Ji laidoje vardijo galimus vėlių atgailos ženklus realiame pasaulyje.
„Visų pirma, tai žmogus nemano, kad jis numiršta ir visai išnyksta, kad yra tam tikra mūsų dalis, kuri išlieka. Bendrinėje kalboje kalbame apie sielą, anksčiau – dūšią. Jos yra nematomos, bet jos yra visur aplinkui. Jeigu vaikštome kur po lauką, traška medis koks nors vėjo supamas, tai dūšelė atgailauja. Čia, žemėje, gyvendama kažką blogo yra padariusi, ji tokiu būdu atgailauja.
Medžiai, sakykime, ūžia, vanduo bėga sūkuriuodamas kur nors. Jeigu namuose puodas verta labai smarkiai, malkos šnypščia, tai vis yra dūšių darbas. Namų langinės jeigu girgžda, jos vis ten kenčia. Nes jeigu nori pakliūti į dangų, tai turi būti švarus, negali gi ten koks nedoras pakliūti“, – kalbėjo kalbininkė B. Jasiūnaitė.
Ji teigė, jog šiomis tradicijomis tikinčiam žmogui „pasaulis nėra vienamatis“.
„Tikinčiam žmogui yra dabarties gyvenimas ir yra būsimas gyvenimas, kaip jis supranta. Dar daug yra tokių žmonių“, – Žinių radijo laidoje „Persona grata“ teigė pašnekovė.
B. Jasiūnaitė priminė, jog mirusio žmogaus samprata anksčiau yra buvusi kiek kitokia.
„Jeigu imsime ir patį tą mirties vaizdinį kaip giltinės. Yra barškantis kaulai, kaukolė, dantys iššiepti. Bet čia yra labai modernus, naujas vaizdinys. Yra senasis vaizdinys – žmogus tokiu pavidalu, kokiu jis ir gyvena. Štai dabar būsiu mirusi, sutikti mane einančių per kiemą, šnekinsi – bet aš nieko nesakysiu, neatsisuksiu, eisiu ir nueisiu.
Arba aptinka žmogų lyg ir kažkokiu baltu pavidalu, o paskui žmogus sužino, jog tą valandą, tą minutę mirė kažkas iš jo giminės, kaimynų. Štai žmogus tokiu pat pavidalu, kaip ir jis gyveno“, – teigė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorė B. Jasiūnaitė.
Žinių radijo laidos „Persona grata“ pašnekovė pabrėžė, jog miręs žmogus nėra tapatus gyvam.
„Reikia suprasti, kad miręs žmogus nėra tas pats, kas gyvas. Jis gali būti tavo tėvelis, mamytė, kavalierius, ar tavo meilė, taip toliau. Bet jeigu jis yra miręs, jis jau yra atskirai nuo tavęs ir yra pavojingas. Tai rodo daugybė pasakojimų, daugybė siužetų.
Štai, kad kokia nors mergaitė verkia savo berniuko žuvusio kur nors, ar dieduko savo. Ir štai, prisistato jos diedukas, raitas ant arklio, kviečia. Kur gi nejosi, mergaitė labai patenkinta. Tas diedukas pradeda raginti mesti nuo savęs rožančių, maldaknygę. Ji išmėto visko ir abu prisistato į kapus“, – Žinių radijo laidoje „Persona grata“ pasakojo B. Jasiūnaitė.
Ji teigė, jog didelis raudojimas dėl mirusių artimųjų nėra toleruojamas. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorė taip pat įvardijo, kokios vėlės yra pavojingos gyviesiems.
„Kada žmogus nenori atsiskirti, paleisti tą žmogų mirusį, tai nelabai kaip. Žinoma, tas numirėlis gali ir vaidentis, ypač vaidenasi toks, kuris mirė ne savo mirtimi. Štai, jį kas nors užmušė, arba jis pats nusižudė. Štai, Jonukas įsimylėjo Onutę, pastaroji į jį nežiūrėjo, jis nusižudo.
Tai jis turi vaidentis tiek laiko, kiek jam Dievo buvo skirta gyventi. Toks numirėlis vadinasi nelaikis ir jis gyviesiems yra pavojingas“, – Žinių radijo laidoje „Persona grata“ pasakojo B. Jasiūnaitė.