Būtent šiame kontekste reikia vertinti senos valdžios proteguotą ir naujosios valdžios perimtą Darbo kodeksą, teigia JAV Rytų Karolinos universiteto Sociologijos departamento profesorius Arūnas Juška.
„Šis Darbo kodeksas yra socialiai regresyvus, jis nepadės išspręsti egzistencinių problemų, kurios svarbios Lietuvos visuomenei, nes darbuotojai nebus saugesni. Gal jis nelabai pakenks, ypač su dabar Seime svarstomais kodekso pataisymais, bet tikrai nepagerins situacijos, nepadės spręsti egzistencinės problemos – visuomenės išsivaikščiojimo. Jis yra surašytas kapitalo interesais. Žinoma, nėra tie interesai kažkokie piktybiniai, jie visiškai suprantami, bet kapitalo atstovai turi didesnę galią visuomenėje, politikai jų klauso. Kodeksas surašytas norint patenkinti pagrindinį poreikį: greitai darbuotojus atleisti ar greitai priimti pagal rinkos situaciją“, - interviu DELFI sakė Rytų Karolinos universiteto profesorius.
Susiformavo socialiai destruktyvus ekonomikos modelis: išlošia ne darbuotojai
Profesorius, kartu su kolegomis iš Lietuvos, ekonomistu bei socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėju Romu Lazutka bei Vilniaus universiteto lektore Jekaterina Navicke, žurnalui „Europe-Asia Studies“ neseniai parašė straipsnį apie darbą ir kapitalą, esant neoliberaliam ekonomikos modeliui. Straipsnyje autoriai nagrinėja ekonominį Lietuvos augimą ir demografinę krizę.
Mokslininkai parodo, kad Lietuvoje nacionalinės pajamos tarp darbo ir kapitalo pasiskirsto labai netolygiai, darbo nenaudai. Šalies ekonomika auga, išskyrus krizinį periodą, bet augimas buvo pagrįstas mažais atlyginimais, mažais mokesčiais kapitalui ir pigios darbo jėgos eksportu į Europos Sąjungos šalis. Tai lėmė didelę pajamų ir socialinę nelygybę, kuri prisidėjo prie gilios sociodemografinės krizės.
Profesorius A. Juška sako, kad klasikinis liberalizmas kalba apie tokią rinkos ekonomiką, kai visuomenės nariai savo ekonomine veikla siekia asmeninių interesų, bet nematoma rinkos ranka kuria gerovę visai visuomenei.
Pašnekovas juokauja, kad pabendravus su lietuviais susidaro įspūdis, jog Lietuvoje ta rinkos nematoma ranka iš tiesų labai matoma: ima iš tų, kurie neturi, ir duoda tiems, kurie turi.
„Susiformavęs ekonomikos modelis yra destruktyvus ta prasme, kad jis praturtina kapitalą ardydamas visuomeninius ryšius“, - teigia A. Juška.
„Vienaip ar kitaip, tas Lietuvos kapitalizmo modelis yra gyvybingas: jis pelningas, jis auga, plečiasi, jis yra konkurentabilus pasaulinėje rinkoje, jis funkcionuoja. O poveikis darbo jėgai yra negatyvus, ardantis socialinius santykius. Ir demografinė krizė, emigracija kaip tik ir iliustruoja tą neigiamą efektą“, - pasakoja profesorius.
Naujas Darbo kodeksas nekuria solidarumo
Pasak A. Juškos, šiuo metu Lietuvoje ekonominis augimas atsiskyrė nuo visuomenės, jis nekuria valstybinės ir visuomeninės gerovės.
„Ekonomikos modelį reikėtų modifikuoti, taisyti ir reformuoti. Darbo santykiai, Darbo kodeksas yra dalis viso šito proceso. Į Darbo kodeksą turėtume žiūrėti per darbo ir kapitalo santykio prizmę, kadangi jis apibrėš dalyvaujančiųjų ekonominėje veikloje teises ir pareigas. Ypač dabar, dėl susidariusios grėsmingos socialines-demografines situacijos šalyje, jis turėtų būti rašomas taip, kad pagerintų darbo situaciją“, - sako A. Juška.
Tačiau, pasak profesoriaus, naujasis Darbo kodeksas neskatina darbuotojų solidarumo, nors turėtų: viena vertus, jis įteisina įvairaus tipo kontraktus, todėl pagal skirtingas darbo sutartis dirbančių darbuotojų interesai skirsis, antra vertus, teisės akte išskiriami daugiau nei du vidutinius darbo užmokesčius uždirbantys darbuotojai.
Remiantis atidėtu dokumentu, sudarant darbo sutartį su tokiais darbuotojais bus galima nukrypti nuo Darbo kodekso reikalavimų, išskyrus dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko, darbo sutarties sudarymo ir pasibaigimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, lyčių lygybės ir nediskriminavimo.
A. Juška teigia, kad tai suskaldo darbuotojus, nes daugiau uždirbantieji su darbdaviu derėsis individualiai, o „nabagai“ bus palikti savieigai.
„Tiems nabagams padarys privalomas darbo tarybas“, - svarsto pašnekovas, kurio teigimu, galėtų būti kaip tik atvirkščiai: daugiau uždirbantieji, labiau išsilavinę, paklausesni darbuotojai, kurių derybinė galia yra daug didesnė, turėtų kartu su mažiau uždirbančiais derėtis dėl atlyginimų ir teisių.
„Yra detalių, kurios Darbo kodekse palankesnės ir darbo jėgai, bet iš esmės aš matau tą Darbo kodeksą kaip rizikos perkėlimą darbuotojams“, - sako profesorius.
Tiesa, jis sutinka, kad Lietuvoje solidarumo administracinėmis priemonėmis ir įstatymais nesukursi, turi būti ir solidarumo troškimas iš apačios. Tačiau jis menkas ir tam yra paaiškinimas.
Abejingumas ir prievarta visuomenėje susiję su neoliberalia ekonomika
A. Juška teigia, kad Lietuvai būdingi darbo santykiai yra pagrįsti neoliberaliomis vertybėmis, ši vertybių sistema palaiko lietuvišką kapitalizmą, mat sukuria aplinką, kurioje visiems nuolat reikia konkuruoti dėl didesnio pyrago gabalo. Remiantis profesoriumi, daugelis lietuvių tiesiog internalizavo tokias vertybes, jos tapo pamatinėmis, organizuojančiomis visą gyvenimą šalyje, ir tai labai atsispindi asmeniniuose žmonių santykiuose.
Kokios yra neoliberalios vertybės? A. Juška sako, kad išskirtinis jų bruožas – konkurencingumo pabrėžimas, požiūris į kitą individą kaip į vienasmenę įmonę, kuri siekia pelno, su kuria arba konkuruojama, arba komerciškai naudingais principais siekiama bendradarbiauti. Tačiau pagrindinis principas – pelno, naudos pabrėžimas.
„Ką tai daro? Sutrūkinėja visi mūsų socialiniai ryšiai, nes visuomenė iš piliečių, kaimynų, bendradarbių, giminių, draugų, ir pažįstamų bendrijos virsta vienasmenių įmonių visuma, kurioje mes konkuruojame vieni su kitais. Jeigu tos vertybės pasidaro giluminės, vienas kitam tampame konkurentais, ieškome būdų padidinti savo vertę, visuomenė suskyla, pasidaro atomizuota, individualizuota“, - sako profesorius.
A. Juška teigia, kad Lietuvoje dauguma žmonių elgiasi kaip homo economicus, konkuruoja tarpusavyje ir tai iš dalies paaiškina, kodėl žmonių santykiams būdingas didelis susipriešinimas, prievarta, pasireiškianti dideliu savižudybių skaičiumi, smurtu prieš vaikus ar kitus šeimos narius, kodėl keliuose vairuojama taip agresyviai ir nesaugiai.
„Mano tėvas, 82 metų žmogus, nusipirkęs kiaušinių ir duonos, ėjo per perėją prie Akropolio. Mašinų ten daug, žmonių su mažais vaikais taip pat. Bet važiavo automobilis per pačią perėją, vidury dienos ir užmušė. Vairuotojo klausėm, kodėl? Sako: nemačiau. Toks abejingumas, nekreipimas dėmesio į aplinkinius, empatijos stoka... Kai žmogiškieji santykiai paverčiami tik prekiniais, būtent taip jie ir pasireiškia, abejingumu ir prievarta sau ir kitiems“, - apgailestavo A. Juška.
Emigracija rodo didžiulę energiją
Dar viena prekinių santykių ir kapitalui palankios kapitalizmo sistemos pasekmė – masinė emigracija iš Lietuvos. Demografai pavojaus varpais skambina jau seniai, tačiau politikai recepto problemos sprendimui dar nerado.
A. Juška teigia, jog emigracija rodo didžiulę tautos energiją: „Sako, kad Lietuvoje žmonės labai pasyvūs. Nė velnio ne pasyvūs. Jeigu daugiau nei 30 tūkst. žmonių per metus susiorganizuoja, pasiima vaikus ir išvažiuoja į kitą šalį, susiranda ten darbą, tai yra neįtikėtina energija. Tie žmonės aktyvūs kaip skruzdės.“
Profesorius atkreipia dėmesį, jog Lietuvos atveju ekonominis augimas nestabdo emigracijos, tačiau Lietuvoje politikai vis tiek pirmiau kalba apie ekonominio augimo būtinybę, o balansą tarp darbo ir kapitalo užmiršta.
Pasak A. Juškos, politiniu požiūriu didžiausia egzistencinė Lietuvos problema yra ne ekonomikos augimas, o visuomenės išsivažinėjimas bei irimas.
„Greitai teliks vienas greitkelis iš Vilniaus į Klaipėdą – štai ir visa Lietuva bus. Kaunas bus pakeliui ir viskas. Norint spręsti tas egzistencines problemas, tai reikėtų politikams pasižiūrėti, kaip pagerinti darbo padėtį“, - sako profesorius.
„Jeigu nebus to daroma, tai tebūnie tos investicijos, tas ekonomikos augimas, bet žmonės vis tiek išsivažinės“, - priduria Rytų Karolinos universiteto mokslininkas.
A. Juška pabrėžia, kad iš esmės dabar pagrindinis klausimas, ar politiniu lygmeniu siekiama, kad Lietuvoje teritorijoje įsikūrusi šalis vis dar būtų Lietuva.
„Mano nuomone, tie procesai tęsis: ekonomika augs, o emigracija toliau vyks, visuomenės atrofija tęsis. Norint pakeisti tuos santykius neužtenka, kad valstybė pasakytų privalomai kurti darbo tarybas. Tik administracinėmis ir teisinėmis priemonėmis socialinio solidarumo nesukursi. Jei nebus bendru moralinių sentimentų, jeigu nebus žmogiškojo ryšio tarp darbuotojo ir verslo, nenorės žmonės Lietuvoje gyventi“, - aiškina mokslininkas.
Lietuva išsiskiria visoje Rytų Europoje
Remiantis A. Juška, Lietuvoje susiformavęs neoliberalusis modelis yra labiausiai linkęs į kraštutinumą pagal nacionalinių pajamų pasiskirstymą tarp darbo ir kapitalo: to nėra nei Estijoje, nei Čekijoje, nei Lenkijoje, nei Slovakijoje.
Kodėl Lietuva tapo išskirtinė šia prasme? Profesorius teigia, kad vieno atsakymo nėra, bet tam turėjo įtakos tai, kad Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis, praradusi valstybingumą, traumuota pokario trėmimų, politinių represijų, rusifikavimo, kai dauguma Rytų Europos valstybių, nors ir buvo kontroliuojamos iš Maskvos, turėjo daug didesnę politinę, ekonominę, socialinę, ir kultūrinę autonomiją, nebuvo rusifikuojamos. Todėl ir ideologinis socializmo atmetimas šalyje buvo daug radikalesnis nei Rytų Europoje.
Be to, atgavus nepriklausomybę, autoritarinė ekonomikos administravimo kultūra, paveldėta iš sovietinių laikų, tik sustiprėjo dėl ypač brutalios kapitalizmo kūrimosi pradžios Lietuvoje: tada verslininkai tikrąja to žodžio prasme turėjo išgyventi ir išvengti susidorojimo, jie buvo reketuojami, perėjo kraupias patirtis. Tai turėjo didelę įtaką formuojantis autoritariniam požiūriui į darbo santykius šalyje.