Pavyzdžiui, turime apvalų stalą: apvali forma sukelia malonesnes emocijas, tokiu atveju mėlyna spalva, tikėtina, sukels malonias emocijas. Bet jei ta mėlyna spalva būtų pateikta ant trikampio stalo, ji turėtų kelti mažiau malonias reakcijas“, – aiškina jis.
Mykolo Romerio dėstytojo teigimu, skirtingos spalvos pakeičia ir tai, kaip mes vertiname vaizdą. Kai sužvarbęs žmogus buvo rodomas mėlyno atspalvio nuotraukoje, studentams vaizdas asocijavosi su šalčiu ir ledu. Tačiau, rodant tą žmogų raudono atspalvio nuotraukoje, jie minėjo šilumą ir mažiau kalbėjo apie šaltį.
– Tyrėte atskirus vaizdo elementus – spalvą, formą ir turinį. Kodėl pasirinkote būtent šiuos aspektus?
– Svarbu tai, kad mus supančius vaizdus sudaro spalvos, forma, turinys. Taip pat vaizdą gali sudaryti ir daugybė kitų elementų, tarkim, kažkoks pasisukimas, pakreipimas, blizgesys, tekstūra ir pan. Bet būtent spalvos, turinio ir formos ypatumas tas, kad jie pastebimi nepriklausomai nuo to, ar tai statiškas vaizdas (pvz., nuotrauka), ar judantis (pvz., filmas). Pagrindinis pasirinkimo kriterijus ir buvo tas, kad jie pastebimi didžiausioje vaizdų įvairovėje. Kitas privalumas – juos gana paprasta išreikšti skaičiais ir jais manipuliuoti.
– Ieškojote vaizdo elementų ryšių su emocijomis. Kodėl tai svarbu?
– Emocijos žmonių elgesiui daro labai didelę įtaką. Turint omenyje, kad žmogus paprastai būna įvairioje aplinkoje, labai svarbu, kaip ta aplinka mus paveiks. Kitaip tariant, kaip tie vaizdai paveiks mūsų emocijas, o per emocijas – ir mūsų elgesį.
– Atsakymų, kaip skiriasi pavienių elementų ir visumos suvokimas, vieni pirmųjų ieškojo geštaltinės psichologijos atstovai. Kas yra geštaltinė psichologija?
– Galbūt teko girdėti sąvoką, kad visuma yra daugiau negu atskirų elementų suma. Būtent tai yra geštaltinės psichologijos atstovų pagrindinis teiginys. Jie stengėsi suprasti, kodėl visuma skiriasi nuo tų elementų ir kas tą visumą sudaro. Žmogui labai sunku suvokti kažkokį atskirą elementą. Jis vis tiek automatiškai linkęs juos grupuoti į visumą. Tai ir buvo geštaltinės psichologijos pagrindas. Kadangi mano darbas susijęs su tais deriniais, jame irgi galima rasti geštaltinės psichologijos ryšių. Be to, netgi Aristotelio, Platono darbuose galima atrasti geštaltinės psichologijos užuomazgų. Dėl to neįmanoma nurodyti konkrečios datos ar konkretaus asmens – geštaltinė psichologija formavosi tolygiai, o jos atstovų yra ir dabar.
– Ką iš geštaltinės psichologijos perėmėte? Ar rėmėtės kitais šaltiniais? Gal ką atradote ir pats?
– Pagrindinis dalykas mano darbe tas, kad vaizdo sukeliamos emocijos priklauso nuo to, kaip tą vaizdą sudarantys elementai dera tarpusavyje. Jei mums atrodo, kad elementai tarpusavyje dera, tas vaizdas mums sukels malonesnes emocijas. Tai susiję su pagrindiniu geštaltistų nagrinėjimu, kas yra visuma, kaip elementai sudaro visumą. Tai ir yra ryšys su geštaltistais.
Tačiau darbe rėmiausi ne vien geštaltine psichologija. Didelį dėmesį skiriu būtent patirties vaidmeniui – aiškinimui, kodėl tie vaizdo elementai sukelia emocijas. Turbūt geriausias pastebėjimas – juoda spalva. Įvairūs tyrimai rodo, kad juoda spalva sukelia neigiamas emocijas, o vienas iš aiškinimų galėtų būti tas, kad juoda spalva tikrai susijusi su daug negerų dalykų, tarkim, anglimi, gedulu. Tačiau įdomu, kad ta pati juoda spalva gali būti siejama ir su teigiamais jausmais: prabangūs automobiliai būna juodi, solidi apranga irgi juoda.
– Tyrėte 70 studentų. Kokius pagrindinius uždavinius kėlėte?
– Darbą sudarė keli tyrimai. Pirmo tyrimo pagrindinis tikslas – palyginti, ar skiriasi emocijos, kurias subjektyviai nurodo pats tiriamasis, nuo tų, kokias rodo jo organizmas. Pavyzdžiui, tiriamiesiems buvo rodomi įvairūs vaizdai. Tada surinkti duomenys, kaip jiems subjektyviai atrodė, kokios emocijos kyla, ir atsakymai palyginti su fiziologinėmis reakcijomis. Įdomu, kad buvo nustatyta tam tikrų skirtumų. Nors kai kuriais atvejais subjektyvios ir fiziologinės reakcijos sutapo, buvo ir nesutapimų. Viena vertus, tai rodo, kad organizmas iš tiesų jaučiasi taip, kaip mums atrodo, kad mes jaučiamės, bet gali būti, kad mums atrodo, jog kyla malonios emocijas, o organizmas reaguoja taip, tarsi emocijos nemalonios.
– Kaip nustatėte vadinamąjį fiziologinį aspektą – tai, ką jaučia organizmas?
– Parodžius nuotrauką, aparatūra buvo fiksuojama, kaip keičiasi vyzdžio dydis, nes tai susiję su sužadinimo aspektu (kiek stiprios kyla emocijos). Jei vyzdys padidėja, galima daryti išvadą, kad žmogui kyla stiprios emocijos – organizmas yra sužadintas, dėl to vaizdas jam daro didesnę įtaką negu tada, kai vyzdys yra mažas. Tik problema buvo ta, kad kai kuriais atvejais iškildavo nesutapimų, pvz., kalbant apie pilką spalvą. Kitaip tariant – nuotraukos turinio manipuliacija. Pvz., buvo lyginama nespalvota ir spalvota (tarkim, raudono atspalvio) nuotrauka. Vyzdys rodė, kad stebėdamas nespalvotą nuotrauką žmogus susižadina stipriau, negu stebėdamas raudono atspalvio nuotrauką. O kai buvo fiksuojamos subjektyvios reakcijos, žmogus teigė, kad jam raudona nuotrauka sukelia stipresnes emocijas.
– Atlikote penkis tyrimus. Ką bandėte išsiaiškinti kitais tyrimais?
– Antru tyrimu siekta patikrinti, ar tinkamai parinkti dirgikliai, nes jei buvo parenkami remiantis labai populiaria vaizdų sistema, sudaryta JAV. Todėl reikėjo patikrinti, ar ją galima pritaikyti lietuviams. Rezultatai parodė, kad atitikimas yra: jei amerikiečiai kažkokį vaizdą vertina kaip teigiamą, ir lietuviai linkę vertinti taip pat. Ir atvirkščiai. Tik labai įdomus pastebėjimas –amerikiečiams tie vaizdai sukeldavo labai malonias arba labai nemalonias emocijas, o lietuviai būdavo nuosaikesni. Jų atsakymai daugiausia svyruodavo apie vidurkį: šiek tiek malonesnes, šiek tiek nemalonesnes. O lietuvių atsakymų, kad emocijos būtų labai malonios ar labai nemalonios, buvo nedaug.
Trečio tyrimo reikėjo norint surinkti duomenis apie vaizdų sukeliamas asociacijas. Buvo mėginama palyginti, kokias asociacijas sukelia, pvz., raudona spalva. Taip surinkti duomenys ir apie paprastas spalvas, ir apie nuotraukas. Nuotraukos buvo kelių atspalvių, pvz., nespalvotos, raudono atspalvio ir mėlyno atspalvio, o jų turinys vienodas. Buvo labai įdomu, kad, kai rodomas nuo šalčio sužvarbęs žmogus, nes ten sninga, o nuotrauka yra mėlyno atspalvio, kyla daug daugiau asociacijų apie šaltį, ledą ir pan. Tačiau, rodant tą žmogų raudono atspalvio nuotraukoje, tiriamieji buvo linkę minėti tokius dalykus, kaip šiluma, ir mažiau kalbėjo apie šaltį. Taigi atrodo, kad net atspalvis gali daryti įtaką turiniui.
– Nagrinėjote ne tik pavienius elementus, bet ir ryšį tarp vaizdo derėjimo. Ką pastebėjote?
– Per pirmą etapą buvo įvertintos įvairių nuotraukų sukeliamos emocijos. Buvo 16 skirtingų turinių. Pvz., vienoje nuotraukoje pavaizduotas miškas, kitoje – miestas. Labai svarbus aspektas, kad tos nuotraukos buvo konvertuotos į tris versijas: raudoną, žalią ir nespalvotą. Tada buvo įvertinta, kokias emocijas sukelia tų visų manipuliacijų dirgikliai. Praėjus dviem mėnesiams, buvo įvertinta, kiek dera tie dirgikliai (pvz., spalvos ir nuotraukos turinio), ir buvo žiūrima, ar galima teigti, kad jei tos nuotraukos atspalvis ir turinys tarpusavyje dera, nuotrauka bus vertinama maloniau nei ta, kurios atspalvis ir turinys nedera.
Dar vienu tyrimu, kurį galima pavadinti didžiausiu, buvo siekiama išsiaiškinti kelis pagrindinius mechanizmus, kodėl tie vaizdo elementai daro įtaką toms emocijoms. Viena vertus, tai buvo anksčiau minėto tyrimo tęsinys – ryšys tarp derėjimo ir malonumo buvo patvirtintas. Kitas dalykas – buvo siekiama patikrinti patirties įtaką vaizdo elementų sukeliamoms emocijoms. Tyrimo ypatumas buvo tas, kad prieš įvairius labai paprastus vaizdus (pvz., paprastas spalvas, figūras) buvo rodomos įvairaus (arba labai teigiamo, arba labai neigiamo) turinio nuotraukos ir buvo žiūrima, ar tas nuotraukų rodymas pakeitė vaizdo vertinimą.
Pvz., surenkami duomenys, kokias emocijas sukelia žalia spalva. Antras žingsnis – prieš tą žalią spalvą pateikiama neigiamo turinio nuotrauka. Trečias žingsnis – dar kartą pažiūrima, kokias emocijas sukelia žalia spalva, ir tikrinama, ar antrame žingsnyje buvęs neigiamos nuotraukos rodymas pakeitė žalios spalvos vertinimą. Paaiškėjo, kad taip. Nors šiuo atveju patirtis buvo labai momentinė, nes nuotrauka prieš žalią spalvą buvo rodoma labai trumpai, kelias milisekundes, ir žmogus vos spėdavo pastebėti, kas joje rodoma, net to užteko, kad tai pakeistų žalios spalvos sukeliamas emocijas.
– Ką dar atskleidėte darbe?
– Visų pirma pavieniai elementai daro įtaką, pvz., žalia spalva sukelia malonesnes emocines reakcijas negu raudona, apskritimas – malonesnes nei trikampis. Taigi skirtingas turinys sukelia skirtingas emocines reakcijas. Dar labai svarbu, kad pavienių elementų sąveika daro įtaką emocinėms reakcijoms. Atrodo, mėlyna spalva turėtų atpalaiduoti, nes ji labai rami ir graži, bet iškart kyla klausimas, kokioje geometrinėje formoje ji pateikta. Pavyzdžiui, turime apvalų stalą: apvali forma sukelia malonesnes emocijas, tokiu atveju mėlyna spalva, tikėtina, sukels malonias emocijas. Bet jei ta mėlyna spalva būtų pateikta ant trikampio stalo, ji turėtų kelti mažiau malonias emocines reakcijas.
Čia kyla problema – yra daug įvairių rekomendacijų, kokias spalvas reikia naudoti („naudokite mėlyną spalvą, jei norite atsipalaiduoti“), bet užmirštama, kad labai svarbu atsižvelgti į kitus vaizdo elementus. Būtent tie kiti vaizdo elementai užmirštami, mažai tyrinėjami ir apie juos mažai duomenų.