Šiuo metu dėl studentų stygiaus Klaipėdos universiteto Baltų filologijos katedros profesorė Dalia Kiseliūnaitė dirba tik 0,2 etato. Jos pajamos šiame darbe per mėnesį – 155 eurai. Todėl pamačiusi Darbo biržos tinklapyje, kad vienam prekybos centrui reikia kasininkių, nutarė išbadyti laimę.
„Jei žmogus neturi ko valgyti, tai eis bet ką dirbti. Nematau nieko blogo nei pardavėjos, nei valytojos darbe. Jei sąžiningai nori užsidirbti, nesi bedarbis, nemelži mokesčių mokėtojų pinigų, tai viskas yra tvarkoje...“ – optimizmo neprarado moteris.
„Paskambinau nurodytu telefonu. Patvirtino, kad kasininkų reikia. Pasakiau, kad man 59 metai. Nuramino, kad nieko baisaus. Tik paprašė atsiųsti savo gyvenimo aprašymą. Juk turi žinoti, kokį žmogų priima“, – prisiminė savo pokalbį su prekybos centro atstovais.
Mokslinis laipsnis nesudomino
Nusiuntė ji savo gyvenimo ir veiklos aprašymą. Kaip pati sako, su visomis regalijomis, kaip ir priklauso. Nuo karjeros pradžios iki habilitacijos. Paminėjo, kad yra profesorė, išvardino publikacijas, pasaulinio lygio stipendijas, kurias yra gavusi. Kitaip tariant, išsiuntė, ką turėjo. Tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Po kurio laiko nutarė pati kreiptis.
„Nuėjau pas kažkokią vadybininkę. Priminiau, kad skambinau dėl darbo ir atsiunčiau gyvenimo aprašymą. Surado tą mano laišką. Pažiūrėjo ir klausia manęs, ar kartais nejuokauju? O gal kokį nors tyrimą atlieku? Primygtinai prašė pasakyti, ką aš čia darau. Sakau, ieškau darbo. Tai ji ir atsakė, kad esą jie jau gavo daugiau pretendentų laiškų ir jau priėmė žmogų į minimą poziciją. Parodė pluoštelį laiškų.
Bandau ir juos suprasti. O kaip jie turi reaguoti? Jei kas nors jų klausinės, ar tiesa, kad kasoje sėdi profesorius?“ – supratingumą demonstravo D. Kiseliūnaitė.
Nepopuliari studijų programa
Baltų kalbotyros profesorė paaiškino, kad šiais mokslo metais Klaipėdos universitete ji gavo tokį mažą darbo krūvį dėl studijų programos nepopuliarumo.
„Visa Lietuvos aukštųjų mokyklų sistema „patupdyta ant Steponavičiaus krepšelių“. Jei yra studentų, jie „atsineša“ pinigus, tada gauni valstybės finansavimą. Ko daugiau studentų, tuo universitetas gauna daugiau pinigų. Kai švietimo ir mokslo ministru dirbo Gintaras Steponavičius, aukštosios mokyklos buvo paverstos „firmomis“, kurios gaudavo pinigų už klientus – studentus.
Universitetai buvo įmesti į rinką kaip paslaugų teikimo įmonės. Jei susikuri darbo vietą, tai ir turi, nesusikuri – tavo problema. Mokslas pasitraukė į antrą planą. Turėtum būti labai patrauklus, kad pas tave pultų studentai“, – finansavimo subtilybes aiškino mokslininkė.
O studentai į Klaipėdos universitetą nepuolė. Anot D. Kiseliūnaitės, panašioje situacijoje ir Vytauto Didžiojo, Šiaulių universitetai. Prisidėjo ir tie gandai, kad universitetas bus naikinamas. Kas norėtų stoti į universitetą, kurio likimas neaiškus?
„Taip pat prisidėjo ir prastėjanti humanitarinius mokslus baigusių absolventų ekonominė būklė. Juk kuo tu galėtum dirbti, baigęs humanitarinius mokslus? Dažniausiai mokytoju. O jei jiems dabar nekels atlyginimų, galėtume užmiršti visas programas, kurios gali rengti mokytojus, nes jų stojantieji paprasčiausiai nebesirinks.
Kadangi nesurinkome studentų, negavome ir finansavimo. Taip man ir liko 0,2 krūvio. Panašų krūvį turi ir kiti filologai“, – kalbėjo D. Kiseliūnaitė.
Tyrinėja kuršininkų kalbą
D. Kiseliūnaitė svarsto, kad teoriškai universitetui turėtų būti labai reikalinga, mat yra stipri ir unikali mokslininkė.
„Per metus paskelbiu dvi, o kartais ir daugiau akademinių publikacijų. Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Netrukus išvažiuosiu į mirštančių kalbų tyrinėtojų konferenciją Portugalijoje. Beje, už savo 800 eurų. Esu trijų knygų autorė. Tikrai netinginiauju.
Dabar turiu visas sąlygas dirbti mokslinį darbą, išskyrus atlyginimą. Esu sukaupusi visą medžiagą, į mane nebereikia investuoti. Tai jau padarė šiek tiek Lietuva, bet daugiau – Vokietija. Vokiečiai skyrė kelias stipendijas, kad surinkčiau medžiagą ekspedicijose ir archyvuose. Dabar galėčiau tik sėdėti ir rašyti monografijas, kurių neturi baltistikos mokslas. Važinėju po konferencijas ir visi manęs klausinėja, kada jau pasirodys mano mokslinė kuršininkų kalbos gramatika? Visi laukia, nes niekas kitas to nedaro. Kai pasakau, kad negaliu, nes gaištu laiką kitiems darbams, tai klausia, ar Baltijos šalims mano tyrimai nereikalingi. Ką turiu atsakyti?
Visų baltų kalbų tyrinėtojai laukia iš manęs darbų, kad galėtų papildyti savo lyginamuosius tyrinėjimus. Tačiau trypčioju vietoje, nes norėdama pragyventi turiu dirbti kitokius, su mokslu mažai ką bendra turinčius darbus“, – prisipažino profesorė.
D. Kiseliūnaitė moka penkias užsienio kalbas (be lietuvių ir tyrinėjamos kuršininkų): rusų, latvių, lenkų, vokiečių ir anglų.
Ypatinga žvejų kalba
Pasak D. Kiseliūnaitės, kuršininkų kalba kabantys žmonės į Kuršių neriją pradėjo keliauti iš Kuršo XV amžiuje, pasibaigus karams su Ordinu.
Tuo metu tai galėjo būti pradėjusios latvėti senosios kuršių kalbos likučiai. Tas keliavimas tęsėsi įvairiomis bangomis iki XVIII amžiaus. Kuršių nerija tuo metu buvo nepatraukli gyvenimui teritorija – praėję karai, iškirtus medžius likę vieni smėlynai, dirbamos žemės beveik nebuvo. Tačiau Prūsijos kunigaikštystę reikėjo aprūpinti žuvimi, vėliau per Kuršių neriją driekėsi pašto kelias, kuriam taip pat reikėjo aptarnavimo. Taip ir ėmė kurtis žvejų kaimeliai. Nutrūkus ryšiams su etnine tėvyne, nes Kuršas priklausė kitai valstybei, kuršininkų kalba užsikonservavo, jos nebepasiekė Latvijoje vykstantys kalbos raidos procesai. Joje kaip gintare „įklimpo“ senosios Kuršo kalbos likučiai, dėl to kuršininkų kalbos tyrinėjimas yra labai svarbus latvių kalbos istorijai.
Tačiau kuršininkai nebuvo visiškai izoliuoti, jie maišėsi su kito Kuršių marių kranto gyventojais lietuvininkais. Taip Kuršių nerijoje atsirado ir lietuviškos pavardės, ir stiprėjo lietuvių kalbos įtaka, ypač per bažnyčią. Tačiau neretai pasitaikydavo, kad turintys lietuvišką pavardę žmonės lietuviškai nemokėjo, nes patekęs į kuršininkų bendruomenę, tapęs žveju turi mokėti ir jų kalbą taip pat, kaip ir valdyti žvejybos įrankius. Vokiečių darbuose Kuršių nerijos kuršininkų kalba vadinama žvejų kalba (vok. Fischersprache). Taip bendruomenė ir susisluoksniavo. Vokiečiai paprastai buvo ne žvejai. Kartu su keliaujančiais iš vieno socialinio sluoksnio į kitą keitėsi ir kalbos vartojimas. Žvejo Blodės šeimai ėmus kilti iš žvejų į verslininkus, jie ėmė vokietėti. Arba atvirkščiai – toks Vynoldas (Weinhold) atsidūrė tarp žvejų kuršininkų, dokumentuose pasakojama, kad Vynoldų vaikai vokiškai nebemokėjo“, – pasakojo D. Kiseliūnaitė.
Į valdžią Vokietijoje atėjus Oto Bismarkui visi nerijos gyventojai buvo priversti mokyklose išmokti vokiškai. Nidos mokyklos kronikoje, kurią išleido ekonomistas Gitanas Nausėda, parašyta, kad 1894 m. iš 112 mokyklą lankančių mokinių vokiškai namuose kalbėjo tik 20, likusieji bendravo „kuršiškai“, nors vokiškų pavadžių sąrašuose netrūksta. Įdomus fenomenas, ir mes apie tai turėtume daugiau žinoti.
Žvejai neretai visai savaitei išplaukdavo į marias. Ir berniukus pasiimdavo. Todėl būtent vyrai ilgiausiai ir išlaikė šią kalbą. Namie likusios moterys turėjo gerai mokėti vokiškai, nes reikėjo aptarnauti vokiečių poilsiautojus.
Tokią sritį tyrinėja profesorė D. Kiseliūnaitė. Tačiau mokslininko vietos jokia Lietuvos institucija jai nesiūlo. Išvykti į užsienį negali dėl šeiminių priežasčių. O universiteto, kuriame dirba, vadovai – nuo fakulteto dekano iki universiteto rektoriaus – tik skėsčioja rankomis. Kartoja, kad visos vietos užimtos.