Daugiau nei 400 įvairių sričių specialistų sutelkęs dokumentas, kuriuo siekta apibrėžti labiau subalansuotą šalies miškų vystymą, baigtas rengti pernai birželį, tačiau iki šiol nėra patvirtintas parlamentinių partijų parašais. Siekdama atkreipti dėmesį į susiklosčiusią situaciją, Lietuvos žaliųjų partija prie Seimo rūmų politikams gamina „priminimo žinutes“ – benzopjūklu pjausto ir raudonais dažais ženklina krituolio rastą. Anot žaliųjų, rasto likimas simbolizuoja netolimą, be ilgalaikės vizijos paliktų šalies miškų ir jų ekosistemų ateitį. Visas rasto kalades aktyvistai kraujo imitacija individualiai adresuoja kiekvienai iš parlamentinių partijų ir išvežioja po jų būstines, ragindami nesitepti rankų šalies turto naikinimu.
„Šokiruojančiu simboliu tikimės priversti kolegas politikus atsipeikėti – ilgiau nei metus vilkinamas Nacionalinio miškų susitarimo pasirašymas gresia tiesioginiu gyvybės miškuose pražudymu. Nors bendras miškų plotas Lietuvoje auga, juose sugeriamas CO2 kiekis jau nuo 2011 metų mažėja. Nutylima, kad esamos miškų valdymo praktikos (plynųjų kirtimų dominavimas, ūkinių miškų tvarkymas saugomose teritorijose ir kt.) kelia grėsmes daugiau nei 70 proc. europinės svarbos augalų ir gyvūnų buveinių, daugiau nei 60 proc. rūšių”, – teigė Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė.
Anot Žaliųjų vadovės, esama situacija kuria ateičiai itin pavojingą precedentą.
„Ciniškas politikų požiūris, nukišant bendrakūra suderintą dokumentą į stalčių, žlugdo visuomenės pasitikėjimą teisėkūros skaidrumu. Pasiekti susitarimai kainavo daugiau nei keturiasdešimties skirtingų interesų grupių laiką ir pastangas, už kuriuos politikai vietoj padėkos siunčia signalą – profesionalų išdiskutuoti kompromisai yra mažiau svarbūs už atskirų išrinktųjų nuomones. Toks precedentas gali visam laikui pakirsti pilietinį dalyvavimą,” – sako I. Budraitė.
Asmeniškai Nacionalinio miškų susitarimo rengimo procese dalyvavęs Remigijus Lapinskas akcijos metu pabrėžia, kad dokumente išdėstyta pamatinė vizija diktuoja uždavinius tolimesnėms miškų apsaugos priemonėms, todėl jos įtvirtinimas politiniu lygiu – kritiškai svarbus.
„Dokumente numatyta, kad iki 2050-ųjų šalies miškingumas turi pasiekti 40 proc. teritorijos (šiuo metu jis sudaro 33,7 proc). Tam, kad iš žodžių tikslas virstų realybe, sutarta vystyti naują miškininkystės formą – agromiškininkystę, auginti daugiau įvairiarūšių bei įvairiaamžių miškų, griežčiau saugoti saugomose teritorijose esančias ekosistemas. Taip pat atsižvelgta į poreikį didinti miškininkų ir susijusių profesijų darbuotojų atlyginimus, investuoti į miškų mokslo ir studijų stiprinimą”, – vardija R. Lapinskas.
Žaliųjų atstovas atkreipia dėmesį, kad susitarta ir dėl privačios miškų nuosavybės apsaugos.
„Pagal susitarimą valstybė galėtų riboti ūkinę veiklą privačiuose miškų sklypuose tik tinkamai, rinkos kaina kompensuodama praradimus arba teisingai išpirkdama privačius sklypus, – pasakoja R. Lapinskas. –Nuoseklumui išlaikyti būtų labai išmintinga parašais fiksuoti pasiektą rezultatą ir kuo skubiau dirbti su kitais vizijos įgyvendinimui reikalingais teisės aktais – pavyzdžiui, Nacionaline miškų strategija, laikotarpiui iki 2050-ųjų metų. Neturime laiko trypčioti vietoje, nes norai teliks popieriuje.”
Renginio metu žalieji pirmieji uždėjo parašą ant Nacionalinio miškų susitarimo dokumento deklaruodami, kad to paties tikisi iš kitų politinių organizacijų.
Pranešime žiniasklaidai primenama, kad Nacionalinis susitarimas dėl miškų – pirmoji partneryste ir dialogu grįsta Lietuvos miškų ateities vizija, pateikianti suinteresuotųjų šalių sutartas bendras nuostatas dėl šešių temų. Susitarimo rengimo procesą 2021 metų balandį inicijavo Aplinkos ministerija. Vienu iš proceso tikslų laikytas su miškais susijusios teisėkūros stabilizavimas. Aplinkos ministras S. Gentvilas buvo įvardijęs keletą terminų susitarimui pasirašyti, tačiau partijos į juos neatsiliepė.