Vilnietė Ingrida neslėpė, kad visas tas šventinis laikotarpis ir dovanos jai dovanoja ne tik džiugių emocijų.
„Man anyta kasmet padovanoja ką nors iš skuduryno. Manau, kad tai yra nenormalu. Kartais gal vienas saldainis būtų geriau už tokią dovaną. Man atrodo, kad dovanai reikėtų skirti bent 10 eurų“, – svarstė Ingrida.
Vidutinio amžiaus vyras, prisistatęs Jonu, sakė, kad jam vis pasitaiko per šventes gauti dovanų, kurias paskui nežino, kur dėti,
„O kiek skirti pinigų dovanoms, tai aš neįsivaizduoju jau šiais laikais. Vis tiek reikėtų bent jau 20 eurų skirti, jeigu jau perki kažką. Jaučiasi, kad pragyvenimo lygis yra pakilęs, ir, jeigu perki už mažiau, tai atrodo labai niekingai. Ypač, jei šeima važiuoja kažkur į svečius“, – svarstė Jonas.
Jam visiškai normalus atrodo sutarimas nesikeisti dovanomis.
„Daliai žmonių, man irgi, tai yra papildomas galvos skausmas, jei galvoji: ar tam žmogui kažko reikia? Ar jam nereikia? Ką ten gali nupirkti? Kažko kas jam būtų reikšminga gyvenime nepirksi, ypač, jei jis mažiau pažįstamas. O pirkti kažkokią smulkmeną, kuri guls į stalčių, ar verta?“, – svarstė Jonas.
Jau pradėjo rūpintis dovanomis
Dvi jaunos moterys, Lina ir Monika, viena per kitą pasakojo, kad jos jau pradėjo rūpintis kalėdinėmis dovanomis.
„Aš jau pradėjau dovanų artimiausiems žmonėms pirkimo vajų. Tai žiūriu, kad maždaug būtų iki 50 eurų. Pavyzdžiui, nupirkau sesei laikrodį – 40 eurų. 30-40 eurų yra ta riba patiems artimiausiems. Jeigu reikėtų visiems draugams nupirkti dovanas, tai, atsiprašau, aš per daug draugų turiu, tada kaina jau būtų mažesnė“, – sakė Lina.
Monika yra įsitikinusi, kad gera dovana gali būti ir už vieną eurą.
„Tai gali būti geras bajeris, kuris labai susižaidžia tarp žmonių. Gal morkų ryšulėlis kažką jums reiškia, ir tada yra viskas gerai. Man atrodo svarbi yra ne tiek suma, o būtent tai, ką tu nori padovanoti“, – sakė Monika.
Ji pati šiais metais tėvams nori padovanoti patirtį – skrydį oro balionu.
„Tai bus brangesnė dovana, bet aš žinau, kad jie norėtų tai pabandyti, ir noriu jiems padovanoti patirtį. O su draugu sutarėme iš viso dovanomis nesikeisti, gal tiesiog susimesime ir kažkur nuvažiuosime, kažką nuveiksime savaitgalį“, – kalbėjo Monika.
Jaunos moterys mano, kad normalu sutarti nesikeisti dovanomis, bet viena jų prisipažino, kad nebūtinai tokio susitarimo yra linkusi laikytis.
„Aš nebūtinai to laikausi. Mes susitarėme, kad Kalėdoms nieko vienas kitam nedovanojam, bet aš dar pati nenusprendžiau, ar aš laikysiuosi šito pažado“, – šypsojosi Lina.
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė sakė, kad jų atlikti tyrimai rodo, kad kas antras lietuvis kalėdinėms dovanoms ketina išleisti nuo 60 iki 200 eurų. Dovanai artimiausiam žmogui daugelis planuoja skirti 11-20 eurų, vaišėms – nuo 50 iki 100 eurų.
Tyrimai rodo, kad lietuviai yra labai praktiški, dauguma jų nori dovanoti čekius, grynuosius pinigus. Dauguma žmonių dovanas perka iš einamųjų lėšų.
„Tik pusė apklaustųjų sako, kad pradeda taupyti likus mėnesiui. Tai parodo, kad jie gali sau leisti supirkti dovanas iš einamųjų lėšų. Jiems nereikia, kaip seniau mūsų tėvai – likus pusei metų iki švenčių jau pradėdavo pirkti produktus ir dėti į kažkokį skyrelį“, – sakė J. Cvilikienė.
Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės, pernai metų duomenimis, vidutiniškai per visas metų pabaigos šventes viena šeima išleidžia 500-700 eurų.
„Po to sausis ir vasaris būna sunkesni, tos išlaidos kasmet vis didėja. Dalis žmonių to finansinio krūvio nepajaučia, bet mažesnių miestelių, vyresnio amžiaus gyventojams šventės priverčia porai mėnesių susiveržti diržus“, – sakė J. Cvilikienė.
Nesako, kad pinigai yra visai nesvarbu
To, kad pinigai visiškai nesvarbus dalykas šventėms ir santykiams tarp žmonių, nesako ir psichologas Paulius Rakštikas. Pasak specialisto, klausimas, ar pinigai yra svarbūs norint išreikšti jausmus kitam žmogui, nėra toks paprastas.
„Tai – toks suktas klausimas, tiesiogiai tarsi – ne, bet mes visi suprantame, kad pinigai gali transformuotis į kažką naudingo, gal net ir santykiams. Tai gali virsti bendru laiku, bendru patyrimu, bendru nuotykiu“, – sakė P. Rakštikas.
Psichologas nesutiktų su manančiais, kad žmonių santykiams dovana už vieną eurą būtinai yra mažiau vertinga už pirktą už tūkstantį eurų.
„Nebūtinai taip yra. Čia aš konkrečiai kalbu apie dovaną artimajam. Įsivaizduokime, kad yra užimta šeima, aktyviai gyvenanti, daug dirbanti, nerandanti laiko sau – toks standartinis miestiečio portretas. Žmogus gali pagalvoti, kad didžiausia vertybė, ką jis nori padovanoti – daugiau laiko su artimu žmogumi, kas nebūtinai turi būti kelionė į SPA.
Galbūt jis, pavyzdžiui, atvirutėje parašys, kad „dovanoju tau savaitę savo laiko su tavimi“, pavyzdžiui, netikėtų atostogų, kurios nebuvo aptartos bendrai, bet jis įteikė tokią dovaną“, – kalbėjo P. Rakštikas.
Psichologas sakė, kad galima, pavyzdžiui, padovanoti žmogui ir pasimatymą su savimi.
„Žmonės gali būti kartu gyvenę kelis dešimtmečius, bet tai gali būti pasimatymas kažkur, galbūt, mūsų pirmo susitikimo vietoje. Kūrybiškai pažiūrėjus, net ir tas vienas euras arba nulis eurų gali tapti vertinga dovana“, – sakė P. Rakštikas.
Psichologas nenorėjo labai konkrečiai vertinti vienos iš pašnekovių įvardintos situacijos, kai iš anytos vis sulaukia dovanos iš skuduryno, bet, pasak jo, tai nebūtinai gali būti įžeidimas.
„Man – per mažai informacijos. Aš nežinau, ką anytai reiškia tas drabužis iš skuduryno. Jeigu tai yra su potekste kažkaip įžeisti arba skleisti žinutę, kurią perskaito ta, kuri gauna dovaną, tai yra viena.
Bet galime įsivaizduoti ir kitą situaciją, kad galbūt anyta praleidžia daug laiko ieškodama originalaus drabužio. Galbūt, ji apkeliauja visus Vilniaus skudurynus. Aš fantazuoju, bet noriu pasakyti, kad mes ne visada žinome, kodėl mes gauname tą dovaną“, – sakė P. Rakštikas.
Pasak psichologo, tas įsitikinimas, kad mes tikrai žinome visus motyvus, gali būti neteisingas.
„Galbūt verta pasikalbėti su žmogumi gavus dovaną: „o kodėl vėl taip sugalvojote man padovanoti?“. Galbūt tai būtų proga išsiaiškinti nuoskaudas“, – sakė P. Rakštikas.
Ką daryti su tais, kurie nesilaiko susitarimo ?
Kaip parodė ir DELFI kalbintos Linos reakcija, kartais tarp artimųjų pasitaiko tokių, kurie nesilaiko (arba svarsto nesilaikyti) bendro susitarimo nesikeisti dovanomis per šventes. Psichologas į tokias situacijas žiūri paprastai.
„Jeigu tai yra įvardinta bendrai, kad „bendru sutarimu mes nedovanojame“, bet atsiranda viena „balta varna“, kuri sako, bet „aš vis tiek taip darysiu“, tai yra jau jos atsakomybė, kad ji taip darys. Mes negalime uždrausti kitiems žmonėms daryti taip, kaip jiems atrodo teisinga. Bet tada nereikėtų jaustis keistai gavus tą dovaną. Galima nuoširdžiai padėkoti ir tiek, ir nebandyti atsakyti kažkuo, nes buvo bendras susitarimas“, – sakė P. Rakštikas.
Ir su įmonėmis dirbantis psichologas pasakojo neseniai girdėjęs panašią situaciją vienoje iš organizacijų, kur kilo problemų dėl gimtadienių.
„Yra sutarimas švęsti gimtadienius, bet atsiranda žmogus, kuris sako, kad „aš nenoriu, kad mane sveikintų“. Tada galima įsiklausyti į tą žmogų, kad jis nenori, ir nedaryti taip. Arba iškelti savo tikslą aukščiau, ir bandyti sveikinti, taip sukuriant jam neigiamą išgyvenimą“, – sakė P. Rakštikas.
Pasak psichologo, situacija su susitarimais ir dovanomis per Kalėdas yra panaši.
„Tas žmogus, kuris dovanoja dovanas, nesilaikydamas susitarimo, jis irgi kažkuria prasme bando sau susikurti gerą jausmą, nes jis nedovanodamas jaučiasi blogai. Tai galbūt galime ir priimti tą dovaną, nejausdami kažkokio diskomforto patys. Nematau čia vietos susireikšminti, jeigu žmogus nori padovanoti dovaną, tegul padovanoja, kodėl ne?“, – retoriškai klausė P. Rakštikas.
Psichologas net pateikė pavyzdį, kaip tokiu atveju galima reaguoti: „Ačiū, aš Tau neturiu dovanos, nes mes tarėmės, kad jų nebus. Bet labai smagu, kad padovanojai. Dėkui Tau“.
Būdai – kaip parodyti, kad žmonės mums brangūs
Tai, kad žmonės mums yra brangūs, pasak psichologo, mes rodome dėmesiu jiems. O tas dėmesys pasireiškia taip, kaip kiekvienas supranta, ir kaip moka.
„Pats pigiausias būdas yra pirkti brangią dovaną, ypač šiais laikais. Yra lengva bandyti kurti artumo jausmą su brangia dovana. Čia yra pats pigiausias būdas. Žymiai sudėtingiau yra kažkaip kitaip tai parodyti.
Galbūt tai gali būti išmoktas kažkoks eilėraštis arba paslapčia nupieštas piešinys. Nors nereikia ir nueiti į tą kraštutinumą, kad pinigai, pirktos dovanos yra blogai, kad mes čia turime visi kažkokiais rankdarbiais užsiiminėti“, – sakė P. Rakštikas.
Pats svarbiausias dalykas, pasak psichologo, yra nuoširdumas.
„Nuoširdumas yra ta vieta, kur aš galiu pasimatuoti, kaip aš moku pasidalinti tais jausmais, kuriuos noriu perteikti tam žmogui? Kaip pasirenku parodyti dėmesį? Kai kam dėmesį verta parodyti nuperkant brangesnę dovaną, o kažkam padovanoti laiko, kažkam kažkokią patirtį“, – sakė P. Rakštikas.
Ar lankyti tėvus – vertybinis klausimas
Paklaustas, ar verta organizuotis išvyką pas tėvus, jeigu tas santykis yra labai sudėtingas, psichologas atsakė, kad bendrai „nėra jokios būtinybės nieko daryti gyvenime“.
„Bet čia – kaip ir apie dovanas, tas klausimas yra bendras. Kai mes dovanojame, arba, jeigu mes norime suteikti kažkokio dėmesio kitam, tai reikėtų kiek įmanoma labiau bandyti įsijausti į to kito žmogaus, kuriam mes dovanojame, kailį.
Pirkdami dovanas mes labai dažnai galvojame daugiau apie save: kaip čia priims? Ar džiaugsis? Tai yra su potekste – ar aš būsiu patenkintas, tai padovanojęs?“, – sakė P. Rakštikas.
Pasak psichologo, galvojant apie tėvų aplankymą svarbu neįsivelti į mintis, kad „nevažiuosiu, nes nenoriu, nes nemėgstu“.
„Bet, jeigu aš noriu suteikti tėvams džiugesio, galbūt aš žinau, kad jiems tai yra svarbu. Nors man galbūt tos šventės ir nėra taip svarbu, arba tas nuvažiavimas per Kalėdas arba nuvažiavimas po dviejų dienų gal man ir neatrodo, kad taip reikšmingai skiriasi, bet gal tiems tėvams tai yra jų kažkoks vertybinis pagrindas, kad juos aplanko svarbiausią metų dieną“, – sakė P. Rakštikas.
Psichologas šioje situacijoje, linkėjo kuo mažiau galvoti apie save, jeigu mes norime suteikti džiaugsmo artimiesiems.
„Nuvažiuoti pas tėvus, net ir truputį per prievartą, jeigu mes norime iš tikrųjų suteikti jiems džiaugsmo – čia jau kiekvienas pagal savo vertybes renkamės, ar norime taip daryti. Kodėl gi ne? Aš sakyčiau gal ir verta“, – sakė P. Rakštikas.