Žurnalistas, rašytojas Rytis Zemkauskas feisbuke nusistebėjo minėtu užrašu – ar tai vyksta šalyje, kur ką tik nužudytas pareigūnas? Įrašas sulaukė įvairių reakcijų, ir, kaip jis pats sako, tai yra gerai.
Eitynes palaiko, bet turi kritikos
R. Zemkauskas „Delfi“ prisipažino, jog jei būtų jaunesnis, viską darytų taip pat, kaip ir šiandienos jaunimas. Neįžvelgė jokio chuliganizmo ar nusižengimo įstatymui. Visgi, anot R. Zemkausko, šis protestas iš tiesų nėra apie jaunus žmones, kurie šiandien išėjo į gatves, visa tai – labiau apie visuomenės požiūrį į pokyčius.
„Čia svarbus vidurio kelias – nenoriu pasaulio, kuris manęs reikalaus griežtai palaikyti kurią nors pusę. Nes dažnai nėra jokios pusės. Ji tik įsivaizduojama – represinis reikalavimas. Apie vidurio kelią viena ir kita pusė linkusi kalbėti, jog tai yra bailus kompromisas. Mano nuomone, ne. Kaip žmogus iki galo neaiškus, taip ir pasaulis. Jis nuolat juda“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, jog nėra vien juodos ar baltos spalvos, yra daug pustonių.
Toks neaiškumas daugeliui žmonių, pasak R. Zemkausko, nepakeliamas – reikia aiškaus atsakymo.
„Protestas – ryški išraiškos priemonė, sujudinanti, tačiau emocijoms nuslūgus reikia bandyti aiškintis. Kaip tik tai dabar ir turėtų vykti. Aš eitynes palaikau, bet turiu kritikos“, – tikino jis.
Paklaustas, kodėl šalies viduje vykstančios neteisybės nesukviečia žmonių į protestus, R. Zemkauskas sakė, jog tokie įvykiai nevyksta pagal pageidavimą. Protestuoja tie, kas nori būti išgirsti. Jei protestuoji – reiški poziciją.
Jaunimą protestuoti paskatino įvykiai tolimojoje Amerikoje, tačiau Lietuvos realijos tokio dėmesio nesulaukia. Apie jas – tyla, o dabar – štai, prašom. Juodaodžių gyvybės svarbios („Black Lives Matters“), skelbė eisenos dalyviai.
„Turbūt tai yra pradžia – jei nemalšinsime jaunimo politinio aktyvumo, pastarasis neturėtų nuslopti. Tačiau, kad kiltų masinis pasipiktinimas, reikalingas emocinis sukrėtimas. Lietuvoje į policininkus paleisti šūviai – kriminalinis nusikaltimas. Protestus išprovokuoja didelės neteisybės apraiškos, – teigė literatas, kūrėjas Marius Ivaškevičius. – Politinis aktyvumas priverčia pasitempti valdžią ir jėgos struktūras.“
Politinė kultūra Lietuvoje įgijusi procesinį charakterį – iki Atgimimo kiekviena protesto forma buvo sutinkama kaip antivalstybinė, griaunanti pamatus.
„Žmonės iš inercijos, tarsi paklusnios avys, laukia, kol viskas bus nuleista iš viršaus. Tačiau jaunimas bando tai pakeisti“, – neabejojo kūrėjas.
Įvyko empatijos sprogimas
Nauja karta, parlamentarės Aušrinės Armonaitės požiūriu, gyvena amerikietiškoje socialinėje informacinėje erdvėje, todėl tai, kas vyksta JAV, jiems atrodo čia pat. Šiuo metu pasaulyje vyksta globalios akcijos – nuo Niujorko iki Berlyno, Paryžiaus. „Jaunimas globalus, o neteisybė išprovokavo tokį judėjimą. Daug ką nustebino – protestuoti gali ne tik Sąjūdžio karta, bet ir 2000-aisiais ar vėliau gimusieji“, – kalbėjo pašnekovė.
R. Zemkausko manymu, vienintelė problema ta, kad minėtas protestas nebuvo įvietintas – visa politika yra lokali. Ir čia iš esmės sprendžiama politinė problema, bet ji niekaip nesusieta su lokaliu kontekstu: „Sukuriamas abstraktaus globalumo įspūdis. Pavyzdžiui, pandemija. Problema globali, bet gydoma lokaliai. Visos krizės suvaldomos lokaliai.“
Ko turėtume pasimokyti iš šiandieninės situacijos? „Ko tikrai nereikėtų daryti, tai bandyti nutildyti protestuojančio jaunimo. Kritikuoti galima ir reikia, bet siekti nutildyti, jei nepažeidžiami įstatymai, – jokiu būdu“, – pastebėjo R. Zemkauskas.
Pašnekovas pabrėžė, kad savęs ieškodami jauni žmonės turi apsispręsti, ko jie nori, – būti madingi, progresyvūs ar protingi. Pilietiškumas, jo požiūriu, niekada nebus madingas, nes jis sunkus ir sudėtingas.
M. Ivaškevičius pastebėjo, kad iš esmės pasaulyje įvyko empatijos sprogimas – policininkas šaltakraujiškai nužudė juodaodį, ir tai – jau ne pirmas atvejis. „Jei Lietuvoje nebūtų jokios reakcijos, galima būtų pamanyti, kad esame tamsumoje, – be interneto, nematome, kas vyksta pasaulyje. Arba, kaip sako pasaulio sociologai, iš tiesų neturime empatijos. Tai, kad protestas įvyko, – geras ženklas“, – nė kiek neabejojo jis.
Taip jau sutapo, jog paralelės su minėtuoju plakatu skaudžiai priešingos – Lietuvoje nusikaltėlis nužudė policininką. „Negi tai reiškia, kad neturime reaguoti į tai, kas įvyko pasaulyje. Du skirtingi atvejai. Mane dar labiau stebina mitinge buvusi padėka policijai – už ką padėka? Kad žudo, naudoja perteklinę jėgą?“ – klausė M. Ivaškevičius.
Esą net kvailam aišku, kad protestas nukreiptas į konkretų įvykį: „Patys amerikiečių policininkai klaupiasi ant kelių, supranta, kad vienas jų stipriai sutepė mundurą, vardą – juos reikia skalbti visiems kitiems.“
Armonaitė: buvo plakatų, su kuriais savęs netapatina
Dėl anksčiau minėto plakato – imta ieškoti kaltų ir išeičių. Ką daryti, kad tai nepasikartotų, galbūt kam nors reiktų prieš pradedant piketuoti peržiūrėti užrašus? „Kiekviena akcija, masinis renginys pritraukia įvairių žmonių. Buvo plakatų, su kuriais savęs netapatinu“, – pabrėžė už asmenų laisvę kovojanti A. Armonaitė.
Plakatų patikra, jos įsitikinimu, kvepia cenzūros įvedimu – būtų panašu į Baltarusijos variantą. „Žinoma, galbūt kažkas mano buvimą interpretuos neteisingai. Tačiau reiktų kritiškai vertinti kiekvieną tendencingai skelbiamą informaciją“, – priminė politikė.
Ji dar kartą pabrėžė, kad renginio idėja – pagarba žmogui, žmogaus teisėms. Tai – rasinės tolerancijos akcija: „Lietuvoje yra mišrių šeimų, tad apie tai kalbėti aktualu. Negali sakyti, kad šitai – vien amerikietiškos aktualijos akcija.“
Paleido radikalų burbulą
Dalis propagandos mašinos, kuri buvo paleista socialiniuose tinkluose prieš šią akciją, A. Armonaitės tikinimu, yra motyvuota rasistinėmis, ksenofobinėmis pažiūromis. Išėjo radikalaus burbulo karas: „Galbūt kažkas buvo suklaidintas – socialiniai tinklai nėra patikima erdvė. Reik mąstyti savo galva, atsirinkti pelus nuo grūdų.“
Į pasakymą, kad tapo tarsi protesto veidu, parlamentarė A. Armonaitė atsakė su šypsena – prie akcijos prisijungė spontaniškai, tiesiog palaikė idėją: „Visada palaikiau tuos, kurie patiria nelygybę prieš įstatymą, kurie dėl savo tapatybės bruožų turi sunkumų. Visame pasaulyje, ir Vakaruose, vyksta tokios palaikymo akcijos. Kai kurios jų – taikios, kaip Lietuvoje. Kitos išauga į peržengiančias viešosios tvarkos ribas. Idėja paprasta – visi esame žmonės, nesvarbu, kokia odos spalva, tikėjimas ar iš kur kilę. Mačiau daugybę jaunimo, daugiausia – moksleivių, kurie atėjo dėl to paties.“
Ji teigė akcijoje mačiusi tik pozityvią energiją, taip pat jaunimo susirūpinimą, kodėl skandalingoji lietuvių kalbos mokytoja, kuri Lukiškių aikštėje stovintį kalvelės maketą aplaistė raudonais dažais, nekenčia visų žmonių? „Protestas buvo būtent apie tai. Gaila, kad nedalyvavę proteste dabar garsiausiai apie jį kalba, net nežinodami, apie ką jis buvo“, – konstatavo Seimo narė.
„Jaunų žmonių vertybinė sistema dar tik formuojasi, užklijuoti akcijos dalyviams kažkokias etiketes, įžeidimus... Juk tai – nepilnamečiai. Jei susirinko prieš rasizmą tiek gausiai – gera pradžia. Turime empatiškai mąstančią kartą“, – sakė ji.
Viena renginio organizatorių Marija Gevorkjan tikino, kad eitynėmis siekė pagerbti G. Floydo ir visų nuo policijos smurto nukentėjusių asmenų atminimą. Jokių negatyvių idėjų neturėjo. Tai buvo pirmas kartas, kai kone pusantrų metų Los Andžele gyvenanti ir studijuojanti M. Gevorkjan sumanė organizuoti eitynes čia, Lietuvoje.
Dėl karantino jauna mergina negalėjo šios akimirkos išgyventi kartu su savo draugais Amerikoje, tad nusprendė juos palaikyti čia.
„Galvojau, susirinks kokie dvidešimt žmonių, nueisime iki JAV ambasados, išreikšime palaikymą, solidarumą. Susirinko žymiai daugiau, su įvairiais užrašais ant plakatų. Tačiau vėliau būtent tie negatyvūs plakatų užrašai buvo išimti iš konteksto, o mes ne dėl to atėjome. Atėjome parodyti tai, kas vyksta pasaulyje, kovoti su rasizmu“, – kalbėjo mergina ir patikino rankų nenuleisianti ir ateityje. Jei matys neteisybę, bandys su ja susidoroti.