Rankose laikydamas minėtą romaną, kurį pažadėjo atiduoti protmūšio laimėtojui, V. Markelevičius uždavė jūrinės tematikos klausimą:
Smėlio laikrodis – priemonė laiko tarpui nustatyti, sudaryta iš dviejų indų, sujungtų siauru praėjimu. Prieš pradedant matuoti laiką, vienas iš jų būna iš dalies užpildytas smėliu. Laikotarpis, per kurį smėlis iš vieno indo persipila į kitą trunka nuo keleto sekundžių iki keleto valandų.
Sakoma, kad senovėje laivuose buvo naudojami keturių valandų smėlio laikrodžiai tam tikram laikui matuoti. Ką jūreiviai matuodavo? Pasirodo, kad jūreiviai taip žymėdavosi budėjimo laiką.
Kur šalyje galima rasti saulės laikrodį – rekordininką?
Saulės laikrodis – tai prietaisas laikui matuoti pagal saulės padėtį. Tokie prietaisai buvo statomi dar senovės Egipte, Antikos laikais. Lietuvoje jų taip pat turime nemažai. Tad nenuostabu, kad V. Markelevičius teiravosi, kur gi galima rasti didžiausią Lietuvoje horizontalų saulės laikrodį. Daugelis mintimis atsisukote į Nidą? Ne, tai nėra teisingas atsakymas.
Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose stovi 17 metrų aukščio klasikinio stiliaus kolona. Apvali amfiteatrinė aikštė įrengta 1986-aisiais, minint miesto 750 metų sukaktį. Laikrodžio kolona, kuri ir parodo laiką – yra net keturių metrų aukščio. Ant kolonos viršaus – paauksuota „Šaulio“ skulptūra. Ją sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma.
Pats terminas „laikrodis“ kilęs iš žodžių „laikas“ ir „rodau“. Klausimas, kas sukūrė šį lietuvišką žodį pasirodė ne toks ir paprastas. Protmūšio dalyviai prisiminė bendrinės lietuvių kalbos ugdytoją, tobulintoją, jos pagrindų kūrėją Joną Jablonskį, „tautos patriarchą“ Joną Basanavičių.
Laikrodžiai ir jūreivystė turi daug bendro
Yra kelios laikrodžių rūšys: nešiojami ir stacionarūs, pakabinami arba pastatomi. Dabartinę formą laikrodis įgavo dar XIV a. Kaip vadinami itin tikslūs laikrodžiai? Tai chronometrai.
Chronometras buvo sukurtas XVIII a., pirmiausia jie buvo panaudoti ne sporto ar medicinos srityje, bet jūreivystėje.
Kaip matome iš istorijos – laikrodžiai ir jūreivystė turi daug bendro.
Švytuoklinio laikrodžio laiko matuoklis yra švytuoklė. Beveik tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas. Buityje švytuokliniai laikrodžiai populiarūs ir šiandien, tačiau nors jie yra mėgstami, negali būti naudojami visur. Kur nenaudojami? Judančiuose objektuose – automobiliuose, laivuose ar lėktuvuose. Švytuoklinis laikrodis turi stovėti stabiliai ir judėti tolygiai – pagreitis keičia švytuoklės svyravimo ciklą.
Viena laikrodžių savybė, kuri paaiškėjo perplaukus Lamanšo sąsiaurį
1926-aisiais laikrodžių pasaulyje buvo pristatyta naujovė, ją pristatė laikrodžių gamintojas „Rolex“. Dabar didelė dalis laikrodžių turi šią savybę, tad niekas apie ją nesusimąsto, tačiau prieš šimtą metų tai buvo stulbinantis pokytis laikrodžių pasaulyje. Kaip tąsyk buvo patobulinti laikrodžiai?
Protmūšio dalyviai spėliojo: pradėjo gaminti rankinius, su kvarcinėmis baterijomis? Ne, ne... Teisingas atsakymas – tai laikrodžiai, atsparūs vandeniui.
„Rolex“ 1926-aisiais pagamino pirmąjį atsparų vandeniui laikrodį. Po metų anglų plaukikė Mercedes Gleitze perplaukė Lamanšo sąsiaurį su šiuo laikrodžiu ant rankos. Plaukimas truko net dešimt valandų, laikrodis liko nepriekaištingos būklės. Tai įrodė, kad laikrodžiai gali būti nepralaidūs vandeniui, kas iki tol buvo sunkiai suvokiama.
Laikrodžio šokis
Į didesnę dalį atsakęs Vytautas iš Marijampolės laimėjo Anne Tyler romaną „Laikrodžio šokis“ (leidykla „Tyto Alba“).
Rašytoja apdovanota daugybe literatūros premijų. Ji triskart buvo nominuota Pulitzerio premijai, o 1989 m. tapo jos laureate.
Knyga „Mėlynų siūlų ritė” 2015 m. buvo įtraukta į Man Booker premijos trumpąjį sąrašą.
„Laikrodžio šokis“ – dvidešimt antrasis autorės romanas, kurio pagrindinė veikėja – moteris, tik į antrą gyvenimo pusę suvokusi, dėl ko iš tiesų verta gyventi.
Daugiau nei 50 metų Anne Tyler rašo apie paprastą gyvenimą, „mažuosius žmones“ ir jų likimus, kurie niekuo nesiskiria nuo mūsiškių.
Knygoje „Laikrodžio šokis“ pasakojama vieno gyvenimo istorija. Nedrąsaus, paprasto gyvenimo moters, kuri dažniausiai elgėsi taip, kaip iš jos buvo tikimasi ir kaip buvo patogiausia, tačiau galiausiai rado savyje jėgų pasielgti taip, kaip svarbu jai pačiai. Tai istorija apie viltį ir pasikeitimą, apie savęs atradimą ir visada egzistuojantį antrąjį šansą.
