Į viešumą pagalbos vaikams teikimo klausimas vėl aktyviai iškilo po to, kai keliautoja, rašytoja Goda Juocevičiūtė paviešino savo asmeninę problemą.
Moteris pasipiktino, perskaičiusi Pedagoginės psichologinės tarnybos klausimyną, kur, jos vertinimu, buvo prašoma pateikti informaciją apie intymius ir asmeninius dalykus. Ypač ją papiktino, kad klausiama apie gimdymo subtilybes ir susirgimus šeimoje.
Emocingai sureagavusi mama į klausimus atsakė frazėmis „ne jūsų suknistas reikalas“ ir pan. Ši istorija plačiai paplito po viešąją erdvę.
DELFI paklausė su šeimomis ir vaikais dirbančios psichologės R. Klišytės, kaip būna tokiais atvejais, jeigu kuris nors iš tėvų, atsakinėdamas į tokius klausimus, nuoširdžiai prisipažįsta apie netinkamus auklėjimo metodus, jeigu tokius taiko, kaip elgiasi specialistai, jei tėvai nebendradarbiauja.
– Jeigu kuris nors tėvų labai nuoširdžiai užpildytų gautą anketą ir nurodytų galbūt netinkamas auklėjimo priemones, kurias taiko, ar gali grėsti nemalonumų? Kaip tokiais atvejais paprastai reaguojama?
– Negaliu atsakyti už Vaiko teises, kaip ir pagal kokius standartus reaguoja, nors jos turi juos pasitvirtinusios, bet, žinote, tuos standartus įgyvendina žmonės, tai yra vaiko teisių specialistai. Tai yra ne psichologai, jie kartais turi psichologą, bet jų tikrai nepakanka.
Blogiausia tai, kad, kai yra vertinamas tėvų auklėjimas ir tėvai nuoširdžiai prisipažįsta tokiai institucijai, kuri, atleiskite, yra ne pagalbos teikėja, tai yra kontroliavimo ir net tam tikrų represijų (...) institucija, aš nematau čia jokio gero rezultato iš tokio bendradarbiavimo, kurio net negaliu pavadinti bendradarbiavimu. Tai yra ne ta institucija, (…) tai yra truputį panašu į policiją, tik tai liečia vaikus.
Manau, kad tėvai bijo prisidirbti atviraudami arba netyčia ką nors pasakydami, jie tikrai tapo uždaresni net ir psichologams. Tik labai atsargiai supratę, kad šita informacija yra konfidenciali, jie bando pasakyti, kad galbūt netinkamai auklėja vaikus. Retai kas tiesiai prisipažįsta, kad, pavyzdžiui, juos muša. Nors, žinoma, yra ir tokių atvejų.
Tikrai nuoširdžiai piktinuosi, kad problemomis, kurios liečia vaikus, imta rūpintis ne nuo to galo: neteikiama pagalba šeimai ir tėvams, nesidomima šeima, yra dingusiosios socialinės rizikos šeimos, nors turi būti nuolat rūpinamasi jomis, kaip ten gyvena vaikai. Nes būtent tokiose šeimose vaikai labai dažnai patiria psichologinį ir fizinį smurtą bei nepriteklių.
Dabar, kai kiekviena šeima tapo įtartina, tai bet kokia užuomina apie tai, kad tu auklėji vaikus ne taip, kaip parašyta įstatymuose, arba ne taip, kaip kažkas įsivaizduoja, kad yra gerai, bet kokia bausmė gali būti traktuojama kaip smurtas.
Turiu visiškai realių pavyzdžių, tikrai neminėsiu vardų ir pavardžių, bet visa tai yra dokumentuota, kaip Vaiko teisės persekioja tikrai gražiai vaikus auklėjančias šeimas dėl galbūt kartais žmonių naivumo arba noro padėti vaikui, kai jie kreipiasi į Vaiko teises, manydami, kad tai yra pagalbos organizacija, ir gauna iš ten intervenciją į šeimą. Tai reiškia, kad bet kokiu metu gali įsibrauti jų atstovas, tikrinti šaldytuvus, miegamuosius, klausinėti vaikų. Jam net gali atrodyti, kad vaikas, kuris yra intensyviai mokomas, pavyzdžiui, muzikos arba dailės, lanko dvi mokyklas ir ilgai groja, taip pat – ir vakarais (nes yra konkursai), jau patiria smurtą. Tai gal uždarykime ir Čiurlionio meno mokyklą? (…)
Šita sistema, kuri taip įbaimino tėvus, ir tikrai ne be pagrindo, manau, yra visiškai netinkamai organizuota, nes pagalbos, kuri visų pirma turi būti teikiama šeimai ir vaikui, nėra arba yra labai mažai, ji tik atsiranda. Liūdniausia, kad ta pagalba yra imituojama, tik pažymimos varnelės, socialiniai darbuotojai laksto vieni pas kitus. (…)
Žinote, manau, turėtų būti kažkokia Vaiko ministerija. Ir šiuo atveju, apie kurį minite, į viena suplakama ir medicina, ir pedagogika, ir socialiniai reikalai, tai yra trys ministerijos rūpinasi vaiku, bet nepasirūpina.
– Kai kalbame, Jūs visą laiką minite Vaiko teises, ta anketa yra pedagoginės psichologinės tarnybos. Ar tai yra tapatu, ar vis dėlto tai – skirtingi dalykai? Numanau, kad, jei vaikui yra siūloma pedagoginė ir psichologinė pagalba, galbūt tai ir nėra visiškai tas pats.
– Tai yra visai ne tas pats, bet, matote, aš skaičiau Vaiko teisių pagrindų įstatymą, ten yra punktai, kad vaiko pagalbos specialistai, kas yra ir tarnybos specialistai, privalo pranešti Vaiko teisėms, jeigu tėvai nebendradarbiauja su specialistais, o vaikui jie yra reikalingi.
Tą gali įtarti ir mokytojas, nes vaikui, pavyzdžiui, labai sunku mokytis, jis nerodo noro arba jo elgesys klasėje netinkamas: trukdo ir procesui, ir kitiems vaikams. Tas gali žaloti ir patį vaiką.
Jeigu tėvai nebendradarbiauja, galbūt tokiu atveju ir nieko nelieka, tik represinės struktūros. Pasakysiu Jums atvirai: aš pagal tą punktą esu tik kraštutiniais atvejais porą kartų įspėjusi tėvus raštu apie tokią galimybę, jeigu jie nebendradarbiaus su manimi, nes tikrai matau, kad vaikui reikia pagalbos, o tėvai nusisuka, neigia ir dar su manimi, kaip specialiste, elgiasi gana bjauriai.
– Jūs dirbate privačioje praktikoje...
– Mes vykdėme projektą ir darželyje, tai gali būti ir viešoji įstaiga. Man atrodo, kad mokyklos turi ieškoti pagalbos, nes ten jos neužtenka. Pavyzdžiui, mokyklos psichologai negali visapusiškai įvertinti vaiko, o tai yra būtina, skiriant jam tinkamą pagalbą. Ten nėra medicinos psichologų, gydytojų neurologų, gydytojo psichiatro, ten yra mokyklos psichologai. Kartais reikia visos specialistų komandos.
Šiuo konkrečiu atveju daug kas nesustyguota, būtent dėl to, kad nesirūpinama vaiku iš esmės, o atskiros institucijos tampo į savo pusę, kad tik apsidraustų, kad kažką atliktų. Vaikui turėtų būti teikiama pagalba visapusiška ir tikra. (…) Tik atskiros mokyklos, jų vadovams ir pedagogams įdėjus kruvino darbo, tą daro (kalbant apie vadinamąjį įtraukųjį ugdymą). Bet tokių dalykų dar nėra Lietuvoje, yra daug imitavimo.
– Įsivaizduokime tokį atvejį: mokytojai užsimena, kad vaikui galbūt reikėtų, pavyzdžiui, psichologo pagalbos. Ir tada specialistai pradeda klausinėti, kokia situacija namuose, ir panašių dalykų. Ar tėvams yra pagrindo bijoti prisipažinti, kad jie galbūt kartais aprėkia vaiką arba, neduok Dieve, yra sudavę? Kaip skiriasi situacija valstybinėse įstaigose ir privačioje praktikoje?
Tai priklauso nuo to specialisto, kuris gali ir privačioje, ir valdiškoje įstaigoje dirbti, sąmoningumo, žmoniškumo ir nuo mokėjimo teikti pagalbą. Savo praktikoje, visų pirma, remiuosi tėvais, nes aš turiu su jais užmegzti žmogišką kontaktą, o ne paduoti klausimyną, kuris visada sukelia įtampą. Aš turiu įgauti jų pasitikėjimą, jie turi ir manimi pasitikėti, kad nepakenksiu, padėsiu.
Žinote, jeigu mes tik aklai vykdysime įstatymą, tai būsime to įstatymo robotai. Man tikrai apmaudu, kad kartais matau, jog ir mano kolegos tampa aklais įstatymo vykdytojais, jie tarnauja institucijoms, o ne savo klientams – vaikams ir šeimai. Nematau kito kelio, kaip padėti vaikui per tėvus. Darbas su tėvais, o ne jų persekiojimas, gėdinimas, prievartinis mokymas gali padėti vaikui.
Šiuo metu situacija yra labai sudėtinga. Santykio su vaiku metodai ėmė taip greitai ir drastiškai keistis. Mano tėvų karta dar buvo mušamų vaikų karta. Man yra 58 metai. Daugumą iš mano kartos vaikų dar mušė tėvai. Tai atrodė normalu, kai kurie žmonės net giriasi: „Aš buvau muštas ir dėl to užaugau geru žmogumi.“
Tik kitoje kartoje jau yra kitaip auklėjama, naudojami kitokie metodai, ir santvarka pasikeitė, laisvoje Lietuvoje atėjo suvokimas, kad auklėjimas neturėtų būti represinis. (…)
Aš čia matau daug sisteminių problemų, ir šitas atvejis tai iškelia aikštėn. Tikrai ne visiems specialistams reikia žinoti, kaip gimdė mama. Atsiprašau, prieštarausiu aš (perskaičiau tą specialistės frazę). Tai reikia žinoti vaikų neurologui ir vaikų psichiatrui, medicinos psichologui, ir tai iš tikrųjų yra konfidenciali medicininė informacija. Tik paskui gydytojai ir medicinos psichologai apie vaiko neurologinę ir psichoneurologinę raidą rašo išvadą, kuria naudojasi kalbos specialistas. Gimdymas nedaro įtakos vaiko kalbai tiesiogiai. Pavyzdžiui, įstaigoje, kurioje aš dirbu, tik aš ir psichiatrai turime prieigą prie tokios informacijos. To neturi nei slaugytojos, nei administracijos darbuotojai. (…)
Kalbant apie vaiko vertinimą, pavyzdžiui, vaiko nuo vienų iki penkerių metų raida, pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą įsakymą, yra vertinama DISC metodika. Ši metodika yra neadaptuota Lietuvoje. Tas vertinimas abejotinas. Reikalaujama, kad neįgalumo tarnybos remtųsi šios metodikos rezultatais, bet psichologams nėra kur pasimokyti tos metodikos, nes niekas šiuo metu jos nemoko. Mokymai, kurie anksčiau buvo, labai brangūs, ir ta metodika neadaptuota. Tai kokios čia nesąmonės? Kaip vertinti vaiką?
Matau atsitiktinį rūpinimąsi: kai tik iškyla kokia nors skandalinga problema, tai puolama ją glaistyti, rašomi kažkokie įstatymai, įsakymai, bet iš esmės turėtų būti bendras vardiklis rūpinantis vaiku ir šeima. Tai yra Vaiko ir šeimos ministerija arba dar kažkas, kur sueitų tie visi galai, o ne atskiros institucijos į savo pusę tąsytų gumą.
Gal aš ir išsiplėčiau, bet man pikta, nes yra nauji mokslo metai, aš matau tiek tėvų rūpesčio, baimių, nerimo, ir tikrai pagrįstų. Kartais ir tėvai elgiasi neadekvačiai, taip, jie yra žmonės su savo problemomis, bet tada tai yra darbas su tėvais, o ne pakišimas jiems testų ir klausimynų. Tai nėra santykio užmezgimas. Bet tam pedagoginė psichologinė tarnyba visai neturi resursų, jie vos spėja vertinti vaikus. Ten dirba ir labai puikių specialistų.