Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Lauras Bielinis mano, kad dabartinėje situacijoje premjeras Saulius Skvernelis taip pat suvokia, kad dar laukia daug klausimų, o kol kas aišku tik dėl koalicijos modelio.
– Seimo „valstiečių“ atstovas Jonas Jarutis ketvirtadienį žiniasklaidai teigė, kad derybinės grupės nariai baigė darbą ir suderino programines nuostatas, kurias perdavė partijų lyderiams. Ar jau galime sakyti, kad turime naują, plačią ir tvirtą valdančiųjų koaliciją?
– R.U.Ne. Ir tas „ne“ dar turi keletą argumentų. Viena vertus, tas platumas nėra toks jau ir platus. Jeigu mes žiūrėtume į dabartinius rodiklius, kiek kokioje frakcijoje yra narių, tai sudėjus visus keturis galimos koalicijos partnerius, mes turime 75 narius, taip pat vienas dar traukiasi iš „tvarkiečių“. Mes dar turbūt matysime kažkokius bandymus išsaugoti tą „tvarkiečių“ frakciją. Visgi tai nėra perpildytos daugumos koalicija, tai yra minimalios pergalės koalicija ir ji visada dar turės iššūkį rinkti tuos balsus, kurie yra reikalingi Seime priimant įstatymus. Kitas dalykas, kuo daugiau yra partnerių, tuo situacija visada yra sunkesnė. Tuo daugiau ir galimų iššūkių.
Trečias dalykas yra tas, kad kol kas yra nutarta dėl kelių programinių nuostatų, bet mes visiškai neturime partijų lyderių vertinimo, o pirmiausia vertinimas turi būti pateiktas būsimo premjero, kuriam reikės visa tai įgyvendinti, kitaip sakant, tai yra ta finansinė analizė, ar įmanoma šį pageidavimų koncertą, kuris dabar yra grojamas, iš esmės įgyvendinti. Akivaizdu, kad iššūkių dar gali būti, o dar ir postų dalybos, žmonių paieškos, kurios gali būti sudėtingos, nes norinčių eiti dirbti pusantrų metų tikrai eilės nesusidarys, reputacijai susigadinti laiko bus per akis, darbo nuveikti laiko – itin mažai. Ši koalicija dar nėra patvirtinta, nėra dėl visų aspektų sutarta.
– Koalicijos smaigalys – premjero pareigas einantis Saulius Skvernelis sako, kad dar nežino, ar po liepos 12 dienos eis pareigas. Kodėl premjeras taip elgiasi?
– L.B. Aš manau, kad jis kaip tik reaguoja į tą koalicijos projekto modelį. Akivaizdu, kad jis puikiai supranta, kad dar viskas yra nebaigta, tiesiog susitarta dėl modelio, todėl dar niekas neaišku. Jis, puikiai suvokdamas situaciją, elgiasi diplomatiškai, nesako kategoriškai, kad bus, natūralu, kad jis norėtų. Kita vertus, kaip jau ne kartą girdėjome, viena iš jo pretenzijų yra komisaro pozicija Europos Sąjungos sistemoje. Gali būti, kad jis turi galvoje, kad jam pasiseks tapti komisaru, jeigu tai yra jo siekis. Akivaizdu, kad jis nenori kategoriškai būti tik premjeru, jis sutiks būti juo tik tada, jeigu negaus kito posto, ir jeigu koalicijos partneriai jam suteiks tas galimybes.
– Bet ar taip nėra perimama iniciatyva į savo rankas iš pono Ramūno Karbauskio?
– L.B. Iš tikrųjų, taip ir turi būti. Premjeras turi demonstruoti tą iniciatyvą koalicijoje, valdančiųjų grupėje telkiant ministrus, Vyriausybės konfigūraciją, kas nuo kokios partijos ateis. Tai yra premjero iniciatyva. Suprantama, valdantieji turės patvirtinti, bet premjeras turi daug atsakomybės, jam dar reiks viską derinti ir su prezidentu. Tai yra gana sudėtinga, negalima teigti, kad jau yra koalicija, kol kas yra padarytas „koalicijos projektas“, dėl kurio dar bus padaryta daug sudėtingų judesių.
– R.U. Aš dar atkreipčiau dėmesį, kad tokios ryškios premjero lyderystės, kuris bandytų suvaldyti visą šį procesą, kuris iš karto brėžtų „raudonas linijas“, kad vieno ar kito dalyko neįmanoma padaryti, tiek dėl asmenybių ar programinių punktų, mes matome, kad premjeras yra tam tikra prasme paraštėse. Kitaip tariant, jo, kaip lyderio, kuris aktyviai dalyvautų derybiniuose procesuose, mes nematėme. Ar mes pamatysime tą lyderystę, dar nėra aišku, bet paskutiniai premjero veiksmai ir kalba kelia daug klausimų, pavyzdžiui, man kyla klausimas, ar jis dar nori būti premjeru, nes jo kalboje yra mažai ryžtingumo, lyderystės aš pasigendu.
– Bet premjero ketvirtadienį išsakyta frazė, kad metas baigti karą su konservatoriais ir sėsti prie vieno stalo. Kodėl atrodo, kad „valstiečiai“ nesusikalba tarpusavyje: premjeras sako – kalbėsimės, konservatoriai sako – kalbėsimės, bet valdančiųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, panašu, kad kalbėtis nenori?
– L.B. Karbauskis apie tai kalbėjo anksčiau, bet dabar suprantu, kad jis tyli apie tą susitikimą, galimybes susitikti. Paskutiniu metu mes iš Karbauskio negirdime tokių pareiškimų. Taip, jie buvo anksčiau, jie buvo labai ryškūs ir aiškūs – kategoriškas atmetimas. Šiandien, ko gero, Karbauskis bando pasitraukti į antrą planą, nes jis suvokė, kad yra padaręs pernelyg daug klaidų ir sujaukęs koalicijos bei partijos viduje santykius. Galbūt jis tokiu būdu bandė užleisti pozicijas kažkam kitam, kas elgiasi gudriau ir diplomatiškiau. Kodėl Skvernelis taip teigia kalbėdamas apie konservatorius, tai yra paaiškinama tuo, kad jiems gali prireikti balsavime dėl Seimo pirmininko. Reikia iš anksto išsiaiškinti, kokios yra galimybės, kiek palaikymo balsų.
– R.U.Seimo pirmininko klausimas yra dar viena atskira istorija. Dabar, kai griūva dar ir „tvarkiečių“ frakcija, norėtų Ramūnas Karbauskis atstatydinti Viktorą Pranckietį ir dar jį paskolinti „tvarkiečiams“. Tai, žinoma, toks šaržas, bet reikia pasakyti, kad iš esmės dabar tas kalbėjimas apie sutarimą su konservatoriais kol kas yra niekuo nepagrįstas, nes iki šiol tiek R. Karbauskis, tiek premjeras buvo labai kategoriški ir pakankamai agresyvūs kalbėdami konservatorių atžvilgiu. O tas naujausias pareiškimas kol kas yra nepagrįstas ir nepatvirtintas jokiu veiksmu. Aš manau, kad tai gali būti išvada to, kad konfrontacija nėra pasiteisinantis dalykas. Pažiūrėkite, kiek buvo konfrontacijos su kadenciją baigiančia prezidente Dalia Grybauskaite. Tai buvo viena didžiausių rinkimų kampanijos vinių iš jų pusės, bet tai nesuveikė. Taigi kol kas tai yra tik kalbėjimas, kurį aš vertinčiau atsargiai, nes jis kol kas yra nepagrįstas jokiais veiksmais.
– Kuo baigsis žaidimas su Seimo pirmininko pozicija?
– R.U. Manau, kad kol kas nėra ženklų, kad būtų pasikeitusi koalicijos partnerių pozicija. Kitaip tariant, tas planas, kad socialdarbiečiams priklausytų Seimo pirmininko kėdė, į kurią tada pretenduoja Gediminas Kirkilas, vis dar yra neatšauktas, tikėtina, kad bus bandoma mobilizuotis ir rinkti reikalingus balsus tam, kad Seimo pirmininkas būtų atstatydintas. Manau, kad tuos balsus surinkti tikrai nebus lengva.
– L.B. Balsų surinkimas yra problema, niekas nėra tikras, kad pavyks surinkti balsus už ar prieš. Akivaizdu, kad tai kelia įtampą, manau, kad Skvernelis ir „valstiečiai“, koalicijos partneriai ieško kitokių galimybių. Turiu omenyje, bandys individualiai kalbėtis su Pranckiečiu ir įkalbėti jį pasitraukti.
– Ar Seimo pirmininko kėdė nebus esminis dalykas, dėl ko koalicija gali griūti net nepradėjusi dirbti? Juk į šią kėdę neakivaizdžiai taikosi socialdarbiečių pirmininkas Gediminas Kirkilas.
– L.B. Aš manyčiau, kad socialdarbiečiai taip nesielgs. Jie yra patyrę, puikiai supranta, kad be jų koalicija nefunkcionuos. Jie supranta, kad jeigu nepasiseks su Seimo pirmininko pozicija, bus bandoma kompensuoti kažkaip kitaip tą prarastą vietą.
– R.U. Aš manau, kad yra daug svarbesnių pozicijų nei Seimo pirmininko. Tai gali būti mainų objektas, kuris gali būti iškeistas, pavyzdžiui, į ministro postą. Ministro postas gali būti ženkliai svarbesnis. Galų gale, yra komitetų pirmininkų postai. Manau, kad svarbesnis klausimas, ar bus įmanoma sudaryti pačią sutartį ir patenkinti visų koalicijos partnerių nekuklius pageidavimus. Kita vertus, yra asmenybių atranka. Šiai koalicijai iššūkiu gali tapti ir prezidentas.
– Ar dabartinis socialdarbiečių įsiliejimas į valdančiąją daugumą ir ministrų postų gavimas nėra siekis bet kokia kaina gauti valdžią ir pasirodyti prieš rinkimus, kad mes apskritai tokie egzistuojame.
– R.U. Tai yra labiau panašu į išnaudojimą galimybės, suvokiant, kad 2020 metų rinkimai gali būti tiesiog itin nesėkmingi, ir kad tai yra dar politinės karjeros pabaigos pradžia. Manau, kad tai dar yra bandymas pabūti valdžioje, nes tu dar šiandien turi tuos instrumentus, kaip paveikti visą procesą. Gediminas Kirkilas šiuo atžvilgiu pasielgė kaip tikras politikos vilkas, kuris, vos tik pamatęs svarstyklių pakitimus savo naudai, iš karto griebė jautį už ragų ir iš esmės jis įvarė „valstiečius“ į kampą pasinaudodamas savo patirtimi ir gebėjimais. Kita vertus, tai tiesiog yra proga pabūti valdžioje, nes šiai partijai šviesios ateities ir šviesių rinkimų kol kas niekas neprognozuoja.
– L.B. Aš gal būčiau šiek tiek optimistiškesnis. Jeigu jie kaip atskira partija dalyvautų rinkimuose, ko gero, būtų labai sudėtinga. Mes pamatėme iš to, kaip rinkimai vyko dabar, bet yra įmanoma įsilieti į kitus sąrašus. Kiek suprantu, tokios derybos vyksta, gali būti jungtiniai sąrašai. Žinodami, kad socialdarbiečiai yra patyrę, moka manevruoti bet kokioje situacijoje, jie atras patį optimaliausią variantą sau. Manau, kad jie sugebės rasti tokį manevrą, kuris leis jiems dalyvauti rinkimuose nepralaimint.
– Kokia laukia Viktoro Pranckiečio ateitis?
– L.B. Manau, kad jeigu tas patraukimas nuo posto bus dramatiškas jam, jis priešinsis, bet nelaimės, tokiu būdu jis pralaimės visą tolesnę ateitį. Jam dalyvauti rinkimuose su kita partija bus labai sudėtinga, nes jis demonstruos kaprizingumą, aikštingumą. Kuri partija norės paimti tokią auką sau į sąrašą? Nežinau.
– R.U. Kalbėkime tiesiai, mes kalbame apie Seimo pirmininką, mes turėtume jį vertinti kaip politiką, politinės patirties jis turi mažai, jis atėjo į šią kėdę ne iš politikos. Mes Lietuvoje neturime tradicijos, kad tas postas yra pasiekiamas per ilgametį darbą politikoje, tai čia gali atsidurti bet kas. Mes matome, kad nėra kažkokių aiškių kriterijų. Aš manau, kad vis dėlto V. Pranckiečio karjera nėra užprogramuota būti ilgalaike, tvaria ir einančia aukštyn.
Visą pokalbį žiūrėkite laidos „DELFI diena“ įraše.