Protestuotojai Ukrainoje persigrupavo: dabar jie užsiima nauja veikla

Ukrainos Ivano Frankivsko miesto ir rajono savivaldybės pastatas sekmadienį dunkso kaip ramybės oazė, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Iš tiesų pastate nuo Maidano laikų reziduoja buvę protestuotojai.

Pirmasis prie savivaldybės besisukiojančius užsieniečius pastebi Ruslanas. Išgirdęs, kad svečiai yra iš Lietuvos, vyras pakviečia vidun ir ima pasakoti apie paramos rinkimą Rytuose kariaujantiems Ukrainos kariams. Savivaldybės fojė Ivano Frankivsko mieste tapo sandėliu, kur kaupiami negendantys maisto produktai, kurie vėliau paskirstomi ir iškeliauja į frontą.

Ukrainos kariuomenei reikia ne tik neperšaunamų liemenių, žiūronų, šalmų, batų, vaistų, bet ir maisto produktų. „Maistas Ukrainos kariuomenėje užknisa. Košė ir duona pusryčiams, pietums ir vakarienei. Gabaliukas mėsos, jeigu tau pasiseks. Visi praranda svorį/jėgas“, - liepos mėnesį rašė Ukrainos ir JAV pilietis Markas Paslavskis, kuris neseniai žuvo kautynėse su separatistais netoli Ilovaisko.

Užsiėmė savivaldybės patalpas ir pasiliko

Nedidelei grupei vyrų vadovauja Šašlyku vadinamas Ivano Frankivsko srities liaudies savigynos koordinatorius Jaroslavas Navalianijus. Vyras parodo savo tapatybės kortelę ir mielai sutinka fotografuotis.

„Mes viską išskirstome, supakuojame į dėžes ir išvežiojame“, - pasakojo J. Navalianijus.

Mažylio pravarde šaukiamas vyriškis priduria, kad maisto daviniai pakuojami atsižvelgus į tai, keliems žmonėms jis skirtas. Maistas keliauja reguliariosios Ukrainos kariuomenės daliniams, Nacionalinei gvardijai bei savanorių batalionams.

Ukrainos Rytuose kovoja ne tik reguliarioji Ukrainos kariuomenė, bet ir Nacionalinė gvardija, kuri pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Vidaus reikalų ministerija vadovauja ir sukarintiems savanorių batalionams „Aidar“, „Azov“ ar „Donbas“.

„Nacionalinė gvardija – tai vaikinai, kurie atėjo iš Maidano, ir sudarė tokį kaip ir milicininkų batalioną. Bet tai truputį atskira struktūra nuo kariuomenės. Jie išėjo kaip Nacionalinė gvardija. Plius yra kariuomenė, plius mūsų milicija. Yra savanorių batalionai „Aidar“, Azov“, „Donbas“. Batalionuose yra apytiksliai po 500 ir daugiau žmonių“, - pasakojo J. Navalianijus.

Jo teigimu, paramos rinkimo punktai išdėstyti beveik kiekviename prekybos centre, todėl žmonės turi galimybę nupirkti negendančių produktų ir paaukoti juos kariuomenei. Gyventojai paramos atneša ir tiesiogiai į Ivano Frankivsko srities liaudies savigynos koordinacinį biurą savivaldybėje.

„Iš pradžių rinkti paramą buvo sunku, nes niekas nežinojo, o dabar žmonės patys skambina, atneša, domisi“, - sakė Mažylis.

Jaroslavas sako, kad savigynos koordinaciniai biurai egzistuoja beveik visoje Ukrainoje, juose savanoriauja protestuose prieš buvusį prezidentą Viktorą Janukovyčių dalyvavę žmonės.

Klausiami, ar savivaldybė laisvai leidžia naudotis pastatu, J. Navalianijus buvo konkretus: „Sakykim taip: revoliucijos metu mes patys užėmėme šią vietą. Čia irgi buvo Maidanas, pas mus pačios didžiausios barikados buvo“.

Lietuvos žmonės aukojo pinigus

J. Navalianijus ir jo kolegas Ivano Frankivsko savivaldybėje aptiko lietuvių ekspedicijos „Broliai: Lietuva-Ukraina'14” nariai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų parlamentaras Paulius Saudargas, Rytų Europos studijų centro analitikas, politologas Laurynas Kasčiūnas, Jaunųjų krikščionių demokratų pirmininkas Vytautas Keršanskas bei politologas Linas Kojala. Ekspedicijos tikslas buvo surinkti ir nugabenti paramos Ukrainos kariams.

Per dvi savaites Lietuvoje daugiausia iš fizinių asmenų buvo surinkta apie 10 tūkst. litų, iš kurių nupirkta 50 pirmosios pagalbos rinkinių, 100 akinių, apsaugančių nuo skeveldrų, 100 porų kojinių, 50 pirštinių, 20 išgyvenimui gamtoje skirtų antklodžių, 10 termosų. Dalis pinigų buvo paaukota sužeisto Ukrainos kario operacijoms, dalis atiduota paramos lėšų rinkimo punkte Lvove.

„Beveik visur stovi savanoriai su plakatais – kas nori, tas ateina, aukoja pinigus, atneša daiktų, kurių reikia kariams. Po Maidano Kijeve tie, kurie negalėjo visą laiką būti Kijeve, buvo čia. Mes suformavome savigynos būrius. Kai mūsų vaikinai pradėjo vykti į karą, supratome, kad jiems reikalinga pagalba. Todėl vėl susirinkome, nusprendėme, kad reikia rinkti paramą. Todėl ir prasidėjo savanorių judėjimas. Vaikinai sako, kad tokia pagalba, kuri ateina iš Ivano Frankivsko ir Lvovo sričių yra nepamainoma. Šiuo metu beveik visur renka paramą, bet viską pradėjome mes“, - aiškina Jaroslavas.

Pakvietę į svečius Ivano Frankivsko liaudies savigynos atstovai siūlo sausainių, arbatos ir kavos. Pasiūlius suvenyrinį lietuviško alkoholio butelį vyrai nuščiūva ir teigia negalintys jo priimti: „Ne, pas mus negalima. Nebent vadas leistų“ - sako Ruslanas.

„Jau aš jums kaip leisiu“, - tarsi juokais, tarsi rimtai atsako Jaroslavas ir toliau rodo svečiams nuotraukas iš Rytų Ukrainos. Liaudies savigynos grupės žmonių suaukotą paramą į Rytus veža patys, todėl pravažiuoja kovų nustekentas gyvenvietes, fiksuoja karinių transporto priemonių liekanas, pasikalba su vietiniais gyventojais.

Mažylis sako, kad gabenant paramą stengiamasi sužinoti, kurie keliai saugesni, tačiau kartais netgi ukrainiečių milicininkai specialiai nukreipia ne tuo keliu, iškoneveikia juos, vadina banderovcais. Pasak jo, buvo atvejų, kai liaudies savigynos grupei, gabenančiai pagalbą, buvo nurodytas klaidingas kelias, kuris vedė tiesiai į separatistų pozicijas, tačiau tuomet niekas nežuvo – pagalbos gabentojai paprasčiausiai viską metė ir palikę transporto priemonę su visais produktais paspruko mišku. 

Klausiami, ar jų veikla apmokama, vyrai sutartinai purto galvas. Mažylis pasakoja, kad niekur nedirba jau aštuonis mėnesius, tik savanoriauja. Pragyventivyrui padeda tėvai ir draugai, kurie esą supranta, kad savanorystė yra lygiai taip pat svarbi kaip ir bet koks darbas. Mažylio teigimu, iš pradžių visi darbdaviai labai teigiamai reagavo į darbuotojų norą protestuoti prieš valdžią, tačiau vėliau leido suprasti, kad verslas irgi privalo judėti pirmyn, todėl teko rinktis – darbas arba protestai.

Valdžios iki šiol nemėgsta

„O viršuje pas mus bardakas?“ - klausia Jaroslavas kolegų. Tačiau gavęs teigiamą atsakymą, vyras vis tik kviečia apžiūrėti antrąjį savivaldybės aukštą, kuriame mėtosi čiužiniai, įvairi įranga, šiukšlių surinkimo konteineriai.

Protestų metu čia gyveno protestuotojai. Šiuo metu šios patalpos užimtos liaudies savigynos atstovų, tam neprieštarauja ir lietuvių kilmės Ivano Frankivsko meras Viktoras Anuškevičius. Tiesa, apie merą Jaroslavas kalba su daugybe nutylėjimų.

„Prasidėjus protestams jis buvo neutralus, bet iš esmės tai buvo būdinga beveik visiems politikams. Tačiau mes patys iškart nusprendėm, kad būsim apolitiški ir nepalaikysime jokių politikų. Kai buvo rinkimai, jis atėjo pas mus ir prašė: „Vaikinai, balsuokite už mane“. V. Anuškevičius labai įsižeidė, kodėl mes jo neparėmėme. Mes jam aiškinome, mes apolitiški, mes nepalaikome jokios partijos, mes dirbame tautai, atstovaujame jai“, - pasakojo Jaroslavas.

Apskritai apie valdžią Jaroslavas atsiliepia ne itin teigiamai. Vyrai pasakoja, kad tik prasidėjus karui irgi buvo renkamos lėšos Ukrainos kariams, tačiau tuomet valdžia nusprendė sukurti specialų fondą.

„Galiausiai, norint nupirkti neperšaunamą liemenę dėl įstatymų painiavos reikėjo laukti du mėnesius. Tai pirmas momentas. Gerai, tiek jau to, darė, nepadarė normaliai, nepagalvojo. Bet paskui reikėjo suformuoti kovinį batalioną ir reikėjo nupirkti visą amuniciją: diržus, kareiviškus batus, normalią uniformą. Mes iš pradžių proceso nekontroliavome – nupirko, tai šaunuoliai. Tačiau paskui mes su vaikinais pradėjome domėtis, ką ten nupirko, nes žmonės ėmė sakyti, kad nupirko ne tai, ko reikia. Mes atvykome ir matome lentelę: diržai, kurie kainuoja po 8 grivinas, nupirkti už 50 grivinų. Žmonės nešė pinigus, o jie atkatus darosi, mus tai labai sunervino", - pasakojo J. Navalianijus.

Tiki, kad Rusija subyrės

Klausiami apie mąstymo skirtumus tarp Rytų ir Vakarų Ukrainos, vyrai sako, kad tai nėra neįveikiama dilema. Jaroslavas sako, kad jo teta gyvena Charkove, broliai išvyko kovoti su separatistais, tačiau šeimoje esą nesutarimų nėra – jų buvo tik Maidano protestų metu.

„Mes su broliu nuolat telefonu ginčydavomės, bet dabar viskas kitaip", - sakė J. Navalianijus.

„Aš pasilikau kaip srities koordinatorius. Norėčiau eiti į frontą, bet vaikinai sako – nepaleisim“, - pridūrė vaikinas.

Jaroslavas aiškina, kad Ukrainos Vakaruose gyventojai patriotiškesni, o Rytuose žmonės yra ganėtinai neutralūs, tačiau lojalumą demonstruoja tai pusei, kuri moka didesnius atlyginimus, pensijas ar kitas išmokas.

„Dar yra žmonių, kurie visuomet žvelgia į Rusijos pusę. Juk Sovietų Sąjungoje situacija buvo tokia, kad žmonės persikeldavo gyventi ten, kur norėjo – mūsiškiai persikeldavo į Sibirą (dar ir dabar jų ten daug), žmonės iš Sibiro – į Ukrainą. Todėl Donecke ir Luhanse daug rusų, kurių akys krypsta į Rusiją, nes tai jų tėvynė“, - teigė Jaroslavas.

„Plius Rusija ilgą laiką užsiėmė informacine politika. Prieš tai buvusi mūsų irgi valdžia elgėsi panašiai, jie darė viską Julijaus Cezario principu – skaldyk ir valdyk. Jie taip ir išskirstė – Rytai, Vakarai. O kai du pešasi – trečias laimi. Jie šitą išnaudoja. Todėl ir susidarė kažkoks durnas susiskaldymas: banderovcai ir kiti. Iš esmės jokio susiskaldymo nėra, mes visi vieningi. Iš principo atvyksta mūsų vaikinai į Rytus, tai vietiniai gyventojai jiems padeda, atveža maisto, palaiko. Kitas dalykas, kad ilgą laiką žmonės bijojo separatistų. Jie žinojo, kad jeigu padės kariams, tada separatistai juos suras. O dabar mūsų vaikinai eina toliau ir toliau“, - sakė J. Navalianijus.

Vyrai taip pat dalijosi mintimis, kad anksčiau ar vėliau galas ateis ir pačiai Rusijai, nuo kurios galiausiai atsiskirs Sibiras ir kitos autonomiškos sritys. „Pažiūrėkite, Sibire kuriasi organizacijos, žmonės juda. Sibiras tikrai atsiskirs", - svarstė Jaroslavas.