Įstatymo projekto pataisų siūlytojai pageidavo, kad įstatymas reglamentuotų ir privačią korespondenciją, tačiau Valstybinė lietuvių kalbos komisija pareiškė, jog niekas neturi teisės kištis į privatų susirašinėjimą.
Iki šiol galiojančiame Valstybinės kalbos įstatyme privačių įmonių darbo kalba nereglamentuojama.
Tačiau komiteto nariui Povilui Jakučioniui atrodo, kad minėtu siūlymu siaurinama valstybinės kalbos naudojimo erdvė. „Kas iš to, jeigu kalba bus giriama ir aukštinama, tačiau ja nebus šnekama. Ji numirs“, - baiminasi parlamentaras.
Parlamentaras mano, kad jei įmonėse bus leidžiama darbo kalba ne lietuvių, lietuviškai ten kalbama nebebus. Anot jo, problema ypač aktuali Vilniaus krašte, Klaipėdoje ir Visagine. Kaip pavyzdį jis pasitelkė įmones „Teo“ ir „Mažeikių nafta“, kuriose per 95 proc. darbuotojų – lietuviai.
P. Jakučioniui neramu, kad „Mažeikių naftoje“ bus pradėta kalbėti lenkiškai. Jo žiniomis, bendrovėje „Teo“ lietuviškai jau beveik nekalbama. Dėl šios priežasties komiteto narys palaiko senąjį įstatymą, nes „aname bent jau nepasakyta, kad kalbėti nelietuviškai galima“.
„Jeigu aš būčiau lenkė, kodėl turėčiau savo kolektyve mitingą vesti lietuviškai?“, - stebėjosi M. A. Pavilionienė. Tačiau, pasak jos, jeigu šio susirinkimo klausytųsi nors vienas nesuprantantis lenkiškai, vertimą į lietuvių kalbą reikėtų užtikrinti.
Įstatymo pataisose siūlyta įteisinti valstybinę privačių įmonių kalbą. „Kas turi teisę kištis į privačią įmonę? Nebent auditas. Svarbu, kad ta privati įmonė atsiskaitytų valstybei valstybine kalba, o kokia kalba bus tvarkoma vidinė dokumentacija, jų reikalas“, - sakė parlamentarė.
Siūlymą privačiose įmonėse leisti kalbėti ir nelietuviškai Seimo narė laiko europietišku.
Subtitrų vaikiškuose filmuose neliks
Siūlomos Valstybinės kalbo įstatymo pataisos numato, kad filmai vaikams kino teatruose turi būti dubliuojami (kiekviena rolė įgarsinama atskirai) arba įgarsinami (filmas įskaitomas vienu balsu). Kadangi maži vaikai neperskaito subtitrų, jų atsisakyta.
Kino industrijos įgaliotas atstovas siūlė, kad valstybė padengtų filmų dubliavimo ir įgarsinimo išlaidas. „Mes pasakėme – jeigu verslininkai sugeba išlaikyti kino teatrą, jie turėtų rasti pinigų ir filmų dubliavimui“, - teigė M. A. Pavilionienė.
Komitetas taip pat pritaria siūlymui, jog atsakomybė už kiekvienos užsienyje pagamintos prekės lietuvišką instrukciją tektų ne gamintojui, o prekiautojui. Įstatymo projekte numatyta, kad prekybininkas turės užtikrinti, jog prekės turinys ir naudojimo tikslas būtų išdėstyti taisyklinga lietuvių kalba.