Paklausus T. Venclovo, ką jis galvoja apie karą Ukrainoje, iš pradžių jis norėjo perskaityti savo eiles.
„Tos eilės neilgos, rašytos prieš aštuonerius metus, kada Rusija užpuolė ir aneksavo Krymą, bet, deja, jos dabar dar aktualesnės. Skamba jos šitaip: „Atokvėpis užtruko neilgai / Tačiau po tiekos negandų mums rodės, kad jis jau niekad nesibaigs / Draugai dalijos rimais ir puotavo soduos / Mokykloj sklandė išminties dvasia / Baltom arkadom plaukė fleitos tonai / Kasryt klegėjo mugės aikštėse / Ir prieskonius gabeno galeonai / Mus džiugino mozaikų dažai / Ir gundė saulėje nunokęs vaisius / Bet išjuokti bepročiai pranašai kelintą kartą pasirodė teisūs / Nuo plieno kirčių virba kambarys / Juoduoja skliautas ir nerimsta marios / Užpūsk žvakes ir užrakink duris / Anapus jų Kaligula ir maras.“, – savo eilėraštį perskaitė jis.
Pasak poeto, Kaligula yra vienas iš imperatorių, kurį tikrai šiuo metu lengva sulyginti su Vladimiru Putinu.
„Maras yra maras – viduramžiška epidemija, pandemija. Tarp kitko, Albert Camu yra pjesė „Kaligula“ ir romanas „Maras“. Aš abu tuos kūrinius labai mėgstu ir iš dalies gal dėl to juos čia ir paminėjau. Deja, tos eilės pasidarė labai aktualios, nors aš daug atiduočiau, jeigu jos tokios nebūtų – sakė T. Venclova.
Paklaustas, ar jam aišku, kodėl V. Putinas užpuolė Ukrainą, profesorius aiškino, kad tai yra neišprovokuotas puolimas.
„Žiaurus, beprotiškas, beprasmiškas ir labai pavojingas. Mes įžengiame turbūt į naują pasaulio gyvenimo erą, kuri dar nelabai aišku kuo baigsis. 90 proc. tikiuosi, kad ji baigsis Putino pralaimėjimu, o ne pasaulio galu. Nors net ir tokios galimybės negalima visiškai atmesti.
Tačiau tikiuosi, kad Vakarai yra stipresni už Putiną ir net blogiausiu atveju sugebės jį sustabdyti, o jeigu reikės, ir sunaikinti. Toji naujoji era gali užtrukti gana ilgai ir ji bus daug nemalonesnė už erą, kurioje mes gyvename. Deja, taip yra. Kodėl Putinas taip padarė? Žinoma dėl to, kad jis nesijaučia tvirtas. Čia yra ir psichologinių momentų, netgi sakyčiau ir turbūt psichiatrinių momentų, apskritai neapykanta Ukrainai, nes ji yra pavyzdys Rusijai“, – samprotavo T. Venclova.
Jis aiškino, kad Ukraina daugiau ar mažiau sugeba demokratiškai tvarkytis ir jeigu jai pavyks, tai ji būtų pavyzdys, kad ir Rusija gali panašiai susitvarkyti.
„Šito Putinas jokiu būdu nenori leisti. Aš manau, kad net tarp savo pakalikų jis turi priešininkų, kurie tuo tarpu nesirodo ir yra atsargūs, bet gali ateiti toks momentas, kad jie bus mažiau atsargūs. Todėl jis nutarė, kad kol dar yra laikas, yra galimybė šitą Ukrainos eksperimentą užgniaužti bet kokiomis priemonėmis. Tiek galiu pasakyti, kad man rodosi, bent šią akimirką, kada kalbamės, reikalai nėra katastrofiškai blogi, bet sunku ką nors išpranašauti“, – teigė jis.
T. Venclovos nuomone, V. Putinas yra istorijos fanatikas, bet jis apie istoriją labai mažai nusimano.
„Ukrainą, žinoma, sukūrė toli gražu ne Leninas, jis ją pavertė sovietine respublika, kitaip sakant, sunaikino. Ukrainos nepriklausoma valstybė buvo susikūrusi be Lenino žinios ir po 1917 m. revoliucijos jis ją panaikino.
Bet Ukraina susikūrė anksčiau, aš sakyčiau, kad iš dalies čia yra netgi tęsinys ginčo tarp Maskvos ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK). Tiesa, LDK nesukūrė Ukrainos, bet ji išsilukšteno iš tokio lopšio, kuriuo buvo LDK. Būtent todėl mes ir esame jos istoriniai bičiuliai, šalininkai, ir turime būti, be abejo, ir toliau esame.“
Kalbėdamas apie karo eigą profesorius turėjo pasakyti vieną dalyką, kuris jį šiek tiek ir nustebino, ir labai pradžiugino.
„Kai Sovietų Sąjunga, tarp kitko stipresnė už dabartinę Rusiją, užpuolė Prahą, ji užėmė Čekoslovakijos miestus ir pakeitė valdžią per porą valandų. Kai Sovietų Sąjunga užpuolė Afganistaną, užėmė Kabulą ir pakeitė valdžią per porą valandų. Tiesa, paskui prasidėjo ilgas ir rimtas partizaninis karas, kurį Rusija pralaimėjo. Tačiau pati pradžia buvo trumpa ir sėkminga.
Šiuo atveju nebuvo tos trumpos ir sėkmingos pradžios. Jau ketvirtą dieną vyksta mūšiai, nei vienas didelis miestas nėra paimtas, nei Kijevas, nei Charkovas. Atrodo, vasario 27 d. rytą į Charkovą buvo įsiveržę ir buvo sunaikinti rusų kareiviai. Iš tikrųjų, kai viskas vyksta karo aplinkybėmis, yra galimybė ir vadinamųjų feikų.“
T. Venclovai atrodo, kad Rusijos puolimas bent pradžioje nepavyko.
„Tikiuosi, kad po kelių dienų, jei ukrainiečiai dar išsilaikys ir, manau, kad išsilaikys, jis gali iš viso išsikvėpti. Šiuo metu vyksta kažkokios derybos tie Baltarusijos ir Ukrainos siena. Mes turbūt dar nežinome, kas vyksta tose derybose. Aš stengiuosi visą laiką sekti įvairius kanalus, prisijungdamas iš vieno į kitą, bandydamas pasverti įvairias informacijas ir nuomones. Tačiau nemačiau, kas vyksta tose derybose. Jos, matyt, Rusijai reikalingos, kad būtų kažkokios falšyvos paliaubos ir per tą laiką ji sugebėtų truputį atsipūsti ir pulti su nauja jėga.
Mano nuomone, tą labai gerai supranta ir ukrainiečiai, ir amerikiečiai, ir jie į tą derybų tikslą atsižvelgs. Kaip ten bus toliau, nežinau, bet esu tikras, kad ukrainiečiams nepristigs nei kantrybės, nei drąsos, nei ištvermės, ko aš tai šaliai ir linkiu.“
Profesorius sako, kad labai mėgsta Ukrainą, ten yra buvęs ne kartą ir sovietmečiu, o paskui ne kartą ir posovietiniais laikais.
„Galiu jai tik išreikšti savo visišką solidarumą, kurį, be abejonės, reiškia ir visa Lietuva.“
Putinas tokio pasipriešinimo nesitikėjo
Jis sutiko su mintimi, kad Ukrainos susitelkimas V. Putinui irgi galėjo būti staigmena.
„Manau, kad informatoriai klaidingai jį informavo – štai viskas sutvarkyta, jūs ten įžengsite, jus ten pasitiks su gėlėmis ir niekas nesipriešins. Šį kartą nepavyko, informacija buvo klaidinga, sakyčiau, netgi piktybiškai klaidinga. Esu beveik tikras, kad Putinas dabar labai graužia pirštus. Sunku pasakyti, matyt, į ne visai sveiko personažo protą neįeisi, tačiau kad tas Ukrainos silpnumas buvo haliucinacija, tai faktas.“
Viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, kad ir vėl nusileido geležinė uždanga tarp Vakarų ir Rusijos. T. Venclova pritaria šiai minčiai, bet norėjo akcentuoti šiuolaikinės Rusijos skirtumą tarp Rusijos ir Putino.
„Žinote, kažkada labai mano nemėgstamas istorinis veikėjas Josifas Stalinas yra pasakęs: „Hitleriai ateina ir nueina, o Vokietija pasilieka.“ Tai štai putinai ir stalinai ateina ir nueina, o Rusija pasilieka. Rusų tauta yra visai ne tas pats, kas rusų valstybė, o rusų valstybė taip pat yra ne tas pats, kas vienas ar kitas bjaurus diktatorius.
Geležinė uždanga turi skirti dabartinę Rusiją nuo pasaulio, uždanga turi nusileisti, bet ar ji pilnai nusileido, aš dar nežinau. Atrodo, kad daugeliu atveju nusileido ir taip turi būti, nes yra Putino veiksmų išprovokuota. Aš labai užjaučiu savo bičiulius Rusijoje, kurių nemažai ir kurie dabar viešai pasisako prieš Putiną, net labai griežtai ir labai rizikuodami. Aš juos labai užjaučiu, nes geležinės uždangos atitvertoje šalyje jų gyvenimas tikrai nebus lengvas kaip jis nėra lengvas Aleksejui Navalnui. Vis dėlto to reikia, kad dabartinė Rusija būtų atitverta nuo pasaulio ir nepadarytų jam didelės žalos“, – tikino profesorius.
Jis pridūrė, kad visada buvo optimistas, todėl ir šioje situacijoje stengiasi tokiu išlikti.
„Dėl Rusijos, kaip tautos ir istorinio reiškinio, esu labiau optimistas. Aš netikiu, kad bet kuri tauta – ar Kinija, ar Rusija, ar Irakas, ar Iranas – yra iš prigimimo imperialistiška ir pavojinga pasauliui. Ne, tauta nėra, bet pavojinga ir imperialistiška pasauliui gali būti tik Vyriausybė.
Vyriausybės keičiasi, mes matėme kitokią Rusiją, tokią matėme maždaug nuo 1991 m. iki 2000 m., gal net truputėlį ilgiau Putino valdymo pačioje pradžioje. Mes matėme Rusiją, kuriai nedaug ką galėjai prikišti, kuri nebuvo tikrai pavojinga savo kaimynams. Tai truko apie dešimt metų. Niekur nepasakyta, kad tai negali pasikartoti.“
T. Venclovos teigimu, taip atskirti sankcijas, kad jos paliestų tik elitą ir nepaliestų žmonių, turbūt neįmanoma.
„Jos neišvengiamai palies žmones ir dėl to gaila, bet tai galbūt iš dalies atvers žmonėms akis.“
Paklaustas, kodėl nėra masinio intelektualų pasisakymo prieš Rusijos režimą, jis pastebėjo, kad yra šioks toks masiškumas.
„Kada intelektualai pasisakė prieš sovietinį režimą, jų buvo šeši asmenys, bet paskui šiek tiek daugiau, bet turbūt niekada ne daugiau negu keliasdešimt, o režimas vis dėlto žlugo. Dabar pasisako šimtai, tarp jų ir labai garsūs vardai. Jiems jau grasina, kad tai bus kvalifikuojama kaip Tėvynės išdavimas, bet kol kas vis dar pasisako.
Jiems net uždrausta vadinti tai, kas vyksta, karu t. y. reikia rašyti „speciali operacija“. Aš skaitau dešimtis blogų iš Rusijos žmonių ir kiekviename sakinyje po kelis kartus pasakyta „karas, karas, karas. Mes prieš karą. Karo neturi būti. Karas yra nusikaltimas“. Visur ženkliukai, o apačioje parašyta, kad Rusijos Vyriausybė reikalauja vietoje žodžio karas vartoti žodį „speciali operacija“.
Profesoriui aišku ir kodėl to reikalauja.
„Kai yra karas, reikia pranešti apie aukas, o kada yra speciali operacija, yra specialus įstatymas, kad tada apie aukas galima nepranešti. <...>. Net nereikia sakyti, kiek žuvo, nereikia sakyti, kiek tankų pamušta, kiek lėktuvų numušta. Dėl to iš dalies tas specialios operacijos pavadinimas yra veidmanystė.
Tačiau visi tą principą apeina, tame tekste visur parašyta „karas, karas, karas“, nors už kiekvieną paminėjimą galima gauti didelę baudą. Tik apačioje pasakoma, kad Vyriausybė reikalauja, jog vartotų ne žodį karas, o žodį speciali operacija, bet viskas, kas reikia, pasakyta. Tų žmonių yra daug, daugiau negu buvo sovietinių disidentų ir tai bent man įkvepia tam tikrą viltį“, – kalbėjo T. Venclova.
