Šią savaitę R. Raudas, būdamas oficialios delegacijos narys, lydi valstybinio vizito į Lietuvą atvykusį Estijos prezidentą Tomą Hendriką Ilvesą.
– Kokie įspūdžiai Lietuvoje? Ar teko pasižvalgyti po Vilnių? Kaip Jums atrodo nuskustas Gedimino pilies kalnas, ant kurio neliko nė vieno medžio?
– Man labai patinka, kad prezidentas pasirinko atvažiuoti ir į Užupį. Tai mūsų prezidentui būdinga – jis nenori būti tik oficialus asmuo, bet ir siekia skatinti, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas, kad žmonės vertintų ir suprastų savo laisvę.
Mačiau pilį. Kažkaip man nepatiko – atvirai pasakius, man atrodo, nereikėjo to daryti. Kai medžiai užaugę, jų žudyti gal neverta. Čia Lietuvos vidaus reikalas, bet kad dabar gražiau, nepasakyčiau.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos ir Estijos santykius?
– Man atrodo, daug ką būtų galima padaryti, jeigu būtų valia ir noras iš abiejų pusių. Manau, Estija šiuo metu labai pasirengusi visokioms iniciatyvoms, kurioms turbūt jau daugiau iš Lietuvos pusės reikia politinio sprendimo.
– Pirmadienį lankėtės Prezidentūroje. Kokius įspūdžius iš ten išsinešėte?
– Man labai patiko Šarūno Saukos paveikslas Prezidentūroje. Tai nuostabus kūrinys, jis šiuolaikinio meninio mąstymo metodais išreiškia žmogaus idėją apie valstybingumą. Norėtųsi, kad toks kūrinys būtų matomas daugeliui žmonių. Prezidentūroje jį mato šalies svečiai. Jie mato, kad Lietuva ne kažkokia sukalkėjusi mintis, o gyva mintis, išsireiškianti tokiame mene, tokiose iniciatyvose kaip Užupis.
– Užsiminėte apie kalkėjimą, kurį galima interpretuoti kaip provincialumą. Štai Lietuva tuoj pirmininkaus Europos Sąjungos (ES) Tarybai, o antradienį Seimas žengė pirmąjį žingsnį abortų draudimo link.
– Aš labai nustebęs. Laisvai šaliai tai nebūdingas dalykas, šie debatai seniai pasibaigę. Lietuvos piliečiai galbūt per daug bijo savo vyskupų ir savo viršininkų: žmonių viduje nėra laisvės, kad jie pasisakytų už teisingus dalykus. Tada politikai uodega eina paskui tuos, kurie garsiausiai rėkia, bet nebūtinai protingiausi.
– Manote, Lietuvoje per didelė Bažnyčios įtaka?
– Tai dalykai, į kuriuos tiktai iš šono žiūrėdamas galiu pasakyti savo nuomonę. Bet tai problemos, kurias lietuviai patys turi išspręsti.
– Prieš dvi savaites paskelbtas tyrimas parodė, kad Lietuva homofobiškiausia ES. Dauguma politikų ir visuomenės nelinkę pripažinti, kad seksualinėms mažumoms Lietuvoje kyla problemų.
– Manau, Lietuva iš tikrųjų bus Europoje, kada savo homofobiškumo atsikratys, o ne anksčiau.
– Lietuva iki šiol neišsprendė asmenvardžių rašymo originalo kalba dokumentuose klausimo. Kaip manote, kodėl?
– Man atrodo, šalis užsiima pseudoproblemomis tam, kad dengtų savo tikrąsias problemas. Manau, žmonės turi teisę į savo vardo rašybą, į gimtąją kalbą. Ir jeigu noriu savo vardą rašyti originaliai, tai nerodo, kad aš esu nelojalus šaliai. Dažnas lietuvis galėtų prisiminti, kada juos privertė pasuose rašyti rusiškai savo vardus ir pavardes, kažkodėl dar ir tėvavardžius. Jei lietuviai tai prisimintų, galbūt būtų empatiškseni kitiems piliečiams.
Iš viso manau, kad čia pseudoproblemos, kažkokiu būdu nežinia kieno skatinami debatai. Žmonės kiršinami tam, kad galbūt negalėtų pamatyti aibės tikrųjų problemų. Jų yra nemažai, jas galima išspręsti, bet tomis problemomis reikia užsiimti.
– Ar emigracija galėtų pretenduoti į vieną šių problemų?
– Manau, emigracija – viena didesnių priežasčių, kodėl Lietuvoje didėja konservatyvusis juodosios ideologijos šešėlis. Žmonės, kurie jauni, turi vieną gyvenimą ir nenori gyventi sukalkėjusiame pasaulyje. Jie nori gyventi laisvėje ir renkasi laisvę ten, kur ji yra. Tokiu būdu galbūt ir konservatizmas auga – žmonės, kurie mąsto nekonservatyviai, pasitraukia, jų lieka vis mažiau ir mažiau. Bet man atrodo, kad čia netikras kelias.
Profesorius R. Raudas yra estų poetas, eseistas, vertėjas, senosios japonų literatūros žinovas, filosofas bei visuomenės veikėjas. 2006-2011 m. jis buvo Talino universiteto rektorius. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus 2009 m. Vasario 16 d. profesorių R. Raudą apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.