DELFI Dėmesio centre – pokalbis su Socialdemokratų partijos kandidatu į Prezidentus, Europos Komisijos nariu, atsakingu už maisto saugą ir sveikatą, Vyteniu Povilu Andriukaičiu.
– Pone Andriukaiti, ko jūs siekiate kandidatuodamas į prezidentus?
– Siekiu, kad Lietuva iš esmės pakeistų kryptį, išeitų iš tos padėties, kad mes esame priešpaskutiniai ar treti nuo galo ES valstybių tarpe. Kad mes galėtume išties įgyvendinti tai, ką tūkstančiai ekspertų rekomenduoja. Neteisybės yra per daug, nelygybės yra per daug, skurdo yra per daug ir pažangos yra per mažai. Todėl reikia iš esmės keisti padėtį. Šis modelis, kuris iki šiol įgyvendinamas, turi turėti naują kryptį.
– Kokia yra jūsų Lietuvos idėja?
– Mano Lietuvos idėja yra labai aiški – tai Lietuva, kurioje būtų sumažintas skurdas, sumažinta socialinė neteisybė, padidintos Lietuvos valstybės galimybės finansuoti Konstitucijoje įtvirtintas teises. Ar tai būtų ori senatvė, ar tai būtų nemokamas aukštasis mokslas, ar – nemokamas gydymas valstybinėse įstaigose. Tai turi būti pagaliau padengta finansiniais ištekliais. Vadinasi, turime peržiūrėti ir tai, kodėl Lietuva per visus biudžetus perskirsto mažiausiai nacionalinių išteklių. Ar mes galime toliau taip gyventi? Per didelė emigracija, per menki viešojo sektoriaus asignavimai, per menkas atlyginimas daugelio žmonių, mažiausios pensijos – toliau nebegalim taip gyventi. Mums reikia keisti kryptį.
– Pone Andriukaiti, turbūt daug kas jus žino, bet mažai kas pažįsta. Ką jūs pats norėtumėte pasakyti apie save, kaip asmenį, kas jūsų nuomone yra svarbiausia?
– Aš esu gydytojas, aš esu istorikas, menininkas. Esu šeimos žmogus, džiaugiuosi jau anūkais. Vadinasi, tikrai to, ko trūksta šiandien žmonėms – žmogiškumo ir šilumos –reikia tai grąžinti į mūsų santykius.
– Kalbant apie jūsų gyvenimo kelią, aš paminėsiu dar keletą dalykų, jūs sakykite, jei ką pasakiau ne taip. Jau sakėte, kad esate istorikas, medikas. Gimėte Sibire, kur buvo ištremta jūsų šeima. Sovietmečiu buvote disidentas, buvote suimtas KGB. Dėl antisovietinės veiklos buvote išsiųstas dirbti į Ignaliną, kur padėjote dešimtims jaunuolių išsisukti nuo sovietinės armijos. Po to tapote širdies chirurgu Santaros klinikose, Nepriklausomybės akto signataru. Jūsų idealas – Vincas Kudirka, o politinės pažiūros, susiformavusios dar jaunystėje, – neosocialistas. Viską teisingai pasakiau?
– Viską. Taip, iš tiesų esu kairiųjų pažiūrų ir buvau kairiųjų pažiūrų. Buvau net tada, kai bolševikai, stalinistai ir brežnevistai turėjo įtaką pasauliui ir jie tada socialdemokratiją laikė priešu numeris vienas. Aš džiaugiuosi, kad neišverčiau savo kailio.
– Jūs savo gyvenime esate priklausęs ir iki šiol priklausote vienai vienintelei partijai – socialdemokratams. Berods nuo 1989 m?
– Ne, aš priklausau Socialdemokratams nuo 1976–ųjų.
– Jūs turite omeny ir tą pogrindinį vadinamąjį Strazdelio universitetą?
– Taip, juk už tai aš buvau suimtas. Aš didžiuojuosi tuo. Aš laikau save socialdemokratu nuo 1976 m. ir svarbiausia, kad labai gražūs yra įrašai apie mane KGB žurnaluose: revizionist, nacionalist. Revizionistas dėl to, kad tuo metu socialdemokratija buvo taip vadinama, kaip keiksmažodis, ir, žinoma, nacionalistas, nes mano tikslas buvo Lietuvos laisvė. Viena charakteristika atspindi pažiūras, kita – mano veiklą už Tėvynės laisvę.
– Klausimas jums, kaip medikui, sveikatos politikui, atsižvelgiant į dabartines aktualijas – tymų protrūkis Lietuvoje. Kokių veiksmų jūs dabar tikėtumėtės iš vyriausybės ir sveikatos apsaugos ministro?
– Visų pirma – skubiai peržiūrėti privalomas skiepijimo programas.
– Tokių nėra. Yra nemokamos vakcinos ir rekomenduojami skiepai, bet privalomų - nėra.
– Jos yra, tik reikia mokėti jas transliuoti ir įgyvendinti. Reikia priimti teisės aktus, kad būtų galima iš tiesų tai įgyvendinti. Lietuvoje savanoriško skiepijimosi tradicija yra labai silpna, jeigu žiūrėtume į skiepus apskritai. Tai viena. Antra – reikia dėti pastangas, kad vakcinacijos aprėptis ir apimtis, ypač vaikams, būtų garantuota kuo plačiau. Aš skaičiau ministro Verygos interviu. Dovanokit, bet negaliu suprasti, kad sveikatos ministras gali taip pristatyti pozicijas, už kurias jis tiesiogiai yra atsakingas. Jo yra rūpestis, kad vakcinacija apimtų ne mažiau 95-97 proc. vaikų. Tai yra jo užduotis. Jo, kaip ministro, atsakomybė. Bet jeigu jis kalba, kad yra skeptiškas ir t.t., tai man klausimas – ką jis darė per sveikatos ministrų tarybos balsavimus, kur buvo priimtos rekomendacijos.
– O kokios buvo rekomendacijos?
– Komisijos rekomendacijos buvo labai aiškios – šalys narės turi pasirinkti tuos būdus, kurie efektyviausiai įgyvendina aprėptis. Tiek savarankiškas, tiek privalomas skiepijimas neprieštarauja vienas kitam. Jeigu jūs negalite pasiekti aprėpties savarankišku skiepijimu, tai galima naudoti privalomą. Abu būdai yra patvirtinti kaip pagrįsti būdai. Šiuo atveju ministrui reikia tiesiog svarstyti, kokie būdai yra efektyviausi. Priešingu atveju pasekmės gali būti labai skaudžios.
– Jūs, būdamas ministru, buvote priėmęs ministro įsakymą, pagal kurį nuo poliomielito, raudoniukės ir tymų neskiepyti vaikai negalėjo būti priimti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tą jūsų įsakymą pripažino neteisėtu, nes, teismo nuomone, tokias normas turėtų kurti įstatymai, o ne ministrų įsakymai. Jūs įstatymo pataisas parengėte, teikėte Seimui, joms buvo pritarta, bet po to jau kitas parlamentas tų pataisų net nebesvarstė. Manote, kad dabar tai vienintelis kelias?
– Mano nuomone, dar kartą turi būti sukviestas išsamus specialistų pasitarimas, aptarta epidemiologinė situacija, įvertinta ar esami būdai gali būti toliau įgyvendinami ir koks jų efektyvumas. Jeigu to, kas yra dabar nepakanka – turi būti įteisintas privalomas skiepijimas. Juk visi žinome, kad yra profesijų, kuriose skiepijimasis yra privalomas. Jeigu esi odontologas, daugelyje šalių tu tiesiog negali teikti paslaugų nepasiskiepijęs, nes gali užkrėsti pacientą. Lygiai taip pat chirurgai – tu gali perduoti virusą ligoniui. Tai jeigu yra profesijos, kuriose privaloma skiepytis, kaip čia yra, kad mes negalime 100 proc. apsaugoti savo vaikų?
– Kalbant bendrai apie šią situaciją. Dvidešimti XXI amžiaus metai ir tymų protrūkis Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Kuo jūs tai aiškinate?
– Iš tiesų tai yra gėdingas faktas Europos Sąjungai. Buvo priimtas įsipareigojimas, kad iki 2008 m. ES bus apsaugota nuo tymų. Aš buvau Brazilijoje. Brazilijos sveikatos ministras paklausė: „jūs galite būti garantuotas, kad iš Europos Sąjungos mums nebus pernešti tymai, nes mes esame apsisaugoję – esame pasiekę statusą, kad Brazilija yra apsaugota nuo tymų.“ Brazilija – besivystanti valstybė, o mes ES tebeturim šią problemą. Kodėl? Todėl, kad įsigaliojo be galo skeptiškas požiūris, kaip ir ministro. Užleidome pozicijas aiškinime. Dabar socialiniai tinklai pilni įvairiausių „argumentų“, kurie nieko bendro neturi su mokslu. Taip pat vakcinų trūkumas ir, žinoma, Šengeno erdvė. Ji visiškai pakeitė epidemiologiją. 30 mln. žmonių gyvena ir dirba skirtingose vietose ir šalyse. Jie potencialiai gali pernešti užkratą iš vienos valstybės į kitą. Mes dabar gyvename visiškai kitoje erdvėje negu tada, kai turėjome sienas, muitines ir t.t. Vakcinacijų kalendoriai dabar yra tokie painūs: vienose šalyse privaloma vienas, kitose kitkas, trečiose niekas neprivaloma. Todėl ir stengiamės, kad skiepų kalendoriai būtų kiek įmanoma labiau derinami tarp ES šalių narių, priešingu atveju mes turėsime daug problemų.
– Judėkime prie kitų klausimų. Nacionalinis saugumas. Socialdemokratai yra vienintelė nacionalinės reikšmės partija, kuri nesutiko pasirašyti susitarimo dėl ilgalaikio gynybos finansavimo siekiant 2,5 proc. BVP. Dabar tas finansavimas yra 2 proc. Jūs irgi laikotės tokios pozicijos?
– Tikrai taip. Džiaugiuosi, kad socialdemokratai parodė išmintingą poziciją. Šiandien daug didesnė grėsmė nacionaliniam saugumui yra skurdas, nelygybė, didelės dalies žmonių interesų ignoravimas. Daugelis žmonių net nesijaučia, kad jie yra atstovaujami. Dėl šių priežasčių turime ir didžiulę emigraciją. Tai yra grėsmė, prie ko čia tie 2 proc.? Suprantama, kad mes turime tęsti savo įsipareigojimus NATO kontekste, bet jie yra garbingai patvirtinti. Juo labiau, kad kitos šalys nė 2 proc. nėra pasiekę – tai kur mes bėgam pirmiau traukinio. Aš labai skeptiškas dėl tų visų baimių propagavimo. Manau, kad reikia labai giliai, labai atsakingai išnagrinėti situaciją. Puikiai suprantu, kad kariškiams reikalingas normalus, pastovus finansavimas – suprantama. Tai, manau, 2 proc. yra tikrai riba, kurios toliau nebereikia didinti. Lygiai taip pat reikia suprasti, kad mes esame kolektyvinio gynybinio aljanso nariai. Šiuo metu turime kolektyvines pajėgas Rukloje, turime pakankamai užtikrintą oro erdvės stebėjimą. Kita vertus, mes turime suprasti, kad mums reikia stiprinti bendrus ES gynybinius pajėgumus.
– Jūs už bendrą ES kariuomenę?
– Ne, nenaudokite šito žodžio. Aš už tai, kad kiekvienoje šalyje būtų specializuota struktūra ir veiktų vieningai. Kur būtų vieninga komanda, standartai, ginkluotė, reakcija ir t.t.
– Bet juk tai užtikrina NATO?
– Ne viską užtikrina NATO. Jūs puikiai žinote, kad NATO kariuomenė kol kas turi skirtingas ginkluotes. Antra, ne visos Europos Sąjungos šalys narės yra ir NATO narės. Taip, galima sakyti, kad nesančios aljanse svarsto jungtis. Bet būkime sąžiningi – tai svarsto jau ne vien dešimtmetį ir, manau, kad toliau svarstys. Dabar apie grėsmes. Grėsmių yra pačių įvairiausių pasaulyje. Rusija kaip valstybė ir yra valstybė. Rusijos Putino administracija, su savo pozicija stiprinti ginkluotę ir konfrontuoti su strateginėmis NATO šalių ginkluotėmis, yra karinių grėsmių eskalavimas. Pati Rusija kaip tokia yra sudėtinga, komplikuota kaimynė su kuria reikia turėti įvairius kontaktus. Ne tik manant, kad tai yra juoda arba balta ir nurašyti ją į amžinųjų priešų sąrašą. Lietuva neturi nei amžinųjų priešų, nei amžinų draugų. Lietuva turi amžinus savo nepriklausomybės, laisvės, demokratijos ir žmonių gyvenimo gerovės interesus. Tai yra amžini interesai. Dėl to reikia dėti visas pastangas. Reikia pagaliau Konstituciją paversti veikiančia, o ne popierine.
– Dar vienas Nacionalinio saugumo, ne vien energetikos, klausimas – Astravo atominė elektrinė Baltarusijoje. Ministras Pirmininkas pasiūlė savo sprendimo variantą, kurį sukritikavo beveik visi energetikos ekspertai. Jūs matote kokį nors kitokį šios problemos sprendimą?
– Tiesą pasakius, aš pajuokausiu ir prisidėsiu prie kritikos premjerui. Būdamas valstiečiu ir žaliuoju pasiūlė naudoti dujas. Būtų buvę daug solidžiau pasiūlyti naudoti šiaudus. Valstiečiams ir žaliesiems tai būtų bent rinka pardavinėti. Juk pas mus yra didžiulių ūkių, stambių, kurie galėtų susidomėti biokuru – tai amžinas tiekimas. O jeigu kalbant rimtai, aš netikėjau, kad galima taip suformuluoti ir taip nerimtai svarstyti šį klausimą. Visiškai akivaizdu, kad dabar pagrindinė Lietuvos problema yra tos elektrinės saugumas. Viskas – ji yra pastatyta. Patinka kam ar ne, bet tai faktas. Kažkas ignoravo, sakė, kad niekad nepastatys, o dabar tie, kurie ignoravo, dedasi šventesniais už šventuosius, ir ima šaukti, kad reikia stabdyti. Tik saugumas dabar yra ir turi būti svarbiausias mūsų rūpestis.
– Kokį įsivaizduojate sprendimą? Nuolatinę saugumo ekspertų darbo grupę, kuri dirbtų pačioje elektrinėje? Ar Lietuvos ekspertų siuntimas, seisminiai davikliai?
– Nėra abejonės, kad taip. ES yra įsipareigojusi aukščiausiems saugumo standartams, jų priežiūrai, sekimui, monitoringui, įgyvendinimui ir t.t. Kaip žinote, ES ekspertų grupė dirbo elektrinėje atliekant „stress testą“. Buvo ir Lietuvos ekspertai. Būtent to ir reikia. Tik tada būsime informuoti, žinosime padėtį ir viską galima bus vertinti realiu laiku ir objektyviai.
– Kitos nuostatos besilaikantys politikai, tarp jų – Prezidentė, gali manyti, kad tai būtų jau šios elektrinės pripažinimas. Esą jeigu jau siunčiame savo ekspertus, nuolatinius žmones, tai tarsi pripažįstame, kad tas objektas gali sėkmingai dirbti.
– Šiuo atveju Prezidentė galėjo taip ir pasakyti Europos Vadovų Taryboje: „žinote, aš protestuoju, kad būtų siunčiami ES ekspertai į tą elektrinę“.
– Bet to nebuvo?
– Aišku, kad nebuvo. Mes juk turime ne tik ES sutartį, bet ir Euratomo sutartį. Mes, beje, tai grupei ir priklausome, nes esame iš tų šalių, kurios turėjo atominę elektrinę. Tiesa, tebeturim, tik uždarinėjam. Kitaip sakant, mes esame suvaržyti dviejų sutarčių. Tai mano klausimas Prezidentei: „jūs ką, apsimetat? Balsavote prieš?“ Čia yra vienbalsiškumo principas, vadinasi, galėjome užblokuoti. Lygiai taip pat kaip išvados dėl Rusijos – surašyta daug punktų, bet akcentuojamas vienas ar kitas, tačiau niekad nepristatoma visuminė ES pozicija. Tada vėl spekuliuojama ir žaidžiama „ura patriotizmu“. Kur jis mus nuves? Niekur. Mes šaudome sau į kojas. Mums reikalinga aukščiausio lygio diplomatija. Ir mes ją turime, turim nuostabią jaunų diplomatų kartą. Mes turime daug galimybių pasiekti, kad mūsų tarptautinė ir užsienio politika atneštų maksimalią naudą Lietuvai. Nereikia izoliuoti savęs ar daryti save amžinais rėksniais. Nebūkime tais, kurie mėto akmenis į tarptautinių pravažiuojančių ekspresų langus.
– Ką jūs turite omenyje? Antirusišką retoriką?
– Ką davė ta retorika?
– Davė tam tikrą visuomenės mobilizaciją, susitelkimą, didelį kiekį karių savanorių ir pan.
– Ar to nebuvimo galima pasiekti kitais būdais? Be isterijos?
– Manote, kad tai buvo isterija?
– Žinoma, kad taip. Žiūrėkite, kaip mums reikėjo demokratinės Rusijos paramos 1991 sausio 13–ąją. Maskvoje, Leningrade, Kijeve šimtatūkstantinės minios išėjo mūsų palaikyti. Mes nesuprantame, kad galime kurti daugiau draugų, o ne daugiau priešų aplink save?
– Pone Andriukaiti, jūs kuo puikiausiai suprantate, kad Rusija pasikeitė fundamentaliai.
– Aš kuo puikiausiai suprantu, kad ir Lietuva pasikeitė. Bet abi pasikeitė į blogąją pusę. Statyti sienas, ugdyti nacionalizmą, skatinti neapykantą, sėti baimes... Europos Sąjunga yra taikus projektas.
– Putinas irgi kalba, kad jo tikslas yra taika. Pažiūrėkime, ką rodo jo veiksmai.
– Tai ir žiūrėkime. Žiūrėkime, analizuokime...
– Pone Andriukaiti, jūs tikrai geriau už mane žinote, ko mus moko istorija santykiuose su šia kaimyne?
– Aš puikiai žinau, kad mus istorija moko ne juodo ir balto, o sudėtingų dalykų, kai reikia atskirti pelus nuo grūdų. Kiršinimą – nuo racionalios politikos, erzinimą – nuo iš tikrųjų veiksmingų priemonių, kurias reikia taikyti. Aš jums galiu duoti daug pavyzdžių aplinkui: estai, latviai, suomiai turi kitą retoriką. Jie turi kitą retoriką ir tuos pačius rezultatus. Tai kodėl mūsų retorika yra tokia keistai unikali?
– Kuo jūs aiškinate tą retorikos skirtumą? Asmenybių skirtumais, asmenybių problemomis?
– Žinoma, iš dalies. Kai tu gali įvaryti baimės – gali kontroliuoti dalies žmonių nuomones. Tai daro ir Putinas per savo taip vadinamą reguliuojamą demokratiją. Pilna propagandos ten. Antipropaganda yra toks pats blogas vaistas. Mes turime ugdyti demokratinius Lietuvos žmones, gerbiančius žmogaus teises, būti atvirus, aktyvius, statančius daugiau tiltų tarp įvairių tautų. Mes turime kaimynus nuo kurių nepabėgsime. Reikia keisti tarptautinę padėtį naudojant aukšto lygio diplomatiją, naudojant įrankius, kurie reikalingi ekologijoj, sveikatoj, kultūroj, mainuose ir t.t. Atverkime langus bendravimui – daug daugiau turėsime pasiekimų ir galėsime įtakoti net Kaliningrado rusų psichologiją.