Vadovaudamasis šia Putino mintimi, kad už savo spėjimus pats ir atsakau, pateiksiu savotišką šio lietuvių literatūros klasiko psichologinį eskizą. Pateiksiu remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.
1 bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).
Analizuodamas savo vidinį pasaulį, o per jį ir bendrąsias egzistencines patirtis V. Mykolaitis-Putinas atskleidė stipriąsias savo, kaip kūrėjo, savybes, sukūrė vieną ryškiausių psichologiškai charakterizuotų lietuvių prozos personažų – Liudą Vasarį. Be to, pats kūrėjas apie save yra sakęs: „Jei kur ir dalyvavau, tai laikiausi pasyviai. Bendrauti su žmonėmis taip pat nemėgau. Vienatvė – įgimtas mano charakterio bruožas. Man retai kada, o gal ir niekad, nebūva nuobodu vienam, o žmonėse, pobūviuose, svečiuose – dažnai“ (Jonas Lankutis, „Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, Vilnius: Vaga, t. 1, 1989, p. 12–13). Nebuvo taip, kad vengdavo žmonių ir kompanijos, tai taip pat buvo svarbi jo gyvenimo dalis, tačiau susidaro įspūdis, kad gal ne tiek dėl pačių žmonių, kiek dėl galimybių padiskutuoti apie meną, kūrybą, paskaityti savo ir paklausyti kitų poezijos. Taip pat įdomu, kad kaip vienus įsimintiniausių vaikystės įspūdžių apie tėvą Putinas mini retus atvejus, kai jį išvydo panirusį į savo vidinius apmąstymus, vaizdinius (Dainora Eigminienė, Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 6).
2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.
Putino kūryba rodo pirmiausia jį buvus įvairių reikšmių ir simbolių kūrėju. Jis remdamasis savo plačiu humanitariniu išsilavinimu ne tiek norėjo išsaugoti tai, kas jau sukurta, kiek siekė pažangos – šaliai, kultūrai, žmogui. Kaip rašo Jonas Lankutis: „atkakliai priešinosi dogmatinėms ir siaurai utilitarinėms meno vertinimo koncepcijoms, karštai polemizavo su A. Jakštu-Dambrausku, Vaižgantu ir kitais klerikalinės krypties kritikais“ (J. Lankutis, „Vinco Mykolaičio-Putino meninis pasaulis“, p. 10). Pasaulį suprato ne tiek stebėdamas ir fiksuodamas tiesioginę realybę, kiek kliaudamasis savaisiais įspūdžiais ir tuo, ką jie gali pasakyti apie pasaulį. D. Eigminienė teigia: „Materialus pasaulis nedomina Putino pats savaime, o tik kaip medžiaga poetiniam vaizdui“ (p. 22).
3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau remiasi savo įsitikinimais, principais ir logika ar labiau atsižvelgia į santykius su kitais žmonėmis, situacijos specifiką.
Gyvenime Putinui teko priimti ganėtinai sunkių sprendimų, kai kurie jį ryškiai išskyrė iš žmonių tarpo (pasitraukimas iš kunigystės), kai kuriuos teko priimti visiems rašytojams (emigruoti ar likti Lietuvoje prasidedant sovietų okupacijai). Atrodo, kad, jaunystėje nebuvęs itin ryžtingas ir teikęs pirmenybę ne savo, o tėvų ar kitų žmonių nuomonėms, galiausiai ryžosi įgyvendinti tai, ką viduje jautė būsiant teisingiausia, nors dauguma žmonių jo, jau garsaus kunigo poeto, greičiausiai nesuprato, – paliko kunigystę ir susituokė. Kūrėjas nesiveldavo į emocingus ginčus, tačiau autoritetas ir įsitikinimai jam buvo svarbūs. Visą gyvenimą laikėsi Fribūro ir Miuncheno universitetuose susiformavusių estetizmo principų. Kaip pasakojo Meilė Lukšienė: „Literatūros katedros branduoliui Putinas buvo didžioji atspara. Jo estetinė nuovoka, jo poetinio jausmo iškilumas buvo svarbus. Tuo metu gyvenimas buitiškėjo, buvo primetama ideologija, o Putinas liko ištikimas estetizmui“ (D. Eigminienė, Vincas Mykolaitis-Putinas, p. 16). Kita vertus, Putinas atsižvelgdavo ir į situacijos specifiką, ieškodavo, kaip ir kada geriausiai išreikšti savo įsitikinimus, kad nepasirodytų įžūlus.
4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.
Atrodo, kad jau minėti svarbūs V. Mykolaičio-Putino veiksmai buvo suplanuoti ir apgalvoti. Be abejo, jis vertino savo veiksmų laisvę, todėl neįsitraukė į propagandinę kūrybą, tačiau balansuoti tarp savo, kitų žmonių ir sovietinės valdžios poreikių jam padėjo ne kokie nors spontaniški sprendimai, o kruopščiai apmąstyti veiksmai. Juozas Keliuotis Putiną apibūdina taip: „turėjo puikią ir tikslią uoslę“, jis išdėsto mintį, kad Putinas visus sunkiuosius sprendimus įgyvendino jam palankiu metu, taigi nelabai kuo rizikavo, prisitaikė prie aplinkybių („Gyvenimo vingiuose. Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/01/16/mem_01.html). Ne visai sutinku. Manau, tai tik liudija, kad poetas nesielgdavo spontaniškai. Tiesa, ir pats kūrėjas matė save kaip neryžtingą, dvejojantį, tačiau tai daugiau lėmė nepasitikėjimas savimi, o ne prisitaikėliškumas. Sunku būtų paaiškinti Putino įgytą autoritetą kitaip nei kryptingu ir apgalvotu savųjų įsitikinimų ir idealų laikymusi.
Apibendrinimas. V. Mykolaitis-Putinas pirmenybę teikė savo vidiniam pasauliui, savarankiškam, įspūdžiais paremtam supratimui. Pasiekęs asmenybės brandą sprendimus priimdavo grįsdamas išsiugdytais principais, asmeniniais idealais, nors ir kitų žmonių nuomonė jam buvo svarbi. Gyvenimo būdą formavo apgalvotais, atsakingais veiksmais.