Ilgai besitęsiančio, alinančio karo Ukrainoje tiesiog negali būti. Ukrainą ginkluote remiančios Jungtinės Amerikos valstijos (JAV) tikrai su tuo nesutiks, galiausiai duos Ukrainai tiek ginklų, kiek jų reikia karui laimėti, – teigia JAV gyvenantis žinomas rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.
Analitikas prognozuoja būsiant tris galimus karo Ukrainoje baigties scenarijus.
„Per pastaruosius 9 mėnesius Ukraina mus ne kartą nustebino, panašu, kad nustebins jau netrukus, kai po savaitės ar dviejų įšalus gruntui prasidės puolimas. Matome, kaip Rusijos kariai visur rengia gynybinius įtvirtinimus, todėl jų kalbos apie puolimą – niekuo nepagrįstos, pulti gali tik Ukrainos kariuomenė“, – Ukrainos naujienų kanalo „24 kanal“ eteryje kalbėjo A. Piontkovskis.
Savo ruožtu geopolitinius procesus stebintis ir analizuojantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Gintautas Mažeikis pastebi, kad vykstant karui tiek Ukrainos, tiek ir Rusijos žiniasklaida yra linkusi pateikti optimistines prognozes.
„Tai suprantama, nes tautą siekiama mobilizuoti, vienyti, įkvėpti būsimiems mūšiams. Todėl stengiamasi pranešti truputį geresnes naujienas, nei tikėtina, kad rytoj bus. Daugelis žiniasklaidos priemonių sukuria skambias antraštes, tačiau perskaičius visą tekstą iš jų lieka tik trupinėliai. Pavyzdžiui, pranešama apie ukrainiečių sutriuškintą didelę Rusijos karių grupę kur nors prie Bachmuto, o patikrinus informaciją paaiškėja, kad iš tiesų ten žuvo 3 – 4 Rusijos kareiviai“, – portalui Delfi sakė G. Mažeikis.
Kita vertus, Rusijoje vykstančius procesus analizuojantis G. Mažeikis pastebi, kad šalyje neliko nei pilietinės visuomenės, nei viduriniosios klasės, kuri yra sunaikinta: arba korumpuota, arba pabėgo į Vakarus.
„Liko tik didžiulė masė nuskriaustųjų ir nuskurdintųjų, kuriems skiepijama keršto už prarastą didybę idėja. Kerštas už prarastą didybę – pritaikytas masėms, kurios tos didybės ir taip neturėjo, tačiau turėjo bent jau šalies iliuziją. Už ją dabar siūloma kankintis, visi vadovėliai, kuriuos mokykloje skaito, visi eilėraščiai kalba vieną ir tą patį: kančia vardan tėvynės, vardan vaikų ateities. Ir tam daugelis pritaria vedini idealistinių arba pakankamai ciniškų sumetimų“, – teigia G. Mažeikis.