„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ šiais klausimais diskutavo psichologė ir rašytoja Ramunė Murauskienė ir santykių konsultantas Vaidas Arvasevičius.
„Neminint jokių konvencijų, tiesiog pagalvokime apie prigimtinį vyriškumą ir moteriškumą. Mes jau tikrai esame „primaitinti“ įvairiausių teorijų, požiūrių, kas tai yra. Kai aš „gyvai“ susitinku su savo klientais, jų problemos prasideda ne nuo kažkokių realių blogų situacijų, o nuo klaidingų nuostatų, klaidingų įsitikinimų apie tai, kaip viskas turi būti.
(…) Pateiksiu kaip pavyzdį užsienietės moters tekstą, plačiai nukeliavusį per socialinius tinklus, apie tikėjimą savo vyrais. Vadinasi, kreipinys į moteris. Vienas iš sakinių sako, kad „Įkvėpkime juos dideliems darbams“, „Grąžinkite tikėjimą savimi, kai jį praras mūšio lauke“, „Likite ištikimi iki galo, laukite ir tikėkitės geriausio“, – citavo R. Murauskienė.
Jos teigimu, juokinga skaityti tokias mintis, kadangi apskritai be pagarbos negali būti jokių santykių, bet kaip yra su tikėjimu ir pasitikėjimu?
„Visų pirma, aš nesu kažkokia būrėja iš kavos tirščių ir visokių vidinių transformacijų nevykdau, todėl, kaip psichologė, galiu labai paprastai pasakyti. Įkvėpti kitą žmogų dideliems darbams gali būti įmanoma, bet gali būti ir neįmanoma. Visa tai priklauso ne nuo to, kuris įkvepia, o nuo to, kuris įgalus arba neįgalus didelius darbus padaryti.“
Pasak psichologės, jeigu nepaisytume lyties, tai kiekvienas individas turi psichikos pajėgumus, kai gali arba negali daryti tam tikrus dalykus.
„Ką reiškia dideli darbai? Pavyzdžiui, hektarą lauko perkasti, ar tai didelis darbas? Aš jau praktiškai matau savo klientes, kurios bando įkvėpti vyrus dideliems darbams. Tai bergždžias reikalas, todėl aš mokau tiek moteris, tiek vyrus, kadangi pasitaiko abipusių kliedesių, matyti viską skaidriai.
Jeigu moteris yra nesutverta maisto gamybai, tai gali ją koneveikti, kad neva ne „boba“ arba netikra „boba“, bet nuo to situacija nesikeis. Jeigu seksistiškai sakome, „kad vyrui ne iš tos vietos rankos auga“, tai irgi nėra nei gerai, nei blogai.“
Jos nuomone, svarbiausia neperžengti sveikos nuovokos ribos. Taip pat R. Murauskienė pažymėjo, kad lietuviai nebuvo mokyti, kaip kurti šeimas ar pasirinkti partnerius, bet kažkodėl yra linkę greitai patikėti tokiomis romantinėmis idėjomis.
„Tada gyvename nepatenkinti ir suaugusios moterys verkia, kad vyras nepastebėjo naujos šukuosenos. Tai nėra normalu, todėl aš kalbu apie nepriklausomus, tvarius santykius, kuriuose žmonės privalo, jeigu jie nori išlikti sveiki ir kad visa šeimos sistema tokia išliktų, būti autonomiški. Mes niekada negalime savo pasitikėjimo šaknų „pakabinti“ ant kitų žmonių“, – pabrėžė psichologė.
R. Murauskienė aiškino, kad visi tokie tekstai apie „įpūsk pasitikėjimo“, „pasakyk“, „prikelk“ yra apie priklausomus santykius, kurie anksčiau ar vėliau patiria fiasko.
„Tokia priklausomybė romantiniame santykių laikotarpyje yra normalu, bet ilgainiui tai netampa esminiais dalykais. Norėti palaikymo yra normalu ir jo negauti yra realybė. Tada kiekvienas psichiškai sveikas žmogus turi sau kelti klausimą, „ką man dabar daryti, jeigu aš iš pačių artimiausių negaunu palaikymo?“.
Pasak V. Arvasevičiaus, šiuo metu egzistuoja labai daug individualizmo, todėl šeimos dabar stereotipus nusistato pačios. Jeigu du žmonės yra psichologiškai sveiki ir įsisąmonina, kad kai kas ateina iš jų pačių įsivaizdavimo, vaikystės patirčių ar ankstesnių santykių, tuomet jie nusistato savo stereotipus.
„Pavadinkime stereotipais arba vaidmenų pasiskirstymu. Jeigu kažkas pasiskirstė kitaip, negu kaip mes esame įpratę kalti vinis ir gaminti maistą, kas galėtų pasakyti, kad tai teisinga, ar ne? Jeigu šeima tinkamai funkcionuoja, jeigu joje yra daugiau pozityvo negu negatyvo, jeigu jie randa laiko pasikalbėti, jeigu randa laiko vaikams, jeigu randa laiko sau, (…), vadinasi, viskas yra gerai.
Galime laukti kito žmogaus palaikymo, bet ne įkvėpimo, ne padarymo už mus pačius. Tai greičiau turėtų būti nedidelė atsvara, kai antroji pusė yra nuliūdusi, kai gauna kritikos iš išorės ir pan. Manau, apkabinimas nepakenktų ir tai yra tas palaikymas, bet tai nėra priklausomybė.“
Lyčių vaidmenys yra kultūriniai
Santykių konsultanto teigimu, pasiskirstymas lyčių vaidmenimis visuomenėje yra išskirtinai kultūrinis ir nėra jokių biologinių požymių, kad vyrai ir moterys pasikeitė.
„Evoliucija nevyksta tokiais trumpais žingsneliais, todėl nėra jokių biologinių pokyčių. Labai daug lemia aplinkybės ir mūsų civilizacija. Jeigu ji staiga pasikeistų kažkam įvykus, vyrai ir moterys žaibiškai grįžtų prie stereotipinių vaidmenų.
(…) Būtų visiškai kitaip vertinama, ką gali ir negali moteris arba ką gali ir negali vyras. Taigi, vyras tikrai neprižiūrėtų vaikų, nes jam tektų vėl su nudrožtu pagaliu vaikytis šernus. Nėra jokių abejonių, kad tai yra išskirtinai kultūrinės aplinkos poveikio rezultatas.“
V. Arvasevičiaus kėlė klausimą, jeigu yra tokia aplinka ir žmonės yra adaptyvūs, kam tada senuosius vaidmenis, priklausančius kitam laikmečiui, sprausti į šiandienius.
„Žiūrėkime, kas funkcionuoja šiandien, nes mes neįsprausime „medžiotojo“ į butą, kuris su „Nissan“ važiuos į „IKI“ nupirkti duonos. Jokio skirtumo, kas važiuos tuo automobiliu – vyras ar moteris.
Faktas, kad kai kurie vyrai ir moterys dėl to frustruoja, kai, pavyzdžiui, moterys yra verčiamos daryti karjerą, o jos jaučia, kad yra labiau namų židinio puoselėtojos. Vyrai gali irgi jaustis blogai, jeigu neturi su kuo kovoti.“
Šis laikmetis, sako jis, atnešė kitokias sąlygas ir tiek vyrai, tiek moterys pakankamai gerai prisitaikė.
„Jeigu rūpinsimės tuo, kad vyrų vyriškumas žlunga ir jie tampa labai emociškai jautrūs, isteriški, tuomet galime apie tai galvoti. Taip pat, kokio partnerio nori vyrai ir moterys. Aišku, stabilaus, psichologiškai subalansuoto, o su vyrais, iš tikrųjų, vyksta kai kas nematyto ir neplanuoto.“
R. Murauskienė pažymėjo, kad santykiuose yra svarbus ne avansinis pasitikėjimas, bet kur kas svarbiau matyti realybę.
„Įsivaizduokite, kad tos moterys, kurios yra mušamos, prieš jas psichologiškai smurtaujama arba koneveikiami jų vaikai, tokius paprastus dalykus kaip degalų užpylimas arba kai vyras pažiūri vaikus, prilygina didvyriškumui.
Todėl ir visas tas romantizmas taip „sumakaluoja“ moters įsivaizdavimą ir tą skaidrumą pamatyti, kaip ji iš tiesų gyvena. Svarbiausia, kalbant apie lyčių stereotipus, suvokti, kad pirma yra žmogus, o lytis yra tik po to.“
Psichologės teigimu, sprendžiant sunkumus šeimoje nereikia visko teisinti tuo, kad taip elgiamės, nes esame moterys arba vyrai, o kaip tik galvoti, kad pirmiausia esame žmonės. Ji taip pat neneigė, kad vis dėlto egzistuoja tam tikri skirtumai tarp vyrų ir moterų ir, pavyzdžiui, daugiau vyrų kviesti dirbti mokyklose nereiktų.
„Galite su manimi ginčytis, bet nuo vyro minties, žodžio turi būti lengviau arba turi likti taip, kaip buvo, bet ne blogiau. Aišku, mes galime juokauti, kaip patikrinti vyrą. Jeigu jis sunkina gyvenimą, vadinasi, jo lytis yra neaiški.“
Kalbėdama apie moteris, kurioms esą atsibosta buities darbai ir buvimas su vaikais, tuomet irgi reiktų suabejoti.
„Visi tie gimdymai, nėštumų nepatogumai yra nelabai malonūs procesai, bet prigimties mums duota visa tai ištverti. Dėl to ir turime daug juokelių, kad vyrai su didesne temperatūra beveik „miršta“.
Vis dėlto ji pabrėžė, kad apskritai Lietuvos visuomenėje labai daug emociškai neraštingų žmonių, todėl, nepriklausomai nuo lyties, jeigu neišeina su antrąja puse gyventi, tuomet reiktų sukti skirtingais keliais ir nebegaišti laiko.
