Profesorius prisiminė 1989 metų įvykius.
„Sukanka 30 metų, kai Maskvoje SSRS Liaudies deputatų II suvažiavimo sesijoje buvo istoriškai įvertintas ir pasmerktas Hitlerio ir Stalino 1939 metų sandėris – griauti taiką, grobti ir žemės, tautas. Ir faktiškai – pradėti II pasaulinį karą“, – kalbėjo jis.
„Šiandien verta aptarti to tarptautinio nusikaltimo pirmą tarptautinį įvertinimą, duotą po 50 metų, būtent 1989 gruodį. (…) Svarbu, kas tada galėjo įvykti, net ir kitokia pasaulio istorijos eiga. Ir, deja, neįvyko“, – Rytų Europos studijų centro (RESC) konferencijoje, kurią rėmė Konrado Adenauerio fondas, kalbėjo V. Landsbergis.
Jis siūlė palyginti abu dokumentus – 1939 metais pasirašytą paktą ir po 50 metų jį pasmerkusį dokumentą.
„1939 metų Maskvos pakte buvo svarstomi ir pasirašyti, kartu su slaptaisiais protokolais nuosprendžiai: Suomijai, Estijai, Latvijai Lietuvai ir Lenkijai. Iš dalies dar Rumunijai. (…) Veidmainiškai formuluota: teritorinės politinės pertvarkos atveju, tai yra, jei įvyktų politinių teritorinių pokyčių. Kai tie pokyčiai buvo slapčiomis jau suderėti ir net žemėlapiuose sužymėti“, – kalbėjo profeosrius V. Landsbergis.
„Didieji Maskvos melagiai iki šiol pliauškia, kad karas buvo jiems netikėtumas“, – teigė jis.
Jis teigė, kad Sovietų sąjunga 1989 metais išdrįso žengti milžinišką žingsnį.
„Po 50 metų ta pati Sovietų sąjunga, nelyginant pasakoje, pasmerkė šią sutartį su visais protokolais. Tokio žingsnio 1989 metais nesiryžo žengti net demokratinė Vokietijos federacinė respublika, dar nesuvienyta“, – kalbėjo V. Landsbergis.
„Vokietiją tada varžė suvienijimo viltis, o Sovietų sąjunga suvažiavimo valia, kuriai įtaką darė daugelio tautų, įskaitant ir Rusijos demokratiniai sąjūdžiai, pasiryžo ir žengė. Žingsnis unikalus, istorinis, vienintele galima ir teisinga kryptimi. Į tiesą, garbę, sąžinę“, – prisiminė jis.
„Tai dabar ir apmąstome, kaip didžią galimybę“, – kalbėjo profesorius. Jis prisiminė, kad 1989 metais buvo pasmerktas šalies vadovas Stalinas, bet ne pati valstybė.
„Nesiūlyta realiai atitaisyti nusikaltimų, bausti nusikaltėlius. Bet pasakyta labai daug“, – kalbėjo V. Landsbergis.
„Prieš 30 metų, oficialiai valstybiškai atmetus ir pasmerkiant senąjį Stalino ir Hitlerio sutartį, Maskvos pakto protokolą, kaip neteisėtą nuo pasirašymo momento, savaime turėtų būti draudžiama garbinti Hitlerio ir Stalino hegemonizmą, jų aneksijas, karinius nusikaltimus. Tai nėra padaryta. Nusikaltėlio Stalino garbinimas diskredituoja Rusiją iš pamatų. Bet gal tai nebus amžina“, – svarstė profesorius.
Profesorius V. Landsbergis prisiminė prieš 30 metų įvykusį interviu. Kurio metu jis suprato, kad Rusija turėjo du kelius.
„Pastebėjau, kad prieš Rusiją yra du keliai: susivokti, kad ir ji yra stalinizmo auka. O kitas, kad jai verčiau būti nusikaltimų paveldėtoja ir naudotoja. Deja, šių dienų Rusija yra pasirinkusi antrąjį kelią. Rusiją teturime matyti kaip stalinizmo auką su Stokholmo sindromu. Toks yra Stalino kerštas. Neo stalinistai šiandien skelbia kumščio teisės tęstinumą – ką užgrobiau, tas mano. Tačiau tikėtina, kad pasaulis negrįš į viduramžius. Arba grįždamas žlugs, kaip nevykėlių visuma, nepasiteisinusi po krikščioniška civilizacija. Tikėtina, kad to galima išvengti, branginant demokratijų principingumą ir susivienijimus. (…) Natūralu, kad velnio pakto šalininkai tikisi suardyti atlantinę taikos sąjungą, jų veikla yra matoma. Tokia šiandien Šiaurės pusrutulio problema – kadaise pražudžius 1989 metų istorinę progą“, – trečiadienį konferencijoje kalbėjo V. Landsbergis.
Trečiadienį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyksta jubiliejinė, penktoji, Rytų Europos studijų centro metinė konferencija apie užsienio politiką, skirta diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui paminėti.