Pirmoji ekspedicija – po žvalgybos prie darbų
Kaip prisimena L. Linkevičius, 1989 metais buvo pakilimas, apie tremtis pradėta kalbėti laisviau ir daugiau. Visgi pradėjus apie tai kalbėti buvo suprasta, kad situacija sudėtinga – tautiečiai ištremti toli, dalis jų amžiams liko tremties vietose, tačiau daug kas vis dar buvo nežinoma. Būtent todėl buvo nuspręsta, kad reikia vykti į Sibirą apžvelgti, kaip viskas atrodo, ar yra kapinių, kurias būtų galima sutvarkyti, o svarbiausia – viską patikrinus, nuspręsti, kaip parsigabenti palaikus.
Tais pačiais metais išvyko pirmoji žvalgybinė ekspedicija į Igarką. „Buvo klausinėjama, kas ir ką pažįsta, kas norėtų vykti. Norinčių buvo daugiau nei išvažiavo, bet niekas nesivaikė skaičių. Reikia ir logistiškai suprasti, kad negalėjo labai daug važiuoti, bet išvyko optimalus skaičius žmonių, kam laimingas, kam ne – 13“, – pasakoja L. Linkevičius.
Nors L. Linkevičius organizavo žvalgybinę ekspediciją, pats į ją vykti negalėjo, tačiau kai kurias detales prisimena iš kolegų pasakojimų. Pavyzdžiui, išvykę ekspedicijos dalyviai susipažino su vietoje gyvenančiais lietuviais, kurie negalėjo grįžti į gimtinę, tad susikūrė gyvenimą tremties vietose. Pastebėta, kad kapų tvarkymui reikia pasiruošimo. Netrukus po pirmosios ekspedicijos sekė ir kita, jos pagrindinis tikslas – parsigabenti tautiečių palaikus.
Antroji ekspedicija – nuo bemiegių naktų iki palaikų parsigabenimo
Į antrąją ekspediciją vykęs Seimo narys Jonas Jarutis prisimena, kad ekspedicija buvo gana ilga ir jos metu reikėjo daryti viską, nors pasiruošimo tam nebuvo daug.
Palyginus su šių ir ankstesnių metų „Misija Sibiras“ ekspedicijomis, joms pradedama ruoštis anksti ir labai kruopščiai.
„Pasiruošimas ekspedicijai yra vienas atsakingiausių projekto etapų – juk išvykstame vos keletui savaičių, o per jas nebus laiko galvoti apie patogesnius batus ar geresnius įrankius. Čia, Lietuvoje, komanda turi apgalvoti daugybę dalykų: nuo profilaktinio apsilankymo pas odontologą iki tinkamos užrašų knygelės ekspedicijos dienoraščiui rašyti“, – kaip vyksta pasiruošimas pasakoja „Misija Sibiras“ projekto vadovė Aistė Eidukaitytė.
Tuo tarpu vykstant į pirmąją ekspediciją tvarkyti kapų ir parsigabenti palaikų tokio pasiruošimo nebuvo. „Aš pasiruošimui turėjau daugiausiai dvylika valandų. Paskambino ir pasakė, kad rytoj penkioliktą valandą reikia būti Vilniaus oro uoste. Žmona, likusi su dviem mažamečiais vaikais ant rankų, vėliau prisiminė, kad su ja nieko nesitariau. Buvau mokytojas, aktyvus jaunuolis, užsiiminėjau fotografija, fiksuodavau viską, gal dėl to ir pasiūlė vykti. Apie atsisakymą net nebuvo minčių“, – prisimena J. Jarutis.
Išvykę birželio mėnesio pabaigoje ekspedicijos dalyviai Igarkoje praleido mėnesį. J. Jarutis pasakoja, kad ekspedicijos metu reikėjo daryt viską: tyrinėti archyvus, valyti prieigas prie kapinių, pelkes, atstatyti kryžių tvoreles, atkasti kapus su palaikais amžino įšalo žemėje, gaminti cinkuotos skardos karstus, į kuriuos reikėjo perkelti palaikus, tada – gaminti medinius karstus, į kuriuos buvo dedami cinkuoti karstai ir kuriais vėliau į tėvynę buvo pargabenta 120 lietuvių palaikai.
„Man toks įspūdis susidaro, kad mes nelabai ir miegojom, nes ten poliarinės dienos tuo metu buvo ir pakankamai karšta, todėl naktim nesimiegodavo ir eidavom dirbti. Gyvenome sporto salėje, valgydavom pusryčius vietoj, o pietus aš valgydavau oro uoste, kur karstus dariau. Ten buvo valgykla, kiti miškuose kažką gamindavosi. Žiurkės, dydžio sulig katės, vogdavo mūsų maistą, o uodai ir tarakonai buvo kasdienybė. Bet nekreipėm į tai dėmesio, viskam buvom nusiteikę“, – išlikusiais prisiminimais dalijasi J. Jarutis.
Nelengva buvo įvykdyti ir pagrindinį tikslą – pargabenti tautiečių palaikus. „30 centimetrų viršuje žemė minkšta, bet paskui akmuo. Be to, reikėjo laukti, kol tas ledas ir akmenukai atitirps. O lietuviai įpratę laidoti normaliam gyly, tad visas šis procesas truko dvi savaites. Iš pradžių buvo sunku ir psichologiškai liestis prie visko. Bet kai priėjome prie palaikų, laukė kitas procesas: palaikus reikėjo suvynioti į drobules, tada įdėti į mažas dėžutes, paskui į metalinius karstus ir galų gale į medines dėžes. Po to viską reikėjo pervežti į oro uostą, pakrauti karinį lėktuvą ir parskraidinti“, – apie palaikų pargabenimo procesą pasakoja J. Jarutis.
Nors, kaip L. Linkevičius prisimena, po pirmosios žvalgybinės ekspedicijos žmonės apie tai daug nekalbėjo, tačiau į antrosios ekspedicijos komandos sugrįžimo ir pargabentų palaikų sutikimą Kėdainių oro uoste atvyko tūkstantinės minios. J. Jarutis pastebi, kad palaikų pargabenimas galėjo taip pat prisidėti prie nepriklausomybės paskelbimo idėjos.
„Misija Sibiras“ nėra tik misija į Sibirą
Po pirmųjų ekspedicijų sekė jų vis daugiau ir taip atsirado projektas „Misija Sibiras“. Visos šios ekspedicijos, pasak L. Linkevičiaus, yra svarbios dėl daugelio aspektų: „Tai yra tam tikra edukacija, ne politika. Taip pat tai yra pilietinė misija, kurios metu stengiamasi atminti, išsaugoti ir pagerbti tuos žmones, kurių gal niekas daugiau neprisimins. Taip, kad čia daug tokių aspektų: ir pilietinis, ir moralinis, ir istorinis, ir teisingumo.
Labai svarbu, kad žmonės, kurie dalyvauja šioje misijoje, patys viską pajaučia, o tas noras paskui pasakoti grįžus yra ne mažiau svarbus negu nuvykti sutvarkyti kapus. Čia nepaprastai prasmingas dalykas, ne dirbtinai, o natūraliai atsiradęs. Ir tai, kad „Misija Sibiras“ dėl logistinių ir kitokių priežasčių išsiplėtė ir nukrypo į Kazachstaną, pasimatė, kokios ten erdvės. Yra Dakaro ralis, bet jis nevyksta tik Dakare, jis vyksta visur, tai ir „Misija Sibiras“ gali vykti daug kur“, – sako ministras.
Nors šių laikų jaunimas tiesiogiai nėra susijęs su trėmimais, tačiau „Misija Sibiras“ vadovė pastebi, kad ši tema yra be galo svarbi ir tai rodo kasmet vis didėjantis norinčiųjų skaičius vykti į ekspediciją.
„Ekspedicijos vykę prieš 30 metų yra pagrindas tam, kas šiandien vyksta projekte „Misija Sibiras“. Lygiai taip pat, kaip ir susitikimai su buvusiais tremtiniais bei politiniais kaliniais, kurių metu komanda tarsi pastato ekspedicijos pamatą, ant kurio jau galima kurti naujus reikšmingus darbus lietuvių tremties bei kalinimo vietose“, – pastebi „Misija Sibiras“ vadovė.