„Atstovybės atidarymas savaime nebuvo išskirtinis projektas. Viskas susikomplikavo tada, kai buvo prieita prie detalių. O detalės su prezidentu nebuvo derintos. Su prezidentu apskritai nebuvo diskusijos iki to momento, kai kilo triukšmas viešojoje erdvėje. O kai reikalas tapo viešas, tai vyko jau pasekmių amortizavimas, o ne planavimas į ateitį”, – tvirtina Skaisgirytė.
Diplomatės teigimu, užsienio politikoje gali turėti pasekmes net ne žingsnis, o pusė žingsnio. „To nesuvokti ir žengti net ne pusę žingsnio, o visą didelį žingsnį neįvertinus pasekmių ir atsakomojo žingsnio galimybės, vadinasi – veikti nelabai sąmoningai”, – apie situaciją su Taivanu ir Kinija sako prezidento patarėja.
– Visą šių metų rudenį grėsmingiausios užsienio politikos aktualijos sukosi aplink sieną su Baltarusija ir Aliaksandro Lukašenkos režimo veiksmus. Bet pastarosiomis dienomis mus pasiekia vis daugiau signalų apie Kinijos pastangas atbaidyti nuo Lietuvos net europinius invesutotojus (kaip vokiečių „Continental” atveju). Ar ekonominiai nuostoliai dėl Taivano atstovybės atidarymo Lietuvoje netaps sunkiai pateisinama našta Lietuvos verslui ir vartotojams? Ar, kalbant apie kaštų ir naudos santykį, kaštai nenusveria naudos?
– Užsienio politikoje kiekvienas žingsnis – ir net pusė žingsnio – turi pasekmes. To nesuvokti ir žengti net ne pusę žingsnio, o visą didelį žingsnį neįvertinus pasekmių ir atsakomojo žingsnio galimybės, vadinasi – veikti nelabai sąmoningai. Taip neturėtų būti. Nes Lietuva yra tokioje geopolitinėje padėtyje, kai veikti reikia labai gerai pagalvojus. Privalome numatyti, prognozuoti pasekmes. Atrodo, kad šiuo atveju tai nebuvo padaryta.
Jūs teisus: girdime vis daugiau pranešimų, kad kinai imasi veiksmų ne tik prieš Lietuvos verslą, bet ir spausdami kitas ES šalis. O investuotojai atidžiai stebi padėtį ir svarsto, kaip viskas toliau klostysis. Žinoma, kalbėsime su vyriausybe apie numatytą veiksmų planą, jei jis yra, ir tuomet amortizuosime šio žingsnio pasekmes. Bet čia jau kalbame apie damage control.
– Pagal Konstituciją, užsienio politika – pirmiausia prezidento atsakomybės sritis. Ar šiuo atveju buvo nesikalbėta, nederinta su vyriausybe? Gal pozicijos nesutapo?
– Sutarėme dėl strateginių krypčių. Prezidentas niekad nemanė, kad atidaryti prekybinę, ekonominę ar kultūrinę atstovybę būtų problema. Tokių atstovybių ES yra ne viena, ir tai, kad atstovybė atsidarys Lietuvoje, neatrodė didelė naujiena. Atstovybės atidarymas savaime nebuvo išskirtinis projektas.
Viskas susikomplikavo tada, kai buvo prieita prie detalių. O detalės su prezidentu nebuvo derintos. Su prezidentu apskritai nebuvo diskusijos iki to momento, kai kilo triukšmas viešojoje erdvėje. O kai reikalas tapo viešas, tai vyko jau pasekmių amortizavimas, o ne planavimas į ateitį.
Reikia pasakyti, kad Užsienio reikalų ministerija visąlaik deklaravo, jog tai – vertybinės politikos dalis ir parama Taivano demokratijai. Bet vykdant užsienio politiką labai svarbu suburti bendraminčius ir kartu imtis veiksmų. Žinoma, mes turime JAV paramą, ir tai – labai svarbu. Tačiau norėtųsi, kad bendraminčių – ypač Europoje – būtų gerokai daugiau. Tam reikia ne tik aktyvumo, bet ir nuolatinio sunkaus diplomatinio darbo, kuris duotų rezultatų. Tą darba dar turėsime atlikti, pirmiausia – mūsų diplomatinės tarnybos pastangomis.
Valstybės vertybinė politika – kaip dviašmenis kalavijas: juo gali ir kirsti, ir susižeisti. Reikia turėti įgūdžių juo naudotis, kad išeitų naudotis gerai.
– Ar jus įtikina iš vyriausybės girdimi argumentai, kad tokią neproporcingą Kinijos reakciją sukėlė ne tiek atstovybės pavadinimas ir statusas, kiek veiksnių visuma – Lietuvos pasitraukimas iš „17+1” formato ir tai, kad Kinija būtent dabar sugriežtino savo požiūrį į valstybių santykius su Taivanu bei užsimanė pamokyti Europą?
– Turbūt susidėjo kelios aplinkybės. Pasitraukimą iš „17+1” kinai kažkaip nutylėjo, nors ir nebuvo laimingi. Bet atstovybės atidarymas tokiu pavadinimu buvo jau raudona linija.
Priminsiu, kad, kai Lietuva 1991 m. užmezgė diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies Respublika, Kinijai svarbiausias buvo Lietuvos įsipareigojimas laikytis vienos Kiniojs principo. O kalbėdami apie vienos Kinijos principą, kinai pirmiausia turi galvoje Taivaną. Jiems tai – labai svarbi aplinkybė, ir jos nereikėtų sumenkinti.
Nuostolius Lietuva jau patiria, o tam, kad pajustume solidarumą su kitomis šalimis, turime dar gerokai padirbėti. Labai norėtųsi tikėtis, kad, kalbant apie ekonominį aspektą, rasime kompensaciją – kad ir naujas rinkas Azijos rytuose. Pagalbos ranką mums ištiesė Europos Komisija, iškėlusi Lietuvos klausimą Pasaulio prekybos organizacijoje.
Tačiau išlieka atvirų klausimų apie tai, kaip kompensuoti tam tikrus prekybinius praradimus, importuojamas žaliavas. Jei po metų ar dvejų metų turėsime tai, ką turime dabar, tai bus negerai.
– O jei po metų situacija ne tik nepagerės, bet dar šiek tiek pablogės – kalbant apie tolesnį Kinijos spaudimą ir menkstantį Lietuvos investicinį patrauklumą? Ar prezidentas imsis iniciatyvų keičiant Lietuvos politiką Kinijos ir Taivano atžvilgiu?
– Nenorime daryti staigių judesių, kurie galbūt vėl mums pakenktų. Turime gerai pasverti – kodėl atsidūrėme šioje situacijoje ir pakankamai nemąstėme apie pasekmes. Prezidentas labai gerai apgalvos šitą situaciją.
– Ar prezidentas turėjo informacijos apie tai, kad Lietuvos sprendimas atidaryti Taivano atstovybę ne Taipėjaus atstovybės vardu atitinka JAV diplomatų lūkestį?
– Apie JAV diplomatų lūkestį pradėta kalbėti šiek tiek vėliau – kai viskas jau buvo padaryta. Žinoma, JAV palankiai žiūri į Taivaną, ir šioje situacijoje daugiausiai paramos mes gauname būtent iš JAV. Lietuva yra pasakiusi, kad diplomatinių santykių su Taivanu mes neužmezgėme: atstovybė nėra diplomatinė nepaisant to, kad kinams nepatinka jos pavadinimas. Mūsų ir JAV situacijos nėra tapačios.
– Prezidentas Gitanas Nausėda teigiamai įvertino buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambutį Lukašenkai. Lenkijos vyriausybė šį Merkel žingsnį įvertino neigiamai. Ar prezidentas Nausėda, kaip ir jo pirmtakė Dalia Grybauskaitė, stengsis derintis būtent prie Berlyno politikos, aukodamas solidarumą su Lenkija?
– Kanclerės Merkel skambutis išties buvo vertinamas įvairiai. Lietuvos prezidentas pasirinko nekritikuoti Vokietijos kanclerės. Kodėl? Pasirinkimas – visiškai geopolitinis: Vokietija yra mūsų NATO sąjungininkė, jos kariai vadovauja NATO misijai Lietuvoje.
Tačiau net ir Merkel kritikai pastebėjo, kad nelegalios migracijos situacija prie sienos su Baltarusija ėmė stabilizuotis būtent po jos skambučio. Tai yra išmintingos politikos rezultatas.
O kalbant apie Vokietiją arba Lenkiją – galbūt nereikėtų tokios dichotomijos. Abi šalys mums istoriškai labai artimos, ir turime rasti bendrą kalbą su jomis abiem. Lietuva pirmiausia turi žiūrėti savo nacionalinių interesų. Ar sustabdyti hibridinę ataką yra Lietuvos nacionalinis interesas? Žinoma, yra. Ar Vokietija – svarbi mūsų sąjungininkė? Taip. Rezultatas šiuo atveju – irgi yra. Čia ir glūdi visi atsakymai.
– Tai – teigiama žinia. Bet yra ir antra žinia: mes nežinome, apie ką iš tiesų buvo kalbėta, koks susitarimas ir kokia kaina buvo pasiektas per Merkel ir Lukašenkos pokalbius. Ir kai po pokalbių pastebime deeskalaciją, kyla įvairių minčių apie tai, kas galėjo būti pažadėta Lukašenkai. Jei Merkel jam nieko nežadėjo, tai kodėl jis turėjo deeskaluoti padėtį? O jei žadėjo, tai atsiranda prielaida apie slaptą susitarimą ir pažadus, kurių turinys lieka nežinomas demokratinėms Europos visuomenėms.
– Po tų dviejų skambučių vyko brifingai, per kuriuos vokiečiai papasakojo apie tai, kas buvo kalbama su Lukašenka. Buvo ir prezidento Gitano Nausėdos skambutis Angelai Merkel, kurio metu jis irgi klausė kanclerės, apie ką kalbėta. Tad informacijos turime pakankamai. Neturime pagrindo manyti, kad kažkas buvo nuslėpta. Visiškai aišku, kad Merkel perdavė reikalą į Europos Komisijos rankas, ir po jos skambučio migrantų repatriacija užsiėmė ES. Ir ta reaptriacija vyksta: 4 tūkst. repatrijuotų irakiečių – tai jau tam tikras rezultatas.
– Kodėl mes nepripažįstame suklastotų rinkimų rezultatų Baltarusijoje, bet pripažįstame klastojamus rinkimų rezultatus Rusijoje arba Irane? Kodėl nesikalbame su Baltarusijos autoritariniu režimu, bet kalbamės su Rusijos, Irano, Azerbaidžano autoritairniais režimais ir bendradarbiaujame su Turkijos autoritariniu režimu? Žmogaus teisės pažeidžiamos visose minėtose valstybėse. Kodėl Baltarusija – pati blogiausia?
– Kokio užsienio politikos rezultato mes tikimės Baltarusijoje? Ar Lietuvos interesas – pakeisti politinę santvarką Baltarusijoje? Ar esminis tikslas – pagerinti žmogaus teisių padėtį? Gal svarbus ir siektinas rezultatas buvo neleisti Baltarusijai dar labiau suartėti su Rusija? Kurio iš šių trijų galimų tikslų pavyko pasiekti vykdant tą politiką Baltarusijos atžvilgiu, kurią Lietuva vykdo pastaruosius pusantrų metų?
– Demokratiė Baltarusija pirmiausia yra Baltarusijos žmonių reikalas. O Lietuvos siekis – turėti kuo daugiau demokratinių valstybių tarp savo kaimynių. Nes demokratijos tarpusavyje nekariauja, jose laikomasi teisės viršenybės principo, žmogaus teisių. Siekti to tikslo mes galime tik demokratiniu būdu. Ar pasikeis režimas Baltarusijoje – priklauso pirmiausia nuo baltarusių tautos, jos ryžto kovoti už demokratiją ir noro gyventi demokratinėje visuomenėje. Lietuva, Vakarai gali paremti, padėti, bet esminis pokytis turi vykti baltarusių laisva valia.
Nors demokratinė Baltarusija pirmiausia yra Baltarusijos žmonių tikslas, negalime ramiai žiūrėti, kai žmonės ten grūdami į kalėjimus, kankinami ir žudomi vien todėl, kad siekia demokratinių pokyčių. Čia Lietuvos protestas – labai aiškus ir girdimas.
– Bet ar galime sakyti, kad Lietuvos užsienio politika – efektyvi, kai matome, jog Baltarusija suartėjo su Rusija, o žodžio laisvė ir žmogaus teisės joje pažeidžiamos grubiau nei prieš porą metų?
– Jūs kalbate apie labai trumpą laikotarpį: po prezidento rinkimų Balatrusijoje praėjo tik geri metai. Per tuos metus iš pradžių matėme tautos pakilimą, vėliau – represijas ir režimo radikalėjimą. Tačiau mes kalbame tik apie vienerius metus, o vidutinėje ir ilgesnėje perspektyvoje turime dirbti ir turėti strateginės kantrybės santykiuose su Baltarusija. Turime padėti jos pilietinei visuomenei, o užsimezgę laisvės daigai turėtų būti puoselėjami. Turime padėti tiek, kiek leidžia mūsų galimybės, nesužlugti Baltarusijos demokratijai po Lukašenkos represijų.
Žinoma, uždavinys nėra paprastas, bet, jei to nedarytume, jaustumėmės negerai – kad nedarome to, ką privalome daryti.
– Kaip jūs vertinate kalio trąšų tranzito istoriją? Kodėl ji sukėlė tokį skandalą? Kokia tikroji šio šurmulio priežastis ir kas dėl visko kaltas?
Po šio skandalo postuose išliko ne tik ministrai – išliko ir problema dėl sankcijų taikymo, ir reputaciniai valstybės nuostoliai. Taip pat liko problemos dėl kompetencijos stokos. Visa tai niekur nedingo, ir šias klaidas reikės taisyti. Taip pat reikės įsivertinti – kodėl jos buvo padarytos ir kas už jas atsakingas, kad išvengtume klaidų ateityje. Šitą pamoką reikės išmokti.
– Kaip jūs tas klaidas apibūdintumėte? Juk ES netaiko sankcijų „Belaruskalij”. Lietuva negali viena, be ES bendro sutarimo skelbti ekonominių sankcijų. JAV taip pat paskelbė tik pirmines sankcijas, kurios tiesiogiai neliečia Lietuvos. Kur čia klaida?
– O jūs sulaukėte užuominų ar žinios iš JAV diplomatų, kad Amerika labai tikisi, jog „Belaruskalij” trąšų tranzitas per Lietuvą sustos tą pačią dieną, kai įsigalios JAV pirminės sankcijos?
– Su Jungtinių Valstijų diplomatais ir OFAC vyko susitikimai ir konsultacijos ministerijų lygiu. Kas ir kodėl buvo sutarta, turime išsiaiškinti. Prezientas artimiausiu metu ketina pasikviesti pokalbio užsienio reikalų ir susisiekimo ministrus, kad išsiaiškintų, kas ir kaip buvo padaryta – arba nepadaryta.