Bendrovės „Baltijos tyrimai“ sociologas Romas Mačiūnas mano, kad dabar pagrindinė problema yra ta, kad jau yra pasiekta riba, kiek žmonių savanoriškai norėjo skiepytis nuo kovido.
„Laisvas savanoriškas skiepijimasis vyko maždaug iki vasaros vidurio. Tokio ketinančių skiepytis skaičiaus (apie pusės ar kiek daugiau nei pusės suaugusių šalies gyventojų) ir galima buvo tikėtis pagal darytas apklausas iki prasidedant masiniam skiepijimui, o toliau buvo likę kažkiek neapsisprendusių, dėl ko dar pavyko padidinti skiepijimosi tempus vasaros pabaigoje. Dabar jau, matyt, yra praktiškai beveik viskas, paskutiniai neapsisprendę, kuriuos dar galima mėginti suaktyvinti, bet tai nebus greitas procesas.
Kiek besigirtų kai kurios šalys, didelę abejonę kelia skaičiai, kai nėra aiškus pagrindas, nuo ko jie skaičiuojami. Nes yra toks įtarimas, kad vienos šalys pateikinėja skaičius nuo suaugusių, kitos nuo visų gyventojų, o tai skiriasi labai stipriai – iki 10 proc.“, – sakė R. Mačiūnas.
Sociologas pastebėjo, kad Lietuvoje statistika dažniausiai pateikinėjama nuo visų šalies gyventojų.
„Tada ir gaunasi apie 60 proc., bet, jeigu skaičiuotume tarkime nuo 15 ar 18 metų amžiaus, tada jau tuoj bus 75 procentai. Na ir kas iš to? Kai atsirado skiepai, pagrindinė idėja buvo, kad dauguma pasiskiepys, ir tada pandemijos nebeliks. Akivaizdu, kad taip jau bus visą laiką ar ilgesnį laiko tarpą, nei buvo žadėta, ir tikėtis, kad kitą pusę metų su pastiprinančiu skiepu žmonės skiepysis tokiais pačiais tempais, kaip dabar buvo, yra visiškai nerealu, jų tik mažės“, – teigė R. Mačiūnas.
Sociologo nuomone, reikėtų keisti strategiją, ir galvoti, kaip su tomis sezoninėmis epideminėmis ligomis gyventi.
„Problema, kad pas mus Lietuvoje nepasikeitė strategija, mes vis dar norime pandemiją nugalėti, vietoj to, kad pradėtume mokytis kaip su tuo gyventi ateityje“, – sakė R. Mačiūnas.
Situacija sudėtingėja
Lietuvoje vis bandoma įvairiais būdais – tiek rekomendacijų, tiek ir privalomų reikalavimų pavidalu ieškoti socialinio kontrakto su visuomene dėl pandemijos valdymo. Vis gi dalis visuomenės, ir protestų pavidalu, prieš tai pasisako.
Prieš tam tikras priemones – kaip tarkime testavimas už pačių žmonių lėšas arba privalomi skiepai pasisako ir darbuotojų atstovai.
Tuo metu sergamumas šalyje auga. Kaip jau skelbta, Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų tenkantis naujų atvejų skaičius viršijo 1000. Ketvirtadienio rytą pateiktais Statistikos departamento duomenimis, šis skaičius dabar siekia 1038,7 . Teigiamų tyrimų dalis jau siekia 11,5 procento.
Apie tai, kad šiuo metu taikomos nefarmacinės priemonės nors ir sulėtina pandemijos greitį, tačiau nėra pakankamos „perlaužti kreivę“, viešai prabilo ir Ekspertų tarybos narys, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Mindaugas Stankūnas.
„Kol kas matome, kad šiuo metu taikomos nefarmacinės priemonės nors ir sulėtina pandemijos greitį, tačiau nėra pakankamos „perlaužti kreivę“. Gal kas atsakytų, kad tai yra nevakcinuotų žmonių banga ar pandemija. Jie priėmė tokį sprendimą, tad… tačiau man labai neramu dėl pačios sveikatos sistemos perkrovimo visomis prasmėmis. Tad, gal tikrai kaip sakė Premjerė, mums reikėtų „matyt visiems nurimti kelioms savaitėms“, – feisbuke rašė M. Stankūnas.
Žmonės linkę vengti to, kas sukelia nepatogumų
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas, socialinės psichologijos ekspertas doc. Visvaldas Legkauskas ragino nepuoselėti iliuzijų, kad dėl nefarmakologinės pandemijos valdymo priemonių pavyks rasti sutarimą su absoliučia dauguma visuomenės.
„Vienas iš pagrindinių dalykų, kas valdo žmogus elgesį, yra patogumas. Vadinamosios nefarmakologinės pandemijos valdymo priemonės turi bendrą vardiklį, kad jos visos sukelia nepatogumų, o žmogus savanoriškai patogumo atsisakinėti yra mažai linkęs.
Dauguma žmonių yra sąmoningi, kad galėtų susitaikyti su nepatogumu dėl kažkokių svarbių tikslų, bet vis tiek yra mažoji, bet vis gi apčiuopiama dalis žmonių, kurie tiesiog atsisako tai daryti.
Toje vietoje nereikia turėti nerealistiškų lūkesčių, kad įmanoma pasiekti kontraktą tarkime su 95 proc. visuomenės. Bus galbūt 80 proc., bet ne su 95 proc. “, – teigė V. Legkauskas.
Pašnekovas paaiškino, kad, kalbėdamas apie nepatogumą, pirmiausia, turėjo mintyje nevakcininius plitimo kontrolės dalykus, tokius, kaip kaukės uždarose patalpose.
„Jeigu mes naudotume kitas nefarmakologines priemones (ne skiepus), konkrečiai – kaukes uždarose patalpose ir pajutę simptomus niekur neitume, tai ir su esamu susiskiepijimo lygiu turėtume visai kitus rezultatus. Bet problema yra, kad, kai tik įmanoma, dalis žmonių nedėvi kaukių, ypač problema yra darbo vietose, ir šiuo metu labai ryški problema yra mokyklose“, – atkreipė dėmesį V. Legkauskas.
Jo vertinimu, šiame etape didžiausia problema yra mokyklos, kur ypatingai didelio susiskiepijimo lygio ir negalime tikėtis, nes tarkime pradinių klasių mokiniai net nėra skiepijami.
„Ten viskas susiveda į nefarmakologines valdymo priemones, ir jos visos yra susiję su nepatogumu. Tada dalis žmonių atsisako patys prisiimti nepatogumus, ir tuo pačiu metu transliuoja pavyzdį vaikams, kad „neįmanoma išbūti su kauke“. Nors vaikui puikiausiai įmanoma išbūti su kauke, jeigu tėvai rodo tokį pavyzdį“, – aiškino V. Legkauskas.
Elgesys kyla iš istorinių traumų
Baksnojantiems į Danijos pavyzdį, kur vis rodoma mūsų šalies piliečiams, kad „ten žmonėms mokslu tiki“, specialistas atkreipė dėmesį, kad tai yra susiję ne tiek su pasitikėjimu mokslu, kiek su pasitikėjimu valstybės institucijomis, valstybe apskritai.
„Mes turime postsovietinį mentalitetą, o tai geriausiai apibūdina rusų komikas Žvaneckis, kuris sako: „kiek iš valstybės vogsi – vis tiek savo nesusigrąžinsi“. Tai yra apie bendrą vogimą, šešėlinę ekonomiką, mokesčių nemokėjimą, bet ir apie tokią mintį, kad nuo tarybinių laikų pas mus dar likusi trauma, kad valstybė iš esmės yra tavo priešas, kuri elgiasi ne tavo labui. Skandinavai šito neturi, ir jie suvokia, kad „valstybė esu aš“, tada jiems yra daug lengviau priimti net nenurodymus, paliepimus, draudimus, o rekomendacijas“, – sakė V. Legkauskas.
O mums, kaip aiškino specialistas, rekomendacijų neužtenka.
„Mums, jeigu tai yra rekomenduojama, reiškia, nereikia. Jeigu tai yra privaloma, draudžiama, su baudomis, tai tada mes tai darysime, kol mus kažkas mato, ir kol galime gauti baudą. Jeigu mūsų nemato, ir baudos gauti negalime, nedarysime“, – aiškino V. Legkauskas.
Komiškai atrodo galimybių paso kontrolė realiame gyvenime
Specialistas atkreipė į dvi kategorijas šalių, kurios sėkmingai tvarkosi su pandemija.
„Yra vienos šalys, kur piliečiai istoriškai pasitiki valstybe. Tai būtų Skandinavai. Ir yra kita kategorija šalių, kurios žiūri į tą situaciją griežtai“, – sakė V. Legkauskas.
Mūsų situacijoje socialinės psichologijos ekspertui atrodo komiška situacija su galimybių paso kontrole.
„Jeigu paimsite savo patirtį, matysite, kad yra labai tikėtina, kad Jūsų nei vieno karto nepaprašė dokumento prie galimybių paso. Per visą šitą mėnesį manęs vienoje vienintelėje vietoje paprašė dokumento prie galimybių paso.
Verslo verkimas, kad tos papildomos trys sekundės taptų nepakeliama našta, kai reikia pasižiūrėti į galimybių pasą ir dokumentą, ir sutikrinti pavardę, yra verkimas dėl verkimo. Jeigu visais atvejais būtų baudos už bandymą panaudoti galimybių pasą, jau turėtume kitus dalykus viešose vietose. Galimybių pasas jau efektyviau veiktų“, – sakė V. Legkauskas.
Mokyklose – šansas išmokti pamokas, kurios pravers ir vėliau
Specialistas taip pat atkreipė dėmesį, kad niekaip nepavyksta susitvarkyti su mokyklomis.
„Istoriškai turime formalias taisykles, kad sergančio vaiko į ugdymo įstaigą vesti negalima. Ir taip visada buvo: vaiko su snargliu į ugdymo įstaigą vesti negali. Auklėtojos, mokytojos visada turėjo teisę jį apsukti. Bet jūs raskite, kur tai veikia“, – paragino V. Legkauskas.
Pašnekovo nuomone, pandemija buvo šansas ne tik suvaldyti koronavirusą, bet įgyti institucinių įpročių, kurie vėliau ir gripą kiekvienais metais leis valdyti.
„Nes pagrindinis gripo variklis kiekvienais metais yra ugdymo įstaigos. Ir epidemijos lygis, mirčių skaičius nuo gripo, kiekvienais metais būtų visiškai kitoks, jeigu ugdymo įstaigos tiesiog laikytųsi taisyklių, kurios jau yra. Ten net stebuklingų baudų nereikia, tiesiog, jei pamatei vaiką, kuris aiškiai yra sergantis, kvieti tėvus, ir apgręži tą vaiką, bet „ne, tėvai pyksta“, – pateikė pavyzdį V. Legkauskas.
Socialinės psichologijos ekspertas konstatavo, kad pas mus vyrauja mentalitetas, kad taisyklės yra skirtos kenkti žmogui, o ne tam, kad visiems būtų geriau.
„Nes mąstoma, kad valstybė yra piktybinis darinys, kuris yra skirtas kenkti žmogui. Mes turime tokį mentalitetą. Turime jaunesnę kartą, kuri jau didžia dalimi yra išaugusi iš tų traumų. Ir turime tam tikrą dalį žmonių, jaunesnėje kartoje taip pat, bet ir vyresnėje kartoje, kurie turi šitą elementą“, – sakė V. Legkauskas.
Mano, kad reikės grįžti prie nefarmakologinių priemonių
VDU dėstytojo nuomone, šitoje situacijoje turėsime grįžti prie nefarmakologinių priemonių.
„Mano nuomone, mes prie jų artimu metu grįšime. Aš nežinau, kokį lygmenį pasirinks Vyriausybė, – ar ji pasirinks dėti pilnus stabdžius, ar pasirinks palaipsnį griežtinimą, bet vienokios ar kitokios nefarmakologinės priemonės bus“, – prognozavo V. Legkauskas.
Specialistas nesitiki stebuklo, kuris lemtų staigų besiskiepijančių procento augimą.
„Mes pasiekėme tą etapą, kai iš esmės suskiepijome didžiąją dalį norinčių. Dabar turime tokį „lašėjimą“, yra dar norinčių žmonių, ir mes juos skiepijame, ir jie „varva“ nuo 200 iki 3000 per dieną. Tai yra varvėjimas, jis didina bendrą skaičių, bet tikėtis, kad ištrauksime kažkokią priemonę, ir ji duos kaip galimybių pasas vėl 15 tūkst. per dieną, negalime. Tokių priemonių jau nebėra“, – sakė V. Legkauskas.
Pasak pašnekovo, dabar tik lieka klausimas, kokią strategiją rinksis Vyriausybė.
„Pagrindinis rodiklis, kurį Vyriausybė paskelbė, yra ligoninių užguldymas. Panašu, kad mes artėjame iki dramatiškų ribų, kur sakyti, kad mes tiesiog savanoriškai praeisime – kas norėjo susiskiepijo, kas norėjo prisiima riziką, panašu, kad nebeišeina, nes vis tiek tas 60 proc., kuris susiskiepijo, jie kenčia nuo tų keliolikos procentų, kurie piktybiškai nesiskiepija, ir kursto aplinkinius.
Toje vietoje mes vis tiek turėsime dėti kažkokias ribas, kad jie nekentėtų dramatiškai. Nes, kai sakau, kad kenčia, tai yra ne dėl to, kad nepatogu, nes kažkur nueiti negali, bet kenčia iš esmės – dėl sveikatos paslaugų prieinamumo. Žmonės negalės gauti gydytojų pagalbos, dėl to, kad kažkas turi nuomonę. Taip valstybė veikti galiausiai negali, nes jos darbas yra užtikrinti saugumą visiems piliečiams“, – sakė V. Legkauskas.
Sako, kad realiai suveiktų mokyklų perkėlimas į nuotolį
Socialinės psichologijos eksperto nuomone, pagrindinė priemonė, kuri realiai keistų epidemijos plitimo mastą per artimiausią mėnesį, yra mokyklų perkėlimas į nuotolį.
„Bet yra didžiulė politinė rizika, nes yra labai daug prisikalbėta ir prisižadėta. Šitas prisikalbėjimas yra pagrindinis barjeras, dėl ko mes esame ten, kur esame.
Dabar pagrindinis plitimo variklis yra ugdymo įstaigos. Jį sustabdžius, mes efektą turėtume po dviejų savaičių. Bet šitoje vietoje, liaudiškai sakant, iki šiol kiaušinių neužtenka, ir nežinia, ar užteks artimiausiu metu“, – sakė V. Legkauskas.
Dėl to, jo nuomone, yra labiausiai tikėtina, kad bus imamasi visokių kitokių pusinių priemonių, tokių, kaip kaukės patalpose.
„Bet vėl, kas tai yra, žmonės turi dėtis kaukes patalpose, bet atsakingas yra ne darbdavys, ne kavinės arba parduotuvės vadovas, o pats žmogus. Tai reiškia, kad, norint, jog tai veiktų, turi vaikščioti policija per darbo vietas, ir žiūrėti, kad visi būtų užsidėję kaukes. Kadangi tai nevyksta, tai (žmonių supratimu) kaukės neprivalomos ir tose patalpose“, – sakė V. Legkauskas.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė ne kartą yra sakiusi, kad bus stengiamasi išlaikyti kontaktinį ugdymą.
„Vyriausybė yra apsisprendusi, kad ji šiuo metu nenustatys kažkokių konkrečių kriterijų, nes kriterijų turėtų būti kompleksas, kada mokyklos galėtų išeiti į nuotolį. Pradinis ir ikimokyklinis (ugdymas – ELTA) mūsų scenarijuose yra labai aiškiai numatytas – jis visada kontaktinis. Vyriausybė, matydama situaciją, ją stebėdama kiekvieną dieną, apsispręs, tačiau švietimas yra prioritetas ir jo ugdymo forma turėtų keistis pačiu blogiausiu atveju. Mums svarbu, kad vaikai būtų klasėse“, – yra sakiusi J. Šiugždinienė.