Dėl pigesnės elektros, potvynių reguliavimo ir „šviesesnio rytojaus“ 1956 m. buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, o po trejų metų – užtvenktas Nemunas.
Beje, sumanymas užtvenkti Nemuną ir pastatyti Kauno hidroelektrinę kilo dar tarpukariu, kai kamuodavo dideli potvyniai: pavasariais Kaunas primindavo tikrą Veneciją.
Nameliai ant Nemuno kranto
Apie Kauno marių gimimą pasakoja rugpjūčio 3 d. Kauno marių regioniniame parke, Duobakalnio poilsiavietėje (Arlaviškių k.) atidaryta lauko ekspozicija. Ji sukurta pagal architekto Tomo Žutauto projektą ir paremta senųjų gyventojų prisiminimais.
Lankytojai gali pasivaikščioti simboline senąja Nemuno vaga, aplankyti stilizuotus namelius-informacinius stendus, įprasminančius devyniolika kaimų, kurie atsidūrė Kauno marių dugne ir visam laikui išnyko iš žemėlapio. Lauko ekspozicijoje galima sužinoti apie „nuskendusias“ Nemuno rėvas ir piliakalnius, pasidomėti čia gyvenusių žmonių papročiais, krašto legendomis.
Informaciniuose stenduose-namukuose patalpintos senos fotografijos, buvusio ir esamo kraštovaizdžio nuotraukos. Lankytojai sužinos apie gyvenimą prie Nemuno – sielių plukdymą, kaimuose gyvenusių žmonių tradicijas ir amatus, apie unikalias gamtos vertybes – rėvas, paukščių salas ir kt. Stenduose yra QR kodai, kuriuos atvėrus, galima pasiklausyti „dugniečių“ dainų, pasakojimų, legendų.
Ekspozicijoje paaiškėja, kad prieš užliejant Nemuną buvo paruoštas marių dugnas: iškirsti miškai, išrauti kelmai. Žmonės išsikėlė sodybų statinius, išrovė sodus, užvertė šulinius, persikėlė kapinaitėse palaidotus artimuosius. Žmonės iš būsimo Kauno marių dugno buvo iškelti į kitas Kauno ir pakaunės vietas.
Jei nesikels – griaus
Ekspozicijos atidarymo metu pažymėta, kad būsimojo marių dugno gyventojai itin skaudžiai išgyveno, kad reikės palikti namus ir kraustytis kitur.
„Kai susituokėme 1945 m., dešimt metų neturėjom savo pastogės. Labai vargom. Glaudėmės tai pas vienus, tai pas kitus. Vietos buvo taip mažai, kad tilpo tik lova, staklės ir mažutė spintelė, kuri tapdavo pietų stalu, jei jo prireikdavo. Staklės, kuriomis Marija ausdavo skareles, padėdavo pragyventi, todėl jų atsisakyti buvo neįmanoma. Šitaip susispaudę auginom vaikus, labai taupėm ir svajojom apie savo namus. Kai nusipirkom žemės gabalėlį su senu namuku ir jį suremontavom, pagyventi teko tik 4 metus. 1958 m. liepė išsikelti, nes užtvenkė Nemuną. Skaudu buvo. Tik pradėjom gyventi, o keltis liepia. Pagąsdino, kad griaus, jei nesikelsim. Kompensacijos gavom mažai, už ją nusipirkom medinį namą Šilėnuose, jį ir parsivežėm į Šlienavą. Iš Kampiškių namelio išėjo lauko virtuvė. Tvartą pirkom net Dovainonyse ir parplukdėm valtimi. Kol apsipratom naujoj vietoj, labai sunku buvo – atrodė, kad į duobę įkritom. Vis prisimindavom gyvenimą slėnyje“, – renginio metu perskaityti 1924 m. Kampiškėse gimusio „dugniečio“ Leonardo Kepežinsko atsiminimai.
Gyventojai iki paskutinės minutės nenorėjo palikti gimtųjų namų:
„Tėvai skaudžiai išgyveno išsikėlimą: kol vanduo kilo, jie iki paskutinės minutės stovėjo savo sodyboje“, – cituojama Milda Mildažytė-Kulikauskienė, 1937 m. gimusi Laumėnuose.
Kitas gyventojas išvis nenorėjo išsikraustyti, gyveno tvartelyje, kol užlies.
„Mumi jauniem tai lengviau buvo tas išsikėlimas, bet seneliai tai labai pergyveno, kai reikėjo išeiti. Šilėnuose gyveno Duboso Jurgis. Niekaip nesikėlė, da tvarte gyveno. Begyvendamas sušalo ir, tik apie Naujus metus išsikėlęs kažkur į Išlaužą, greitai pasimirė“, – yra sakiusi Albina Simanavičiūtė-Samuolaitienė, 1925 m. gimusi Šilėnuose.
„Dugniečiai“ išreiškė savo būseną: „Lipom iš dugno, kaip varlalės į krantus“.
Gyveno tvartelyje
Renginio metu savo prisiminimais apie kraustymąsi iš būsimo Kauno marių dugno pasidalino keli gyventojai. Janina Danielienė prieš suformuojant marias gyveno Dvareliškių kaime. Tuomet jai buvo 12 metų.
„Menu, kaip vakarais mama su močiute graudžiai kalbėdavo: „O Dieve, tai ir karvę vestis reikia! O kur ją reiks padėti, jei tvartelis dar nepastatytas?“ – Močiutė mamai atsakiusi, kad pirmiausiai pasistatys tvartelį, o namo statyt dar negali, nes anas nenugriautas, juk jame rąstai. Nuspręsta, kad vienoj tvartelio daly visi gyvensim, o kitoj – karvytė bus su paršiuku. (…) Žinojau visus kaimynus: artimiausias buvo Raulinaitis ir septyni jų vaikai, toliau Miernikas su dideliu obelų sodu, kur mes piemenaudami su Antanu ir jo sesute pas stambesnį brigadininką Apanavičių eidavom ganyti karvių. Menu, labai norėdavom rojaus obuoliukų, o tvora aukštoka, tai per „štankietus“ rankelę įkišę pasirinkdavom“, – pasakojo J. Danielienė.
Skaudžiai pakeliamas vaizdas jai buvęs, kai marios dar nebuvo užlietos, ėjo paskutinės dienos, o aplink buvo matyti į viršų iškeltos medžių šaknys, sumaitotos žemės.
„Tėvai neleisdavo toliau eiti, baimindavosi, kad šuliniai toliau neužpilti iki galo, kad neįkristume į kokią daubą“, – sakė J. Danielienė.
Namus statytis liepė ant ratukų
Algimantas Vaičiulevičius su tėvais, sese ir diedukais gyveno Šilėnų kaime, turėjo ūkį, augino karves, kiaules.
„Kai teko kraustytis – džiaugiausi, kad nereiks per mišką eiti 3 km į Viršužiglių mokyklą, kad bus elektra. Diedukai išsikėlė į Kaišiadoris, o mes pasistatėme namą Šlienavoje. Tėvai iš pradžių galvojo, kad nebus galima laikyti karvių, vištų, suvarys „dugniečius“ į „getą“, o pasirodo viską buvo galima laikyti. (…) Kai kapus kasė ateidavom, vaikai, pažiūrėti, pildavo odekoloną, bet kvapas vis tiek…“ – sakė A. Vaičiulevičius.
Jo sesė Aldona Vaičiulevičiūtė bandė įminti pėdas smėlyje prie namų, kad išliktų prisiminimas. „Prie svirnelio buvo smėlis, tai ji kasryt ateidavo ir pėdą įspausdavo, sakydavo, kad tokią gilią įspaus, jog marios jų nesunaikins“, – šeima išsaugojo prisiminimą.
Išsikraustę tėvai iš pradžių pastatė vieną kambariuką ir virtuvę, po truputį įsikūrė. Pažymėtina, kad naujieji kaimo gyventojai pasitikti ne itin draugiškai.
„Šlienavoje buvo senųjų gyventojų, kurie labai pyko, kad atkėlė svetimus žmones ant jų žemės. Vienas kaimynas net paliepė: „Namus statykit ant ratukų, reiks juos nusivežt. Mano žemės vis tiek bus mano!“ – mena A. Vaičiulevičius.
Pirtį persikėlė su traktoriumi
„Dugnietis“ Romualdas Ambroževičius kraustantis iš namų būsimame marių dugne buvo dešimties. Gyveno Rūčkakiemyje (Kaišiadorių r.), po to įsikūrė netoliese – ant kalno, ant savo šeimos žemės.
„Tėvas sakė, kad niekur neisim, gyvensim ant kalno, nors ten labai prasta žemė, bet – sava. Pirtį persikėlėm su traktoriumi „Stalinec“. Ant skardos užkėlėm pirtelę, persivežėm į viršų ir naudojom toliau. Kitus pastatus išardė. Kur rąstai dar buvo geri – iš jų statėm ūkinius pastatus: tvartą, laikiną viralinę (vasaros virtuvę), kur gyvenom. Gyvenamąjį namą vėliau pastatėm naują. (…) Tėvas gimė toj sodyboj, jis buvo vyriausias iš šešių brolių, kai sodybos nebeliko, visi broliai labai sielojosi“, – apie šeimos patirtis pasakojo R. Ambroževičius.
Vyras mena, kad gimtoji sodyba buvo labai graži, sena, turėjo svirną ant upeliuko. Ten susirinkdavo pasiganyti avys, kiaulės.
„Tėvo tėvas dirbo Amerikoje, o grįžęs nusipirko 18 hektarų žemės ir ūkininkavo, pasistatė trobą, bet 1938 m. mirė (…) Mano mama džiaugėsi, kad kraustysimės, nes turėsim naują namą, mat anas buvo jau senas, dviejų galų, didžiulis. Išsikrausčius žemę kompensavo mišku, bet jo skyrė labai mažai ir be to – labai prasto. Tuo metu valdžia 100 tūkst. rublių išmokėjo, bet 1961 m. keitėsi pinigai ir teliko 10 tūkst.“, – sakė „dugnietis“ Romualdas.
Mena atlaidus
Pašnekovės Janinos Jurkevičienės uošviai kraustėsi iš Leonavo kaimo į Arlaviškes.
„Mano vyras ten gimęs, išsikraustė, kai buvo penkerių. Persikėlus į Arlaviškes, vyrui mama dar ilgai iš įpročio sakydavusi: „Jonuk, užpūsk lempą“. Nors jau buvo įvesta elektra. Uošviai labai išgyveno, kai reikėjo keltis, buvo savotiška tremtis. Neturėjo medžiagų, iš ko statytis, labai sunku buvo. Uošvis Jonas Jurkevičius dirbo upėje – gilino Nemuno vagą. (…) Uošvio sesers namą ant lakšto atitempė traktorius. Skurdūs tie nameliai buvo. Skaudžiausia „dugniečiams“, kad namus palikti reikėjo ir jie negavo iš valdžios paramos naujiems statyti. Visi buvo „biedni“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos bičiulė Genovaitė mena, kaip su kitais vaikais laukdavo atlaidų būsimųjų Kauno marių dugne.
„Būdavo kalnai ilgų saldainių, žinodavom, kad per atlaidus skanių ledų pavalgysim, kai „dugne“ gyvenom. Svarbiausia, kad ledų atveždavo ir iš bidono kabindavo į indelius. Paskui atlaidus perėmė Šlienava“, – mena Genovaitė iš Viršužiglio.
Amžiams užliejo piliakalnius, rėvas
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. patarėja Rūta Baškytė informavo, kad įrengiant Kauno hidroelektrinę ir suformuojant Kauno marias paskendo gamtos vertybės – du piliakalniai (Kokalnis ir Žiegždrių piliakalnis), daugybė pilkapių, rėvos, kurias naudojo sielininkai, plukdydavę medžius upėmis.
Užlietas ir Vytauto Didžiojo vieškelis, vingiavęs nuo Baltijos jūros iki Vilniaus. Nuo Kauno jis driekėsi palei Nemuną, o senosiose Rumšiškėse šakojosi į dar du ruožus. Kauno marios prarijo ilgiausią ir vaizdingiausią ruožą. Teigiama, kad tai galėjo būti vienas seniausių LDK vakarinės dalies sausumos kelių. Juo keliavo net Napoleonas Bonapartas, 1812 m. žygio į Rusiją metu.
Sugrįžkime prie rėvų. Nemuno slėnyje, posūkyje, kur Nemunas suka į Vakarus, buvo dvi labai pavojingos rėvos: Bičenėtų rėva (Velnio tiltas) ties Dvareliškėmis ir Bičių rėva ties Gastilionimis (Velnio pirtis). Jų akmenų ošimas girdėdavo net už 1,5 km.
S. Kolupaila rašė: „Velnio tiltą“ sudaro dideli akmenys… Sieliai dažnai nustumiami nuo aukštojo dešiniojo kranto, kur eina Kauno-Rumšiškių vieškelis, ir čia laužomi ant gausingų povandeninių akmenų. Ties „Velnio tiltu“ nuolat sklido upeivių keiksmai, o kai kurie varguoliai ir žūdavo šniokščiančio Nemuno vandenyje.“
Užsakovai, kurie duodavo užduotį nuplukdyti sielius, ir atlyginimą mokėdavo tik tada, kai sielininkai praplaukdavo šias dvi pavojingiausias rėvas. Jie sakydavo: „Kai praplauki Bičenėtus ir Bičius – tik tada skaičiuoki skatikus.”