant, jis atitinka būtent tą profilį, charakteristiką, kokios prieš rinkimus žmonės ir norėjo“, – sako R. Ališauskienė.