Prie šventovių laužai: šventins ugnį ir vandenį

Vėlų šeštadienio vakarą šventovėse prasidedančios iškilmingos Didžiosios nakties pamaldos daugeliui – pačios gražiausios metuose.

Nuo pašventintos ugnies kunigai uždega Velykų žvakes, tikintieji įžiebia savo žvakeles ir visi drauge nušviečia tamsias šventoves. Didžiosios savaitės tylą perskrodžia varpų skambėjimas ir Velykų šlovinimo himnai.

Kaip DELFI pasakojo kunigas Vytautas Sadauskas, Velyknaktis savo esme yra naktinis šventimas, kurį galima pradėti sutemus ir baigti prieš patekant saulei.

Dauguma krikščionių bendruomenių Velyknaktį švenčia nakties pradžioje. "Krikščionių bendruomenė švenčia Velykų slėpinį budėdama, klausydama skaitinių ir švęsdama įkrikščioninimo sakramentus“, - pasakojo jėzuitas.

Velyknakčio Žiburių liturgijai tikinčiųjų bendruomenė susirenka ne bažnyčioje, o prie šalia sukurto laužo. Pasveikinęs žmones kunigas palaimina ugnį ir prašo Dievą uždegti mus „galingu dangaus troškimu“.

Į Velykų žvakę įbrėžiami simboliai – kryžius, virš jo graikų abėcėlės raidė „alfa“, po juo „omega“, o kryžmos kampuose – keturi šių metų skaitmenys. „Po to kunigas įsmaigsto į žvakę penkis smilkalų spurgus, simbolizuojančius Kristaus žaizdas ir uždega Velykų žvakę”, – paaiškino kun. V. Sadauskas.

Tikinčiųjų procesija, sekanti paskui Velykų žvakę, kunigo teigimu, turi labai gilią simbolinę prasmę. Tai Jono Evangelijoje minimų Kristaus žodžių atspindys: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“. Prisimenamas ugnies stulpas, kuriame Viešpats, vesdamas tautą iš Egipto, ėjo Izraelitų priešakyje, rodydamas jiems kelią į laisvę.

Dalyvaudami Žodžio liturgijoje žmonės budi ir drauge meldžia Viešpaties atėjimo. Klausomasi devynių skaitinių, iš kurių du – Naujojo Testamento laiškas Romiečiams ir Evangelija.

„Skaitinių parinkimas neatsitiktinis – jo šaknys glūdi žydų tradicijoje, nes pagal palestiniečių Talmudą, Paschos naktį žydai minėjo „keturias naktis“: pasaulio sukūrimo, Abraomo aukos, Išėjimo ir Mesijo atėjimo naktį. Krikščionių Velykų Vigilija prasideda būtent šiomis istorijomis – sukūrimo, Abraomo aukos, Raudonosios jūros perėjimo ir eschatologiniu Izaijo skaitiniu. Trys kiti Senojo Testamento skaitiniai labiau siejasi su Krikšto šventimu”, – paaiškino jėzuitas V. Sadauskas.

Po septintojo skaitinio ir maldos uždegamos altoriaus žvakės ir kunigas gieda Gloria, kurios metu skambinama bažnyčios varpais.

Pasak DELFI pašnekovo, Garbės himnas yra svarbiausia krikščionių Velykinė giesmė. Vakarų Bažnyčioje ji ilgą laiką būdavo giedama tik per Velykas.

Kurios Velykų Mišios - tikrosios?

Ne mažiau įspūdinga Velyknakčio pamaldų dalis – Krikšto liturgija, prasidedanti Krikšto vandens, kuris bus naudojamas per visą Velykų laiką, šventinimu.

„Krikšto vandens šventinimo maldoje prisimenamas sukūrimo vanduo, tvano vanduo, Raudonosios jūros perėjimas, Jėzaus Krikštas Jordano upėje, vanduo ištryškęs iš perverto ant kryžiaus Kristaus šono ir prisikėlusio Kristaus apaštalams patikėta misija eiti ir krikštyti mokinius „vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, – pasakojo V. Sadauskas.

Jeigu per Velyknaktį krikštijami suaugę žmonės, jiems suteikiamas ir Sutvirtinimo sakramentas.

„Pirmųjų amžių Bažnyčia suvokė gilų ryšį tarp Krikšto ir Kristaus prisikėlimo. Todėl Velyknaktis tapo išskirtine Krikšto teikimo naktimi”, – atkreipė dėmesį V. Sadauskas.

Kaip pabrėžė dvasininkas, atgaivinus Velyknakčio šventimą naktį, šios Mišios ir yra tikrosios Kristaus Prisikėlimo – Velykų Mišios. Tačiau norintys gali dalyvauti antrosiose Mišiose Velykų dieną, o per šiuolaikines komunikacijos priemones klausytis velykinio popiežiaus pasveikinimo Urbi et Orbi iš Vatikano.