Susiduria su naujais iššūkiais
Vaikų gerovės indekse Lietuva neblizga, jai tenka 33 vieta iš 38 šalių, o pagal vaikų psichinę būklę šalis yra 36-oje vietoje.
„Mes tikrai neatrodome labai blizgančiai, bet vėlgi, kaip mes į tai pasižiūrėsime, ar tai pusė stiklinės vandens – apypilnė ar pustuštė, tai požiūrio klausimas. Šis tyrimas apima 38 pasaulio turtingiausias šalis, ir gerai, kad Lietuva yra tarp jų. Buvo tiriama 19 rodiklių ir labiausiai Lietuvą į pabaigą tempia vaikų psichinė sveikata ir savižudybės. Tai tikrai yra rykštė, kurią vis dar turime“, – Delfi TV laidoje „Delfi Interviu“ konstatavo Rimantas Kėvalas.
Jis anksčiau yra pateikęs skaičius, jog kasdien Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje sulaukiama 2-3 nusižudyti bandžiusių vaikų. Ar skaičiai ir dabar tokie dramatiški?
„Tendencija yra gerokai geresnė, nes pasinaikinus nuotoliniam mokymui, prasidėjus bendravimui, vaikų psichinė būklė bent jau pamažu pradeda grįžti į normos ribas. Taip sakau, nes dabar į Skubios pagalbos skyrių ne taip jau dažnai patenka vaikai, kurie save žalojo, kurie bandė žudytis. Tai situacija, drįsčiau teigti, yra optimistiška“, – pasidžiaugė profesorius.
Tačiau tuo pat metu jis akcentavo, jog koronaviruso karta įvardijami vaikai susiduria su naujais iššūkiais. „Dabar jauni žmonės daug ką sprendžia išmaniųjų technologijų pagalba, mano supratimu, kenčia jų tiesioginis socialinis bendravimas. Gal prieš gerą pusantros valandos iki mūsų pokalbio, skubioje pagalboje konsultavau 16,5 metų mergaitę, kurios atvykimo tikslas toks, kad mergaitė bandė žudytis, save žaloti, nes mama nubaudė, atėmė telefoną. Nors kalbantis atrodo, kad tai normali šeima, tiesiog įvyko normalus konfliktas. Ir toks dalykas – atima išmanųjį telefoną, nubaudžia ir kokia reakcija. Reiškia, kažkam tai gyvybiškai svarbu. Ir labai sunku pasakyti, kur tas balansas, aukso vidurkis. Neseniai teko skaityto Džonatono Sakso knygą „Moralė“, kur viename skyriuje aprašo išmaniųjų technologijų naudą ir žalą. Naudą jis aprašo viename puslapyje, o žalai skiriamas viskas skyrius, kuris yra pakankamai platus“, – pasakojo R. Kėvalas.
Anot jo, tikrai sunku nustatyti, kada išmaniosiomis technologijomis yra tiesiog naudojamasi, o kada jau prasideda priklausomybė. „Kartais ramiai atsisėskite kavinėje ar viešoje vietoje ir pabandykite suskaičiuoti, kiek yra žmonių, besinaudojančių išmaniosiomis technologijomis. Man kartais gaila ir juokinga, kai du jauni žmonės ateina į pasimatymą ir abu įninka į savo telefonus. Technologijos yra gerai, pažanga, bet viskam turi būti saikas ir aukso vidurys“, – pabrėžė profesorius, pridūręs, jog mokyklinio amžiaus vaikai prie išmaniųjų įrenginių per dieną neturėtų praleisti daugiau nei dviejų valandų.
Tikisi, kad pandemijos pamoka – išmokta
Todėl R. Kėvalas ir buvo vienas tų, kurie aštriai kritikavo nuotolinį mokymą, tvirtindamas, kad tai sukels itin neigiamų pasekmių.
„Mano nuogąstavimai buvo pagrįsti. Man gaila, kad Lietuva tapo viena iš ilgiausiai nuotolinį mokymą taikiusių šalių, kai kuriose mokyklose tai užtruko iki 40 savaičių. Geroji žinia, kad net esant omikron atmainai, kai užsikrėtimas buvo žymiai didesnis, kai naujų atvejų buvo fiksuojama keliolika tūkstančių per parą, mokyklose didelių protrūkių nebuvo, tai įrodė, kad jos gali būti atidarytos. Tai yra pamoka, kuri turi būti išmokta ateičiai, nes pandemijų buvo ir bus, duok Dieve, kad būtų kuo mažiau. O liekamieji reiškiniai tarp vaikų įvairūs – nuo bendravimo sutrikimų, įvairių psichinių problemų, jau nekalbant apie nutukimą, buvusią anoreksijų bangą. Be abejo, paūmėjo socialinės problemos, nes dalis žmonių neteko darbo, dalis paniro į priklausomybes, o tai tiesiogiai atsiliepė ir mūsų vaikams. Nesu toks didelis ekspertas, kad galėčiau prognozuoti, kada situacija, kalbant apie vaikus, grįš į priešpandeminį lygį, bet manau, jog kelerių metų tikrai reikės“, – tvirtino R. Kėvalas.
Vaikų nejudrumas – grėsmė net ekonomikai
Tarp paauglių daugėja ne tik priklausomybių nuo išmaniųjų technologijų, bet ir kitų žalingų įpročių. Neseniai visą Lietuvą sukrėtė istorija, kaip šešiolikmetei, kuri parūkė elektroninės cigaretės, sustojo širdis. Ką būtų galima patarti tėvams, kad jie galėtų apsaugoti savo vaikus nuo žalingų įpročių?
„Supraskime, kad vaikai yra mūsų veidrodis. Skaičiuojama, kad vaiko elgesiui net 50 proc. įtakos turi šeimos modelis, tai, kaip mes elgiamės. Mes negalime kažko reikalauti iš savo vaikų, jei tą patį darome ir mes. Sakykime, paprašome vaikų, jog vakarei eitų pasportuoti, o patys pasiimame alaus butelį, traškučių ir įsijungiame žiūrėti sporto varžybas. Vaikų elgesiui dar 40 proc. įtakos turi aplinka ir tik 10 proc. auklėjimas“, – susimąstyti priverčiančius skaičius įvardijo R. Kėvalas.
Pastebima tendencija, jog vis daugiau laiko prie telefonų ir kompiuterių praleidžiantys vaikai, suprantama, mažiau juda. Tokia situacija, anot profesoriaus, kelia ypač didelė grėsmę net ir šalies ekonomikai.
„Nuo nejudrumo, prastos fizinės parengties keliauja visos kitos ligos, pradedant nutukimu, širdies ir kraujagyslių ligomis. Nežinau, ar tai priežastis, bet 50 proc. jaunuolių dėl sveikatos netinka eiti ginti tėvynės, tarnauti kariuomenėje. Jų IQ didėja, bet ištvermė, jėga, fizinė parengtis tikrai yra mažėjanti. Ir nereikia lietuviško dviračio išrasti. Pažiūrėkime į Islandiją, kur daugiau nei 80-90 proc. vaikų sportuoja. Taip yra, nes požiūris kitoks nei Lietuvoje. Ten kalbama apie vaikų sportinį aktyvumą kartu su tėvais, o Lietuvoje dar gajus požiūris, kad jei vaiką leidžiame į treniruotes, tai kažko tikimės, kad bus bent jau „Žalgirio“ žaidėjas ar bokso pasaulio čempionas. O Islandijoje kalba eina apie masinį visų sportą ir bendrumo jausmą.
Žinoma, tam reikalinga infrastruktūra. Seime buvo pasitarimas šia tema ir man patiko, kaip svečiai iš Danijos, Norvegijos pristatė infrastruktūrą. Miestelyje, kur apie 10 tūkst. gyventojų, stadionų, plaukimo baseinų ir sporto salių yra daugiau nei visame Vilniaus mieste. Mes turime suprasti, kad jei dabar investuosime į vaikus, ką įrodė ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Heckmanas, kad į vaikus investuoti valstybei net ekonomiškai apsimoka, tas sugrįš su kaupu. O esant tokiai situacijai, kokia yra dabar, plinta priklausomybės, psichinės ligos ir šių problemų gydymas kainuos žymiai daugiau nei mano minėtas infrastruktūros sukūrimas“, – kalbėjo R. Kėvalas.
Vienoje srityje – teigiamas proveržis
Nors tarp vaikų ir paauglių dar yra nemažai spręstinų problemų, profesorius pasidžiaugė, jog vienoje srityje tikrai pavyko pasiekti proveržį. Po vadinamosios Matuko reformos, kai buvo priimti atitinkami teisės aktai, žymiai sumažėjo smurto prieš vaikus atvejų.
„Žmonija, apskritai, yra smurtinė, pradedant nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos ir pažiūrėkime į šių dienų kraupius įvykius kare Ukrainoje. Blogai buvo tai ir ne kartą sakiau, kad esant net ir aiškiam smurtui, nebuvo teisinio pagrindo spręsti problemą. Vienas dalykas, kai žinau, kad padarysiu kažką blogo ir man nieko nebus, o kitas dalykas, kad jei padarysiu, bet teks atsakyti. Tai po minėtų įstatymų priėmimo, drįsčiau teigti, kad 180 laipsnių kampu pasikeitė ir socialinių darbuotojų situacija, jų požiūris, ir policijos.
Šita situacija, apie kurią pasakojau dėl paauglės su telefonu, tai ir ją atlydėjo ir policija, ir socialiniai darbuotojai, nors smurto nėra, bet konfliktinė situacija. Tada įsijungė mūsų socialinė darbuotoja ir jos išsprendė visas problemas, kas anksčiau buvo paliekama mums, medikams. Ką mes galėdavo padaryti – raštą parašyti ir niekas nesispręsdavo“, – apie pasikeitusią situaciją pasakojo profesorius.
Jis neslėpė, kad įvairių smurto – tiek fizinio, tiek psichologinio, tiek vaiko nepriežiūros ar net seksualinės prievartos atvejų vis dar pasitaiko, tačiau skaičiai tikrai gerokai mažėja.
Norėtų, kad reformatoriai išgirstų mokslininkus
Paklaustas, kaip įvertintų šiandienos Lietuvos vaikų gyvenimą, R. Kėvalas teigė, jog dešimtbalėje sistemoje galėtų skirti 8-9- balus. „Tai drįsčiau teigti, kad Lietuvos vaikai gyvena gerai ir labai gerai. Žinoma, kalbu apie didžiąją dalį vaikų ir kalbu apie medicininę, socialinė priežiūrą. Bet, deja, dalis tėvų vis dar nelabai gerai supranta savo pareigas ir jų nevykdo“, – ir pasidžiaugė, ir apgailestavo profesorius.
Jo nuomone, įtakos vaikų sveikatos priežiūrai gali turėti ir planuojama sveikatos priežiūros įstaigų reforma.
„Vilniaus ir Kauno mokslininkai paruošė integruotą pirminės, antrinės ir tretinės vaikų sveikatos priežiūros modelį, kuriame mokslininkai pagrindė, kaip turėtų būti pertvarkoma visapusiška pagalba vaikams. Tik aš turiu vieną esminį klausimą tiems žmonėms, kurie vykdo šią reformą, ar bus atsižvelgiama į mūsų mokslininkų pagrįstas rekomendacijas. Nes didžiausia bėda Lietuvoje yra tai, kad žmonės valdžioje mano, kad jie išmano viską geriau nei tos srities specialistai. Mūsų esminės rekomendacijos tokios, kad mes norėtume, jog vaikų gydytojas nebūtų visiškai eliminuojamas iš pirminės priežiūros, nes dabar ją vykdo šeimos gydytojai, kurie neturi pakankamai kompetencijos prižiūrėti sergantį vaiką. Prižiūrėti sveiką vaiką, profilaktiniai skiepai, viskas čia gerai, bet vaikai kartas nuo karto suserga, tada tėvai ir medikai patenka į tokią situaciją, kad gydytojai turi siųsti į skubios pagalbos skyrių.
Mūsų rekomendacija, kad tėvams turi būti sudaryta pirminė galimybė ir su sergančiu vaiku kreiptis į vaikų ligų gydytoją, nes jis bazinių žinių mokosi ketverius metus, o šeimos gydytojas – šešis mėnesius. Apklausos rodo, kad 72,3 proc. tėvų norėtų, kad jų vaikus prižiūrėtų vaikų ligų gydytojai, mes tai irgi turėtume įvertinti. O kaip bus optimizuojamas stacionarių paslaugų tinklas, nežinau, bet paslaugos turi būti prieinamos ir kokybiškos“, – akcentavo R. Kėvalas.