„Jei žmonės vieni kitais nesirūpina, jei visiems nenutiesiame kelių, kurie vestų lygybės link, tuomet tie, kurie jaučiasi engiami, persimes į kitas barikadų puses – destruktyvias, apgaule žadančias grupes, sukuriančias solidarumo iliuzijas. Tuomet jie gali sugriauti visos žmonijos laisves. Tai rodo nacių pavyzdys. Tai – ypač svarbi problema, kurią pabrėžė popiežius Pranciškus“, – LRT Klasikos laidai „Manasis aš“ sako K. T. McCrea.
Jos teigimu, tokiose srityse socialiniai darbuotojai gali vaidinti labai didelį vaidmenį. Tuo labiau kad tokio darbuotojo pagalbos anksčiau ar vėliau, K. T. McCrea manymu, prireiks visiems.
– Kas jus atvedė į Lietuvą?
– Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorės Violeta Ivanauskienė ir Daiva Kuzmickaitė mokėsi Čikagos Lojolos universitete, Socialinio darbo katedroje. Taip susipažinome. 2001-aisiais D. Kuzmickaitė surengė vasaros mokyklą Lietuvoje ir mane pakvietė dėstyti. Žinoma, atvykau. Tai man buvo nepaprasta patirtis – pirmas kartas, kai iš tikrųjų susipažinau su Lietuvos istorija.
Kai augau, Lietuva buvo už geležinės uždangos. Praėjus 12 metų po nepriklausomybės paskelbimo, žmonės dar garsiai kalbėjo, kas nutiko per visą šį priespaudos laikotarpį, o socialinės gerovės pagrindai dar tik kūrėsi, žengė pirmuosius žingsnius, socialiniai darbuotojai klinikas kūrė savo garažuose.
Tas entuziazmas kurti, padėti žmonėms buvo nuostabus. Visa tai mane labai įkvėpė. Grįžau į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), pasakojau visiems, kaip Lietuvoje nuo nulio gimsta socialinio darbo profesija ir kaip bus imamasi gydyti šią šalį nuo visų sovietų priespaudoje patirtų traumų. Pasakojau, kad imamasi atkurti demokratiją – stiprią ir laisvą – tokią, kokia buvo pirmojoje respublikoje. Viskas mane labai įkvėpė. Labai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta sugrįžti. [...] Tai mano šeštoji viešnagė čia.
– Kokius skirtumus pastebite? Kuo skirtingos ir kuo panašios socialinės problemos Lietuvos ir JAV visuomenėse?
– Manau, kad į egzistuojančias socialines problemas galima žiūrėti skirtingais būdais. Lietuvoje žmonės labai nori pabaigti institucionalizacijos, t. y. institucijų, kaip pagalbos būdo, erą, ypač pagalbos našlaičiams ar žmonėms, turintiems negalią. Matau dedamas kryptingas pastangas šį etapą pabaigti ir vystyti bendruomeninės pagalbos būdus. Tai – labai svarbu.
JAV taip pat bandome to siekti. Lietuva, vystydama šiuos naujus socialinės pagalbos tinklus, iš kitų šalių mokosi sėkmingos praktikos pavyzdžių, juos pritaikydama savo valstybėje. Man labai smalsu matyti, kad Lietuva iš svetur skolinasi tiek daug gerų idėjų, tačiau taip pat kuria ir savas. Pavyzdžiui, čia, Kaune, jūs turite kartų namus, kur gyvena skirtingų kartų žmonės – jauni, vieniši tėvai su vaikais gyvena drauge su senoliais. Pastarieji rūpinasi mažaisiais, jiems tampa tarsi seneliais. Jauni tėvai sulaukia pagalbos, jų vaikais rūpinamasi, kol jie dirba. JAV nieko panašaus neturime. Mums to reikia. Kai man sukaks 80 metų, ten įkursiu kartų namus pagal lietuvišką modelį.
Kalbant apie panašumus, Lietuvoje žmonės ima pavyzdį ir iš JAV. Pavyzdžiui, kalbėjome apie dramos teoriją, kuri labai svarbi ir veiksminga problemoms Lietuvoje spręsti, padėti žmonėms susidoroti su potrauminio streso sindromu, atsiradusiu būnant sovietų valdžioje, patyrus dramatiškų gyvenimo įvykių, skaudžių traumų.
Tarp mūsų šalių vyksta apsikeitimas, sprendžiant problemas, kurios yra panašios, bet manau, jų yra ir skirtingų. Pavyzdžiui, lietuviai ypač sunerimę dėl aukšto savižudybių skaičiaus rodiklio. Mes matome, kad JAV rodikliai aukštesni kai kuriose bendruomenėse, kur psichinės sveikatos priežiūra nėra pakankamai išvystyta.
Matau, kad Lietuvos bendruomenėse siekiama sukurti geresnę psichinės sveikatos priežiūros sistemą, kad būtų galima vykdyti prevenciją savižudybių rodikliams sumažinti. JAV turime socialinius darbuotojus, kurie teikia didžiąją dalį psichinės sveikatos priežiūros, nes jie – čia pat, bendruomenėse, greta, jie apmokyti, užmezga ir padeda žmonėms užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Tai – geriausias būdas savižudybių prevencijai. Lietuvoje vystomas socialinis darbas yra tikrai svarbus vaistas, svarbi priemonė, sprendžiant tas problemas, kurios jums kelia didžiausią rūpestį.
– Jus girdžiu kalbant gana pozityviai. Mes patys taip negalvojame – labai kritikuojame, ypač psichinės sveikatos priežiūros sistemą, jos neveiksnumą, mažinant savižudybių mastus, nesikeičiančią globos įstaigų sistemą – sistema neveikia.
– Aš taip pat įžvelgiu ir tai, kad šią sistemą kuriate tik nuo 1989 m. Atgavote savo nepriklausomybę ir pradėjote kurti šias programas. Kaip per tokį neilgą laikotarpį, tai – nepaprasti pasiekimai. Kai kuriose srityse jūsų socialiniai darbuotojai pasiekę to paties, kaip kitose šalyse, kur socialinis darbas vystomas 100 metų. Tai – nepaprastas pasiekimas, todėl aš tokia pozityvi. Manau, kad yra tiek daug kūrybiškumo. Vis dėlto kartais socialinio darbo profesija tampa labai biurokratizuota. Tada žmonės negali elgtis kūrybiškai, nes yra ribojami biurokratinių taisyklių. Erdvės vystytis socialiniam darbui Lietuvoje dar yra, tačiau jaučiu, kad jūsų visuomenė nuspręs, jog yra be galo svarbu remti socialinio darbo profesiją.
– Socialinis darbas čia, Lietuvoje, kol kas dar yra ne itin plačiai žinomas. Kaip Jūs apibūdintumėte, koks tai darbas, kokia profesija?
– Tradiciškai, turime porą tikslų. Vienas – socialinis teisingumas, kuris geriausiai gali būti suprantamas taip, kaip jį paaiškina JAV socialinės darbuotojos ir socialinio darbo teorijos kūrėja Jane Adams. Ji sakė – demokratija yra valdymo forma, kurioje kiekvienas turi lygiavertį balsą. Taigi, jei mąstytume apie demokratiją šitaip, tikslas – labai sunkiai pasiekiamas. Tai reiškia, kad tiek turtingi, tiek vargšai yra vienodai svarbūs, kuriant politiką, priimant sprendimus. Vadinasi, kai auklėjami vaikai, jie auginami, kaip kitus gerbiantys piliečiai, kurie, dalyvaudami demokratijos procese, priimdami sprendimus, rūpinasi tiek turtingų, tiek vargšų interesais, visų žmonių gerove.
Mes, socialiniai darbuotojai, dirbame su vaikais ir šeimomis, advokataujame tiems, kurie kitu atveju balso gal ir neturėtų. Tai – žmonės su negalia, asmenys, neturintys išsilavinimo. Esame aktyvūs būtent tokios demokratijos gynėjai. Kadangi Lietuva gerąja prasme tampa kapitalistine valstybe, turime būti labai atidūs, kad ta lygybė būtų išlaikoma. Socialiniai darbuotojai šioje srityje gali vaidinti esminį vaidmenį.
Jei susimąstytume apie žmogaus gyvenimą, – pirmuosius dvidešimt metų žmogus labai priklausomas nuo kitų. Tada jis išgyvena ilgą laikotarpį, kai dirba, yra autonomiškas, nepriklausomas, o gyvenimo pabaigoje – vėl tampa labiau priklausomas. Žmones taip pat gali ištikti nelaimės – jie gali netekti partnerių, susirgti. Gyvenime – daug etapų, kai žmogui reikalinga pagalba. Socialiniai darbuotojai yra esminiai veikėjai, užtikrinant, kad žmonėms bus suteikta reikalinga pagalba, konsultuojant krizės ištiktą žmogų, ką tik praradusį savo sutuoktinį, ar rūpinantis vaiku, sergančiu vėžiu, ar pagyvenusiu žmogumi senelių namuose, rūpinantis, kad jis išlaikytų socialinius ryšius.
Tokiais atvejais mes esame tie, kurie teikia pagalbą visuomenei. Bet kokioje visuomenėje žmonėms mūsų reikia. Tiesa, nebūtinai žmonės tai pripažįsta. Jie nori galvoti, kad yra stiprūs, jiems nieko nereikia. Tai – tarsi socialinė jėga. Ji labai stipri ir JAV. Manau, kad kartais būtent dėl to žmonės daug ir nežino apie socialinį darbą, nesidomi juo. Jiems iš esmės nepatinka mintis, kad gali atsitikti kažkas tokio, dėl ko galėtų prireikti socialinių darbuotojų pagalbos. Faktas yra tas, kad kažkuriame gyvenimo etape mums socialinio darbuotojo pagalbos reikės.
Jei pagalba suteikiama profesionaliai, socialiniai darbuotojai gali užkirsti kelią visoms įmanomoms psichosocialinėms aplinkybėms, kurios priešingu atveju galėtų sukelti rimtų problemų žmonėms ir visai visuomenei.
Pavyzdžiui, ligoninėse buvo atliktas tyrimas – nustatyta, kad, jei ligoninėje veikia stiprus socialinio darbo skyrius, daug dirbama su ligoniais, ypač tais, kurie gydomi ne pirmą kartą, sėkminga socialinė rūpyba gali sutrumpinti gydymo trukmę. Ji taip pat sumažina ligos sudėtingumą. Juk mūsų protas ir kūnas tarpusavyje susiję stipriais ryšiais. Jei yra padedantis socialinis darbuotojas, artimųjų palaikymas, tai turi įtakos ir geresniems fizinės sveikatos rezultatams.
– Tai skamba kaip labai sudėtingas darbas, iš socialinio darbuotojo reikalaujantis daug energijos, – tiek fizinės, tiek psichologinės. Ko Jūs pati išmokote, dirbdama šioje srityje? Gal pasidalintumėte istorijomis, kurios Jus giliausiai palietė?
– Man tai – pati nuostabiausia profesija, bet tai – tiesiog mano pašaukimas. Manau, kad žmonės, kurie renkasi socialinį darbą, tai daro, nes jaučia, kad tai jiems suteikia daugiausia gyvybingumo. Tai – sunkus darbas, bet jį besirenkantys žmonės yra linkę juo mėgautis. Jie – jautrūs ir jiems tikrai rūpi socialinis teisingumas. Jie – ypač rūpestingi. Šis darbas reikalauja ir labai daug įgūdžių, pasirengimo, norint jį atlikti gerai. Kita vertus, žinojimas, kad savo darbą atlikai gerai, suteikia tiek daug pasitenkinimo.
Galėčiau papasakoti labai daug istorijų, tačiau pasirinksiu vieną, kuria labai didžiuojuosi. Sukūrėme programą darbui su jaunimu, kurią įgyvendiname Čikagos pietuose. Žmonės ten gyvena ypač skurdžiai. Prieš penkerius metus viena labai talentinga mergina iš mūsų programos tapo mano tyrimų asistente, straipsnių bendraautore. Tada ji baigė universitetą, o dabar, gavusi stipendiją, studijuoja socialinį darbą, bus socialinė darbuotoja.
Suvokimas, kad žmonių gyvenimai, dėl skurdo, kitų sudėtingų priežasčių ėję viena kryptimi, pasikeitė, kad socialinis darbas suteikė jiems galimybių pasirinkti kitą kryptį ir įveikti nepalankias aplinkybes, kuriose jie buvo atsidūrę, – nuostabus.
Dabar man 62 metai. Žvelgiu į savo profesinę patirtį. Ten – tiek daug prisiminimų. Turėjau gausybę klientų, kurie man reiškė tiek daug. Mačiau jų gyvenimus, einant į priekį pozityvia kryptimi. Tai – didžiulė dovana.
– Su kokiais skaudžiausiais socialiniais iššūkiais, Jūsų nuomone, šiandien susiduria pasaulis? Žinoma, klausimas platus, bet kokį galime nurodyti bendrą XXI amžiaus problemų vardiklį?
– Manau, kad egzistuoja dvi svarbiausios problemos. Tikrai sutinku su popiežiumi Pranciškumi, kad nelygybė ir abejingumas vargšams, nepagarba jiems ir skurdžiai gyvenančių žmonių nuvertinimas – svarbiausios XXI amžiaus socialinės problemos.
Įveikti skurdą vietiniu ir globaliu mastu tampa labai svarbu. Netiesiogiai, tačiau tai daro didžiulę įtaką ir tam, kad tokios grupės, kaip IS, tampa tokiomis pavojingomis. Kai egzistuoja tokia didžiulė nelygybė ir žmonės, kurie yra neturtingi, jaučiasi taip, tarsi didžiajai daliai pasaulio jie nerūpi, jie tampa piktais. Pažeidžiami jie gali būti įtraukti į tokias ir panašias grupes, siūlančias, žadančias kokias nors utopiškas viltis. Tai – didžiulis pavojus. Nesvarbu, ar tai – Pietų Čikagos gaujos, ar tokios grupuotės, kaip „Islamo valstybė“.
Jei žmonės vieni kitais nesirūpina, jei visiems nenutiesiame kelių, kurie vestų lygybės link, tuomet tie, kurie jaučiasi engiami, persimes į kitas barikadų puses – destruktyvias, apgaule žadančias grupes, sukuriančias solidarumo iliuzijas. Tuomet jie gali sugriauti visos žmonijos laisves. Tai rodo nacių pavyzdys. Tai – ypač svarbi problema, kurią pabrėžė popiežius Pranciškus.
Naudodamiesi internetu, galime lengvai bendrauti. Žmonės gali išgyventi tai, kas vyksta kitame pasaulio kampelyje vienu klavišo spustelėjimu. Tai – neįtikėtina ir nuostabu. Manau, kad tikrai turime potencialą išgydyti etnocentrizmą. Žinoma, egzistuoja kalbų skirtumai, bet kompiuteriai galbūt jau visai greitai tuos skirtumus taip pat panaikins.
Mums reikėtų suvokti, kad galime bendradarbiauti pasauliniu mastu. Galime būti partneriais, sprendžiant socialines problemas ir siekiant taikos visame pasaulyje. Žmonės gali bendrauti ir bendradarbiauti, sprendžiant problemas. Tokiu būdu daugėja galimybių užtikrinti prevenciją, užkirsti kelią didelio masto destruktyviems konfliktams išaugti.
– Šiek tiek anksčiau užsiminėte apie Pietų Čikagos grupuotes ir IS. Norėčiau plačiau pakalbėti apie pasekmes, kurias sukelia mūsų tiesiog kasdienėse situacijose propaguojama socialinė atskirtis, bendraujant ar dažniau –nebendraujant su kitais, kitokiais. Kokias pasekmes kelia socialinė atskirtis?
– Dėl sovietų okupacijos įtakos žmonės buvo socialiai atskirti, juos institucionalizuojant, uždarant psichiatrinėse ligoninėse ar tokiose įstaigose, kaip neįgaliųjų, vaikų namai. Socialinė atskirtis buvo labai glaudžiai asocijuojama su institucijomis, kuriose niekam nesuteikiama pakankamai pagalbos – 20–30 vaikų ir vienas darbuotojas jiems prižiūrėti. Nėra Žemėje tokio žmogaus, kuris sugebėtų tiek vaikų suteikti tai, ko jiems reikia.
Tokia institucionalizacija ir žmonių atskirtis (dabar jau žinome iš mokslinių tyrimų) tiesiogine prasme pažeidžia smegenis. Socialinė atskirtis ir tokia jos forma yra be galo žalinga žmogaus vystymuisi. Pavyzdžiui, jei žmonės su negalia yra atskirtyje, jie taip pat negali vystytis taip, kaip kitokiu atveju tai galėtų daryti kitoje aplinkoje. Taip pat nutinka žmonėms, turintiems protinių negalių.
Socialinė atskirtis, kurią ženklina institucionalizacija, žaloja psichologiškai, socialiai ir fiziškai. Būtina išvystyti bendruomeninę pagalbos sistemą. Kilusios vaikų namų krizės atveju Lietuva, tikiu, pirmenybę ims teikti šiai pagalbos sistemai. Jau galiu tai matyti – Lietuva tikrai sulauks tarptautinės, Europos Sąjungos (ES) paramos būtent tokiai atskirtį mažinančiai sistemai sukurti. Manau, tai – pagrindinė ir didžiausia socialinės atskirties problema, kurią žmonės dabar išgyvena Lietuvoje.
Taip pat tikiuosi, kad čia neišvystysite tokios socialinės atskirties, kokią turime JAV, – neturtingi žmonės išskiriami pagal tai, kur jie gyvena. Jie perkeliami į gyvenamosios vietos rezervatus, kurie asocijuojami su prastomis mokyklomis, net ir prastomis maisto parduotuvėmis, nusikalstamumu. Tai – labai destruktyvi socialinė atskirtis.
– Ką mes, kaip individai, nelaukdami valstybės sprendimų, galime padaryti, kad būtų sumažinta tokia socialinė atskirtis?
– Įsivaizduokime, kad jūs ir visi jūsų draugai tampate vieno vaikų namuose gyvenančio vaiko mentoriumi – patarėju, kompanionu. Jam sakote – kartą per savaitę kur nors išeisime ir darysime viską, ką tik tu nori daryti, – valgysime ledų Laisvės alėjoje, važiuosime į botanikos, zoologijos sodą. Tik vieną kartą per savaitę, porai valandų. Tas vaikas žinos, kad yra žmogus, kuriam jis iš tikrųjų rūpi. Tai būtų nuostabu, labai galinga. Tai gali būti įvykdoma, nekainuoja pinigų, o naudos duotų labai daug. Žmonės pajustų, kad iš tikrųjų galime vieni kitiems rūpėti.