Psichologinis alpinisto portretas: kokią vietą jų pasaulėžiūroje užima mirtis

Visą Lietuvą sukrėtusi alpinisto Ernesto Markšaičio žūtis Pakistano kalnuose ne tik priartino prie mūsų terorizmo grėsmę, bet ir privertė susimąstyti, kodėl šie žmonės renkasi tokią gyvybei rizikingą veiklą. Ar jie šiek tiek nenormalūs, pamišę dėl adrenalino, nesugeba džiaugtis paprastais kasdieniškais dalykais? Pagal psichologų nupieštą psichologinį alpinisto portretą, nenormalūs greičiau visi likę, kurie net neįsivaizduoja, ko netenka.

Jei patikėtume, kad atsitiktinumų nėra?

Psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės manymu, yra nemažai žmonių, kurie mėgsta kokį nors ekstremalų sportą ir gyvenimo būdą. Žiūrint iš egzistencinės pusės, tai duoda stipresnį gyvenimo pojūtį. Kai tu įveiki dideles kliūtis, balansuoji ant gyvenimo ir mirties ribos, pradedi labiau vertinti įprasto gyvenimo smulkmenas, jame atsiranda ryškesnių spalvų.

„Žmonės dažnai sako, kad būdami kalnuose jie apie nieką negalvoja. Tai tam tikra meditacijos forma, kai tu statai vieną koją, po to – kitą, ir tai svarbiausia. Visi pojūčiai labai išsigrynina – tu tik judi, matai, kvėpuoji. Šio proceso metu, kaip sako patys žmonės, labai apsivaloma, teigė pašnekovė.

Kodėl vieni žmonės renkasi rizikingas veiklas, o kiti – ne? Pasak D. Balčiūnienės, taip yra todėl, kad žmonės skirtingi. Kažkam užtenka nuvažiuoti prie ežero, pasimaudyti, ir jo gyvenimas jau įgaus spalvų, o kažkam būtinas ekstremalumas. Atlikti tyrimai rodo, kad žmonių biocheminė struktūra gali būti skirtinga, kai kuriems žmonėms iš tiesų reikia šiek tiek daugiau adrenalino, kad jie pajustų ryškesnius pojūčius.

„Kai žmogus gauna šio adrenalino – tai nebūtinai kopimas į kalnus, gali būti šuolis žemyn su guma ar dar kažkas, – atsiranda pakitusi sąmonės būsena. Tai panašu į įsimylėjimą, apsvaigimą nuo alkoholio ar narkotikų. Ir kai žmogus vieną kartą patiria tokią pakitusią sąmonės būseną, paprastai jam norisi ją pakartoti. Tai nėra fiziologinė priklausomybė, bet psichologinė – taip. Taip pat turi įtakos ir auklėjimas – gal žmogų nuo vaikystės tėvai vežiodavosi į aktyvias veiklas, jis jautė ten tvyrojusį bendrumo jausmą, todėl vėliau renkasi kažkurią iš ekstremalių veiklų. Taigi dalis žmonių buvo visada labai aktyvūs, energingi, jų pasirinkimas jau nulemtas jų temperamento. Tačiau dalis žmonių kaip tik buvo galbūt silpnesni ar turėjo sveikatos problemų ir jie kaip tik atrado būdą įveikti save, sustiprėti, įsijungti į bendruomenę, kurioje tave priima tokį, koks esi. Žinau merginą, kuri, turėdama širdies problemų, ryžosi kopti į kalnus. Ir kol kas ji tai daro visai sėkmingai. Visgi vieni žmonės užsikabina, o kiti sako – „ačiū ne“. Tai priklauso nuo asmenybės tipo, noro gyventi komfortiškai arba ne ir daugybės kitų dalykų“, - svarstė psichoterapeutė.

D. Balčiūnienei bene didžiausią įspūdį padarė faktas, kad nuo teroristų žuvęs lietuvių alpinistas E. Markšaitis šių metų pradžioje jau buvo atsidūręs gyvybei pavojingoje situacijoje Prancūzijos Alpėse. Tuokart, prasidėjus audrai, pasiglemžusiai du jo kolegas, nuo kalno jį nukėlė gelbėtojai.

„Kaip tik šiuo metu skaičiau psichologą K. G. Jungą, kuris linkęs manyti, kad atsitiktinumų nėra, nes į pasaulį žvelgia transcendentiškiau. Todėl man labai įdomu, kad išsigelbėjęs tuomet jis vis dėlto žuvo dabar. Beje, tai atsitiko visiškai saugioje aplinkoje, bazinėje stovykloje“ - sakė pašnekovė.

Išvykdami į kalnus stengiasi nepalikti nepadarytų darbų ir neaiškumų santykiuose

Psichologė Genovaitė Petronienė – pati kalnų entuziastė, todėl su ne vienu kalnų turistu ir alpinistu yra susidūrusi tiesiogiai.

„Man susidarė įspūdis, kad tai konkretūs žmonės, nelinkę kalbėti apie jausmus, gilintis į juos, įsijautrinti, mieliau apeina emocinę sferą, bet yra labai darbštūs, organizuoti, praktiški, neatitrūkę nuo žemės. Kas man labai patinka, jie labai idėjiški ir ambicingi, visada pasiryžę siekti kokio nors šviesaus tikslo, labai vertina išbandymus, įsitikinę, kad žmogus per juos sustiprėja. Pasak jų, kalnuose tiek visko daug ir taip kitaip nei kasdienybėje, kad jie tave tarsi perkrauna – kaip kompiuterį. Alpinizmas – ilgai trunkantis sportas, tuo jis skiriasi nuo kitų ekstremalių veiklų. Trumpiausiai kopimas vyksta dvi savaites ir šis dviejų savaičių poveikis tolesniam gyvenimui yra toks didelis, kad prie šios adrenalino dozės priprantama. Visos gyvenimo problemos, grįžus iš kalnų, atrodo menkos, gyventi tampa paprasčiau, lengviau priimti teisingiausius sprendimus, žmogus sustiprėja“, - aiškino psichologė.

Pasak pašnekovės, alpinistai – paprastai labai draugiški žmonės. Jie labai gerai sutaria tarpusavyje, padeda vienas kitam, nėra egoistiški, nesunkiai randa kalbą su visai nepažįstamais žmonėmis. Taip pat jiems būtina stipri valia. Mat alpinizmas – truputį mazochistinis sportas ir kartais labai sunku pasakyti, kur yra valia ir išbandymas, o kur jau prasideda mazochizmas. Kita vertus, su alpinistais gali bet kur važiuoti, bet ką valgyti, bet kur atsigulti, kadangi jie nekelia didelių reikalavimų, jiems tikrai nereikia penkių žvaigždučių viešbučių. Jie taip pripratę prie gamtos, jaučiasi jos dalimi, kad yra tarsi laukiniai. Tai labai vyriški žmonės – tiek vyrai, tiek moterys.

„Iš tiesų, jiems reikia adrenalino – didelio, sunkiai pasiekiamo tikslo, nuotykių, pavojaus. Tačiau jiems užtenka drąsos priimti šį iššūkį. Mat kalnuose reikia daryti daug greitų sprendimų, o tam reikia ryžto – čia negali ilgai dvejoti ir abejoti, nes tuomet tikrai mirsi. Tačiau nepasakyčiau, kad tai žmonės, kuriems gyvenime taip negera, kad jie eitų mirties ieškoti. Į mirtį jie žvelgia su pagarba ir kuo vyresnis alpinistas, tuo labiau bijo mirties, nes yra jau visko matęs. Todėl prieš išvykdami į kalnus alpinistai visada stengiasi susitvarkyti santykius ir visa kita. Jie visi žino, kad gali mirti ir maksimaliai ruošiasi, kad to nenutiktų: sportuoja, pasirūpina visu reikiamu inventoriumi. Taigi jie žino, kad ruošiasi vykti į labai pavojingą vietą, bet labai atsakingai ruošiasi, kad nieko nenutiktų. Tik jauniausieji dar tikisi, kad jiems tiesiog nusišypsos sėkmė, tikisi „praslysti“, kol patys tiesiogiai nesusiduria su mirtimi. Aišku, visi tikisi, kad jiems pasiseks, net jei tą kalną daugiau žmonių neįveikia nei įveikia. Kiekvienas mano esantis geriau pasiruošęs, geriau viską apgalvojęs, suplanavęs“, - pasakojo G. Petronienė.

Į mirtį alpinistai žvelgia su pagarba

Jei kas nors iš jų žūsta, kiti labai aiškinasi, kodėl taip nutiko, analizuoja, kokios klaidos buvo padarytos, ir mokosi iš jų. Pavyzdžiui, galbūt vadovas visus paleido grįžti po vieną, kai dangus ėmė niauktis. Tačiau yra ir mistinio požiūrio į mirtį. Visi žino, kad kalnuose gali susidurti su netikėtumu, todėl manoma: kaip tu gyvenai iki šiol, taip tau kalnuose ir gali baigtis. Tai tarsi pasitikrinimas, ar tu vertas tolesnio gyvenimo. Būtent todėl, pasak pašnekovės, prieš vykdami į kalnus gyvenimo atžvilgiu jie nusiteikę jautriau, o grįžę – dar labiau. Jie labai brangina gyvenimą. Kita vertus, yra ir tokių maniakų, kurie neturi šeimų, gyvena tik kalnais ir laikosi principo – jei darbas trukdo kalnams, mesk darbą. Tačiau tokių marginalų čia visgi mažai. Dauguma alpinistų – daug gyvenime pasiekę visuomenės šviesuoliai. Dažniausia jų profesija – mokslininkai.

„Jei kuris nors atsiduria situacijoje, kurioje vos nežuvo, neretai sustoja ir į kalnus bent jau kurį laiką neina. Alpinistai dažniausiai nėra tikintys žmonės, jie labai logiški ir kaip tik spjauna į gąsdinimus likimu, tačiau kalnai – tokia vieta, kuri paveikia net kiečiausią ateistą. Taigi mistikos pasaulėžiūroje atsiranda, todėl dauguma vos nežuvusių alpinistų nusprendžia likimo dar kartą negundyti. Praeina nemažai laiko, kol jie vėl ryžtasi kopti į kalnus. Aišku, tai paveikia ne visus“, - teigė psichologė.

Kam nekyla nė minties eiti į teatrą, euforiją gali sukelti net gera knyga

Psichologė Laima Bulotaitė taip pat sutiko, kad kiekvienas žmogus turi savo sujaudinimo laipsnį. Kad mes gerai jaustumės, turime būti truputį susijaudinę. Vieniems jaudulio reikia daugiau, kitiems – mažiau. Tie, kurie renkasi alpinizmą, lenktynes, šokinėjimą nuo tramplyno ar dar ką nors, jiems sužadinimo lygis, kad gerai jaustųsi, reikalingas didesnis.

„Kita vertus, tiek alpinistai, tiek lenktynininkai sako, kad jie nerizikuoja ir daro tai ne dėl virpuliuko. Jei būtų bent realesnė rizika, esą to nedarytų. Mat jie yra profesionalai. Jei į kalnus koptų paprastas žmogus, jis labai rizikuotų. Tačiau alpinistas nuolat treniruojasi, lavina savo ištvermę, reikiamą įrangą. Taip jie riziką sumažina iki minimumo. Tikimybė, kad kažkas atsitiks, yra ne didesnė nei mums kasdien sėdint automobilyje. O kodėl juos traukia kalnai? Aš pati niekada nebuvau kalnuose, nežinau, ką reiškia pajusti tyrą orą, gamtos didybę, atsiverti naujiems pojūčiams, suprasti, koks pats esi menkas. Apie tokią patirtį kalba patys alpinistai. Jei bent kartą tai pajunti, ko gera, tai užkrečia. Tačiau žmonės, kurie neina į kalnus, renkasi kažką kitką, kas jiems taip pat yra iššūkis, naujovė ir t. t. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie niekada nevaikšto į parodas ar teatrą. O kitam užtenka pabūti teatre, kad pajustų gyvenimo grožį“, - svarstė pašnekovė.

Pasak psichologės, visi šie pasirinkimai – nei geresni, nei blogesni. Tie, kuriems net mintis nekyla eiti į kalnus, turi kitų pomėgių, kuriais patenkina minėtą susijaudinimo, virpuliuko, poreikį. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie sako, kad perskaitę gerą knygą tarsi pabūna joje ir sužino daug daugiau nei keliautų pats. „Iš esmės, tai, ką pasirenkame,labai dažnai yra atsitiktinumas – parodo draugai, tėvai. Aš, pavyzdžiui, nepažįstu nė vieno alpinisto. Jei turėčiau tokių draugų, gal jie mane irgi nutemptų į kalnus“, - teigė L.Bulotaitė.

Talibanas keršijo už vieno iš lyderių žūtį

DELFI primena, kad šeštadienį, apie 22.45 valandą vietos laiku, užpuolikai, apsivilkę sukarintos organizacijos – Gilgito žvalgų – uniformomis, užpuolė nedidelį viešbutį Nanga Parbat prieškalnėje, kuriame buvo apsistoję ekspedicijos „Nanga Parbat 2013“ dalyviai.

Užpuolikai pradėjo mušti alpinistus, atėmė visus surastus mobiliuosius ir palydovinius telefonus, taip pat pinigus ir pasus. Kai kuriems alpinistams ir jų vedliams pavyko pabėgti, tačiau tie, kurie liko, buvo nušauti.

Ginkluoti asmenys nušovė iš viso 10 alpinistų ir apie 1 valandą nakties vietos laiku paliko žudynių vietą. Likęs gyvas pakistanietis vedlys Sawalis Faqiras iškvietė pagalbą, tačiau užpuolikai pabėgimui turėjo apie šešias valandas.

Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė judėjimas „Tehrik-i-Taliban Pakistan”, kuris esą keršijo už Pakistano Talibano lyderio pavaduotojo Emiro Wali-ur-Rehmano žūtį nuo JAV bepiločio orlaivio smūgio.

Visos naujienos, vaizdo įrašai ir nuotraukos apie ekspediciją Nanga Parbat specialioje GRYNAS.lt rubrikoje - Alpinistai.