Plakatuose vaizduojamas italų menininkas Mergelės Marijos paveikslo fone. Šalia – užrašas: „Ar mano mamos veidas taip pat yra Tavo sąraše?“
Režisieriaus spektaklis sukėlė pasipiktinimo bangą dėl nepagarbaus elgesio su Antonello da Messinos nutapyto Jėzaus Kristaus portretu. Paveikslas, beje, yra tapęs ir šių metų festivalio „Sirenos“ vizualiniu simboliu.
Likus kelioms dienoms iki didžiules audras ir Lietuvos respublikos Seime sukėlusio spektaklio, savitą dialogą su menininku sugalvojo poetas ir antikvaras Edmondas Kelmickas, kurio iniciatyva buvo sukurti bei Vilniuje iškabinėti minėtieji plakatai.
„Aš šiame spektaklyje nebematau meno teritorijos. Sakysite, kad tai – paveiku? Dantų skausmas išmušus juos su plyta taip pat paveikus. Bet tada tu netampi stomatologu. Tame aš tikrai nematau meninės kokybės“, - DELFI sakė E. Kelmickas.
Poetą italų režisieriaus R. Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ labiausiai sujaudino dėl vaidinančių vaikų, kurie spektaklyje su kuprinėmis užlipa ant scenos ir iš kuprinių ištraukia fekalijas ir jomis pradeda svaidytis.
„Režisierius sako, kad tai yra vaikų malda, jų meilės išraiška. Aš tai pavadinčiau kultūrine pedofilija. Nes vaikai tikrai nelabai ką supranta. Abejoju, ar tai bus meilės išraiška, jei vaikas mėtys išmatas į savo miegančią mamą. Tame vis tiek bus patologija“, - įsitikinęs E. Kelmickas, sugalvojęs sukurti su režisieriumi neįprastą dialogo formą plakatų pagalba.
Tiesa, poetas pabrėžia, kad šio plakato gimimas kilo visiškai ne iš katalikiškų paskatų. „Tai tiesiog viešas klausimas autoriui: „Ar mano mamos veidas taip pat yra Tavo sąraše?“, „Kaip toli mes galime eiti išniekindami šventenybę?“ Antologiškai jis negali išniekinti Kristaus veido, nes jis jau buvo išniekintas. Bet dabar išniekinami tie žmonės, kurie su viltimi žvelgia į šį veidą. Šis plakatas skiriamas spektaklio autoriui. Ir mane nuteiktų labai viltingai, jei jis galėtų atsakyti, kaip toli ruošiesi eiti, ką jam reiškia žmogaus ar šventenybės veidas, - DELFI prisipažino E. Kelmickas. - Protestų dėl šio spektaklio kilo ir Anglijoje, ir Prancūzijoje, ir Italijoje. Bet niekas protestuotojų nevadino fundamentalistais.“
Poetas pabrėžia, kad jis nėra šalininkas tų, kurie siūlo uždrausti spektaklį. Tačiau mano, kad italų režisierius turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir bent jau pasistengti atsakyti į klausimą tėvams tų vaikų, kurie su fekalijų pilnomis kuprinėmis buvo pakviesti mėtyti išmatas į Jėzaus paveikslą.
„Pokario laikotarpio Bažnyčių naikinimas, stribų šaudymai į Šventųjų paveikslus, - mūsų tautoje ši atmintis dar gyva. 70 metų neadekvataus ir baisaus elgesio su religiniais atributais neišvengiamai žmonių atmintyje pažadina skausmą. Ir režisierius, atvažiuodamas į šalis, kur buvo grubiai elgiamasi su šventenybėmis, turėtų būti labai korektiškas, delikatus ir atsargus“, - mano poetas.
Prieš R. Castelluci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ rodymą protesto akciją senamiestyje surengė ir „No Theatre“ aktoriai, deginę režisieriaus atvaizdus bei skandavę: „Gėda!“.
Į Lietuvą skandalingąjį spektaklį atvežusio teatrų festivalio „Sirenos“ komunikacijos koordinatorė Kristina Savickienė DELFI pabrėžė, kad spektaklyje Kristaus paveikslas nėra drabstomas išmatomis ar kitaip išniekinamas.
„Spektaklio siužetinė ašis sukasi apie sergančio tėvo ir juo besirūpinančio sūnaus santykius ir paliečiamos pačios jautriausios temos: senatvė, orumas, pareigos šeimoje, artimo meilė. Tai, ką daro šis plakatas - yra neatsakingas ir manipuliuojantis žingsnis, kuriuo siekiama supriešinti žmones. Tuo tarpu spektakliu siekiame paanalizuoti krikščioniškųjų vertybių vietą mūsų visuomenėje“, - DELFI portalui sakė K. Savickienė.