Priverstinis alkoholizmo gydymas – už ir prieš

Priverstinis gydymas nuo alkoholizmo nėra atsakymas, LRT RADIJUI tvirtina Žmogaus teisių ekspertė psichologė Dovilė Šakalienė. Jos teigimu, šio įstatymo projekte apskritai viskas supainiota ir tik dalis jo galėtų būti tinkama. Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė interviu LRT RADIJUI nurodo, kad projekte nurodytos gydymo priemonės buvo įtrauktos, atsižvelgus į kitų šalių patirtis.

– Priminkite, kokias pataisas siūlote?

– Mūsų siūlomos pataisos – Narkologinės priežiūros įstatymo papildymas. Numatome priverstinį gydymą priklausomybę nuo alkoholio turintiems žmonėms. Priverstinio gydymo tvarka, nustatyta Psichikos sveikatos įstatyme, taikoma tik asmenims, kurie priklausomi nuo narkotikų. Projekte siūlome įtraukti asmenis, kurie priklausomi nuo alkoholio. Numatome, pagal kokius įstatymus ir sąlygas būtų taikomas priverstinis gydymas.

Priverstinai gydomi pirmiausia būtų tie asmenys, kurie turi abstinencijos simptomų, kilusių dėl ilgą laiką vartoto alkoholio. Projekte nurodyta, kad tas ilgas laikas turėtų būti ne mažiau kaip vienas mėnuo. Tačiau, svarstant įstatymo projektą, derinant jį ministerijose ar Vyriausybėje, Seime, galbūt bus diskutuojama apie šio termino prailginimą ar sutrumpinimą.

Priverstinis gydymas būtų taikomas asmenims, kuriems savanoriškai gydytis jau ne kartą siūlė šeimos nariai, medikai, tačiau asmuo nesutiko. Kita sąlyga, kad toks asmuo savo veiksmais turėtų daryti psichologinę ar fizinę žalą. Projekte taip pat įvardijame tuos atvejus, kai šeima, artimieji patiria finansinių nuostolių. Omenyje turime ir šeimos narius, kurie vaikams skiriamas pašalpas panaudoja pirkti alkoholį arba padaro kitų nuostolių.

Projekte įvardijamos ir nėščiosios moterys, kurios piktnaudžiauja alkoholiu. [...] Dabar nemažai vaikų gimsta su alkoholio sindromu. Jų gyvenimas pasmerktas. [...] Nėščių moterų gydymas reglamentuotas ir, pavyzdžiui, Norvegijos įstatymuose.

Siūlyme taip pat praplečiame žmonių, galinčių kreiptis dėl pagalbos tokiam ligoniui (vadinkime ligoniu), ratą. Tai reiškia, kad kreiptis galės ne tik artimi asmenys, šeimos nariai, bet aplinkiniai. Tarp tų jų aiškinamajame rašte įvardijami bendruomenės nariai, kaimynai, seniūnai. Taip nuspręsta, nes susiduriame su problemomis, kai priklausomybė nuo alkoholio vystosi šeimoje, o šeimos nariai, žmona, tėvai, bijojo padėti asmeniui gydytis.

Psichikos sveikatos įstatyme labai aiškiai nurodyta tvarka, per kiek laiko ir kur turi būti suteikta pagalba priklausomybę nuo narkotikų turintiems asmenims. Būtent ta tvarka, numatoma, bus taikoma ir priklausomybę nuo alkoholio turintiems asmenims.

– Kas priims galutinį sprendimą dėl priverstinio gydymo?

– Galutinį sprendimą turi priimti teismas. Jei priklausomybė nuo alkoholio yra didelio konflikto metu konstatuotas faktas, išduoti siuntimą gydytis nuo šios priklausomybės gali ir šeimos gydytojas.[...] Taip pat siuntimą gali išduoti psichiatras. Asmuo, patekęs į ligoninę, žinoma, pirmiausia praeitų išblaivinimo procesą. Per 48 valandas psichiatrijos ligoninė turi kreiptis į teismą, kuris per tris dienas turi priimti sprendimą dėl leidimo gydyti priverstinai ilgesnį laiką – mėnesį. Jeigu būtų matoma, kad gydymas efektyvus, bet per trumpas, vėl būtų galima kreiptis, kad gydymo laikas būtų pratęstas iki trijų mėnesių.

– Ar bus taikoma Minesotos programa? Ar gali būti taikomos skirtingos programos?

– Minesotos programa taikoma reabilitacijoje. Po išėjimo iš psichiatrinės ligoninės gali būti taikomos reabilitacijos paslaugos. Viena iš jų – Minesotos programa. [...] Lietuvoje turime ir norinčių gydytis, bet negalinčių to daryti dėl finansinių sunkumų. Būtent Minesotos programa yra reabilitacija, kuri turėtų būti skiriama po priverstinio gydymo, bet tam reikalingos lėšos. Šiuo metu nemokamai gydytis norintys asmenys eilėje dėl šios paslaugos turi laukti 1,5–2 mėnesius. Per tiek laiko žmogus persigalvoja.

Svarstome ir galimybes padėti, kompensuojant vaistus, nes yra tokių, kurių mėnesio dozė kainuoja 300 eurų. Žinoma, yra pigesnių ir pakankamai efektyvių, kurių mėnesio dozė kainuoja 10 eurų, bet, kaip sakė priklausomybių ligų centrų direktoriai, ne visi gali sumokėti ir tokią sumą.

Be priverstinio gydymo reglamentavimo rengiamas ir dar kitų priemonių aprašas. Jos reikalingos spręsti būtent šią problemą – priklausomybę nuo alkoholio. Be abejo, turi būti vykdoma ir prevencija. Tai turi daryti ne tik Sveikatos ministerija, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ministerijos. Manome, kad būtent prevencijos klausimams turime skirti ypač daug dėmesio, dirbdami kartu su įvardytomis ministerijomis.

Žmogaus teisių ekspertė: priverstinis gydymas nėra atsakymas

Įstatymo projekte svarbiausi gydymo būdai supainioti su šalutinėmis priemonėmis, LRT RADIJUI sako žmogaus teisių ekspertė psichologė Dovilė Šakalienė. „Tai, ką ministrė įvardijo papildomomis, šalutinėmis priemonėmis, kurios turėtų eiti greta priverstinio gydymo, kaip tik yra patys svarbiausi dalykai. Jų efektyvumas įrodytas. [...] Priverstinis gydymas nėra atsakymas, nei vertinant teisiškai, nei psichologiškai“, – įsitikinusi D. Šakalienė.

Ji pabrėžia, kad pagrindinis tikslas turėtų būti žmonėms suteikti galimybę gydytis. Ekspertė atkreipia dėmesį, kad 1,5–2 mėnesių laikotarpis, kurį nuo priklausomybės pasveikti norintys asmenys turi laukti, kad paslauga būtų suteikta nemokamai, yra per ilgas.

„Tai rodo, kad paslauga teikiama netinkamai. [...] Be to, nedarbingumo pašalpa turi būti mokama pakankamai laiko tarpą. Taip pat labai svarbu vaistų prieinamumas ir jų kompensavimas“, – pagrindinius gydymo nuo alkoholizmo aspektus vardija D. Šakalienė.

Jos teigimu, didesnį dėmesį reikėtų skirti ir esamai situacijai. Psichologės tvirtinimu, Lietuvoje artimieji nelinkę siūlyti žmogui gydytis priklausomybę nuo alkoholio, nes alkoholizmas visuomenėje yra tapęs stigma. „Realybė labai skiriasi nuo to, ką sugalvojo mūsų valdininkai. Žmonės iš tikrųjų nenori kreiptis dėl savo artimųjų, nes tai yra stigma. Alkoholikas vyras – didelė stigma, alkoholikė moteris – dvigubai didesnė stigma“, – sako D. Šakalienė.

Pasak jos, žmonėms turėtų būti suteikta galimybė dėl šios problemos konsultuotis kanoniškai, nebijant, kad jie gali būti pažeminti, kad tai gali pakenkti jų reputacijai ar kad jie dėl to neteks darbo. „Jeigu žmogus nenori, kad tai būtų viešinama, jis galėtų šią paslaugą gauti neviešai“, – tvirtina D. Šakalienė.

Ji pritaria ministrei, kad, gydant priklausomybę nuo alkoholio, viena iš svarbiausių priemonių yra prevencija. Žmogaus teisių ekspertė teigiamai vertina nulio promilių įstatymą, draudimą alkoholiu prekiauti degalinėse, tačiau siūlo, kad turi būti komunikuojama su visuomene. „Jokiais būdais negalima atgaivinti senų sovietinių metodų. Reikia dirbti moderniai.“, – pabrėžia D. Šakalienė.

Jos teigimu, įstatymo projekte supainiotas ir ES reglamentuojamas gydymas nuo priklausomybių priverstinai ir darbas su nėščiosiomis. Ekspertės aiškinimu, Pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją, priverstinai žmogus gali būti gydomas tada, kai liga kelia tiesioginį pavojų kitų žmonių gyvybei ar sveikatai.

„Tai tokios užkrečiamos ligos, kaip atviros formos tuberkuliozė. Kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, galima ir šiuo metu įstatymai leidžia priverstinai hospitalizuoti žmogų tuo metu, kai jį ištikusi abstinencinė psichozė arba vadinama karštinė, kai žmogus ilgą laiką vartoja alkoholį ir dėl to sutrinka jo psichika, tačiau po detoksikacijos žmogus turi būti paleistas“, – atkreipia dėmesį D. Šakalienė.

Ji nurodo, kad priklausomybės ligų gydyme esminis faktorius yra sąmoningas žmogaus apsisprendimas ir noras gydytis. „Negali priversti žmogaus nenorėti gerti. Visos šalys, kurios gydymą taiko sėkmingai, tai žino, bet, kai mes kalbame apie nėščią moterį ir tai, kad ji iš esmės žaloja, žudo įsčiose esantį kūdikį, tai iš tikrųjų yra vaiko teisių apsaugos klausimas“, – tvirtina ekspertė.

Ji apibendrina, kad siūlomame įstatymo projekte nuostatos sumaišytos ir viena projekto dalis yra visiškai netinkama, o antra galėtų būti priimta.