Visgi M. Puidokas užsimena ne tik apie prezidentines ambicijas - naujos politinės jėgos steigimą. Politikas sako, kad po konflikto su „valstiečių“ lyderiais, kurie, mano M. Puidokas, išsigando jo lyderystės, vargu ar pats grįš atgal į partiją. Jo teigimu, tol, kol „valstiečiams“ vadovaus kardinaliai prieš jo grįžimą nusiteikęs Ramūnas Karbauskis, durys jam bus uždaros. Todėl buvęs „valstietis“ turi kitą planą - buvusius partijos kolegas pakviesti prisijungti prie naujai įkurtos politinės jėgos.
Visgi, nepaisant esamų trinčių, sako M. Puidokas, tapęs prezidentu sugebėtų dirbti su valdančiosios daugumos lyderiu, nors, pabrėžia jis, iš Vyriausybės reikalautų išprašyti ne vieną ministrą. Kartu, neslepia kandidatas, mato ir daugiau trūkumų vedant valdančiųjų politiką. M. Puidoko teigimu, dėl konflikto su Prezidentūra kalčiausi kritikos nuo įžeidinėjimų atskirti negebantys R. Karbauskis ir premjeras Saulius Skvernelis, o audras keliantis Stasio Jakeliūno tyrimas, pabrėžia jis, rodo ne ką kita, kaip tai, kad Prezidento rinkimuose valdančiųjų lyderiai savo tikslų siekia bet kokiomis priemonėmis.
Eltai duotame interviu M. Puidokas ginasi iš oponentų skriejančios kritikos dėl dalyvavimo rinkimuose turint tik vieną klausimą - vaikų teisių apsaugą. Kandidatas tikina, kad yra užsienio politikos ekspertas, turintis aiškią viziją - Lietuvą padaryti geopolitiniu tiltu tarp JAV ir Rusijos.
- Pokalbį norėčiau pradėti nuo jūsų prezidentinėje kampanijoje formuojamo naratyvo, kad esate mokslininkas ir politologas. Jei žvelgtume iš šios - politologinės perspektyvos - kaip vertinate savo galimybes laimėti Prezidento rinkimus?
- Vertinu realistiškai. Jeigu Lietuva bus tokia valstybė, kaip Slovakija, ir žmonės sugebės greitai sureaguoti į tai, kokia informacija jiems yra pateikiama, jeigu jie supras, kad esu vienintelis kandidatas, kuris realiai atstovauja naujam požiūriui ir šios valstybės ateičiai, tai žmonės, kurie yra už tradicines vertybes, kurie yra už kairiąją ekonomiką, tikrai balsuos už mane.
- Tačiau tokių kandidatų, kalbančių apie tradicines vertybes, yra nemažai, o ir reitingai rodo, kad dabartinis jūsų palaikymas, netgi tarp vadinamosios „antrosios lygos“ kandidatų, yra labai silpnas.
- Aš, kaip politologas, manau, kad Lietuva neturi patikimų apklausų, kurios parodytų realius reitingus, - tą galiu labai atsakingai pasakyti. Mūsų apklausų agentūros nuolatos klysta ir labai stipriai - daug daugiau, negu leidžia paklaidos ribos. Mes matome, kad ir praėjusiuose Seimo rinkimuose pergalė buvo prognozuojama socialdemokratams, tačiau rinkimus laimėjo ne jie (...).
Deja, aš neturiu tiek resursų ir laiko, kad pats atlikčiau apklausas, tačiau duomenys, kuriuos man pateikia mano komandai padedantys programuotojai, duomenys, rodantys internete pateikiamos medžiagos sklaidą, rodo, kad žmonių įsitraukimą į tą medžiagą...šiuo atžvilgiu, pagal šiuos rodiklius, aš esu pirmoje vietoje tarp visų kandidatų. Tad reiškia, kad žmones domina ši tema.
- Bet jūs, kaip politologas, suprantate, kad tai yra savotiškas burbulas, yra keli alternatyvūs internetiniai puslapiai, kuriuose jūs esate traktuojamas kaip lyderis ar būsimas rinkimų nugalėtojas.
- Aš, kaip politologas, suprantu, kad, jeigu analizuoji visus tinklalapius, visą feisbuko erdvę, visus pagrindinius portalus - aš turiu galvoje ir Delfi, ir 15min, ir Eltą, ir BNS - ir kai nagrinėji žmonių įsitraukimą į tą procesą, srautus, komentavimą ir kitus dalykus, visa tai parodo, kokioje situacijoje yra kandidatas. Net jeigu paimtume tokius neutralius atvejus, pavyzdžiui, portale 15min žmonės deda „širdeles“... tai aš esu nuolatos trečioje ketvirtoje vietoje, ir ten mane lenkia tik Nausėda ir Šimonytė. Aš manau, kad nesisteminio elektorato kandidatas, kuriam visi bus linkę atiduoti savo balsus, dar neišsigrynino, ir per debatus aš dar turėsiu galimybę įtikinti, kad svarbios permainos įmanomos tik pasirinkus mane.
Tad apklausos agentūrų duomenimis aš nesivadovauju, nes jos seniai parodė, kad per įvairius rinkimus esama apklausų paklaida yra netgi dviženklis skaičius.
- Jūs teigiate, kad jūsų minėjimas viešojoje erdvėje, komentaruose, balsavimas „širdutėmis“ ar kuo kitu yra tapatus balsams, atiduotiems už jus prie balsadėžės? Sutikite, kad viešojoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, yra toks žanras kaip „memai“, kai kandidatai dažniausiai tiesiog pašiepiami. Nemanote, kad tas dėmesys, kurio jūs sulaukėte, yra dažniau komediniame, sarkastiškos karikatūros žanre?
- Yra daug sarkazmo žanro, susijusio ir su ponu Skverneliu, ir su ponia Šimonyte, ir su ponu Nausėda. Aš daug mačiau internetinėje erdvėje „memų“, ir aš šioje vietoje nesijaučiu kažkuo išskirtinis. Taip, tai yra dabartinis žanras. Iš kitos pusės, aš esu realistas, aš važiuoju per Lietuvą, bendrauju su žmonėmis, matau žmonių reakcijas Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje ir kitur. Žmonės mane priima labai pozityviai. Vienintelis mūsų rinkimų kampanijos trūkumas, - skirtingai nei kiti kandidatai, mes kampanijai nesiruošėme metus laiko.
- Pakalbėkime apie politines peripetijas. „Valstiečių“ lyderiai, jums paskelbus, kad kandidatuosite į prezidentus, ne tik rodė savo nepasitenkinimą šiuo sprendimu, tačiau ir jūsų galimybes įvertino labai kukliai ir su tam tikra pašaipa. Kaip jūs tai priėmėte?
- Mano, kaip žmogaus, kuris buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų strategijos autorius, tikslas buvo suformuoti vertybinę jėgą, kuri atstovautų būtent paprastiems žmonėms, kuri nuosekliai, kaip Donaldas Trumpas tą daro Jungtinėse Amerikos Valstijose, laikytųsi savo programinių įsipareigojimų už juos balsavusiems rinkėjams (...).
- Tačiau kodėl jūsų atžvilgiu buvo pareikšta tokia neigiama opinija?
- Opinija mano atžvilgiu, natūralu, kad buvo tokia, nes aš su dokumentų šūsnimis, kuriuose juoda ant balto buvo išdėstyti (klausimai. - ELTA) dėl švietimo sistemos problemų, dėl gamtos apsaugos problemų, dėl socialinės apsaugos problemų, vaikščiojau pas premjerą, pas poną Karbauskį ir tikėjausi, kad jos bus sprendžiamos vadovaujantis mūsų įsipareigojimais, pažadais ir programa. Deja, realių sprendimų nė vienoje šioje srityje neįvyko, mano perspėjimai, kad visa tai baigsis streikais ir krizine situacija, pasitvirtino.
Antras momentas, kai aš pamačiau, kad kertinėse srityse įvyko visiškas kolapsas su švietimo pertvarka, su tuo faktu, kad Seime nėra patvirtintas nutarimas dėl nemokamo mokslo pirmakursiams, nebuvo panaikinta krepšelių sistema, aš atvirai pareiškiau per partijos suvažiavimą ir pažėriau griežtą kritiką tiek R. Karbauskiui, tiek S. Skverneliui. Tuomet kolegos partijoje palydėjo mano kalbą aplodismentais.
- Tai jūs norite pasakyti, kad valdančiųjų lyderiai pamatė jūsų keliamą konkurenciją?
- Taip, be abejonės, supratus, kad mano tiesos sakymas yra žalingas pono Karbauskio, kaip vienvaldžio lyderio, lyderystei, buvo imtasi tokių taktikų, kaip grasinimas apkalta, grasinimas prokuratūra, kad aš gausiu šimtatūkstantines baudas dėl savo veiklos (...).
- Taigi Jūsų lyderystės rodymas tapo tarsi ir priežastimi, kodėl buvote pašalintas iš partijos. Vėliau bandėte lyderystę rodyti jau tarp antisisteminių kandidatų. Tačiau galiausiai ir čia nesulaukėte paramos, o tik pašaipų ir kritikos. Galbūt tik Valentinas Mazuronis švelniau ir korektiškiau atsiliepė apie jūsų iniciatyvą. Nemanote, kad tai ženklas, kad jūs negebėsite derinti interesų. Gal ties tuo reikėjo ir sustoti?
Priešingai, šioje vietoje net Gabrielius Landsbergis, kaip vienas iš opozicijos lyderių, įvardino labai aiškiai tą patį, kad mano siūlymas burti yra teisingas, jei antisisteminis kandidatas nori laimėti rinkimus. Aš manau, kad tas siūlymas buvo savalaikis ir reikalingas, o nepasitvirtino dėl paprastų priežasčių - pirmas dalykas yra tai, kad ponas Juozaitis įsižeidė, kad aš nesutikau Europos Parlamento rinkimuose būti pirmuoju sąraše „Lietuva yra čia“ (...). Tačiau mano idėja buvo visai kitokia - kad tiek Juozaitis, tiek aš dalyvaujame debatuose, kuo daugiau pateiktume informacijos Lietuvai ir žmonėms ir tik paskutiniame etape prieš prezidento rinkimus paliktume tą kandidatą, kuris tuo metu atrodytų stipriausias. Aš net siūliau padaryti rimtą savanorių atliktą apklausą, kuri parodytų, koks yra realus reitingas - tiek pono Juozaičio, tiek mano.
O su ponu Puteikiu... deja, įvyko tokia žemiška situacija, kad atkeliavo ponas (Antanas. - ELTA) Guoga, stiprus milijonierius. Šioje vietoje aš negaliu pasigirti, kad esu turtingas žmogus ir galėčiau išspręsti Centro partijos finansines problemas. Todėl A. Guogos siūlymas ir nusvėrė vertybes. Dėl to labai gaila.
Taip pat aš siūliau suburti naują politinę jėgą, ir aš tą siūlymą pateikiu viešai, kad tai būtų Kačinskio ideologijos politinė jėga - su tradicinėmis vertybėmis, krikščioniška morale bei kairiąja į žmogų orientuota ekonomika. Ir ta jėga tikrai bus buriama, ji apims dešimtis rinkimų komitetų, įvairius darinius, kurie šiuo metu yra kaip nevyriausybinės organizacijos.
- Po to, kai nepavyko suvienyti antisisteminių kandidatų, kaip vertinate situaciją - turite geresnius šansus būti pastebėtam?
- Geriausi šansai būtų buvę, jei iš antisisteminių kandidatų būtų likęs tik vienas kandidatas. Tai akivaizdu. Antras dalykas, be abejonės, tiek kalbant apie debatus ir bendravimą su žmonėmis, aš vertinu savo galimybes kaip kiekvieną dieną gerėjančias. Tik nesu tikras, ar pakaks laiko sukurti proveržį, kurio reikia patekti į antrąjį turą.
- Jūs užsiminėte apie Kačinskio idėjų pagrindu kuriamą partiją. Tada galima sakyti, kad po Prezidento rinkimų Mindaugas Puidokas taps dar vienos politinės partijos vedlys?
- Jei tie žmonės, kuriuos aš sukviesiu, taip nutars, tuomet aš tapsiu tuo vedliu, jei jie nutars, kad tuo vedliu turėtų būti kažkas kitas - tada juo bus kažkas kitas. Bet, be abejonės, aš būsiu tas žmogus, kuris kuria ir kviečia, nes aš tą jau dabar darau važinėdamas po Lietuvą. Ir aš tikiuosi, kad tų besiburiančių bus ir daugiau, pavyzdžiui, kaip Jaunoji Lietuva, kur abu Buškevičiai palaiko šią tradicinių vertybių liniją.
- Apie panašių vertybių pagrindu kuriamą partiją kalba ne vienas naujas veidas politikoje. Tiek Arvydas Juozaitis, tiek profesorius Radžvilas. Nebus per didelė konkurencija vertybių, kurios ateina kaip inercija iš Vyšegrado valstybių, atstovams?
- Nemanau, aš kaip tik manau, kad bus susijungimas. Gerbiamą Radžvilą ir jo komitetą Europos Parlamento rinkimuose aš labai stipriai palaikau, ir mano mintys nuolat sulaukia Radžvilo palaikymo. Jis palaikė mano idėją dėl kandidatų debatų, kuriame būtume išsirinkę geriausią kandidatą. (...) Aš nuolat bendrauju ir su ponu Juozaičiu, ir su ponu Radžvilu, ir su ponu Puteikiu, ir aš manau, kad visi jie, jeigu norės išlikti politikoje ir norės būti ne kaip Puteikis - vieno Seimo nario politinė jėga - jie privalės telktis ir jungtis. Kitos galimybės aš nematau.
- O nebūtų paprasčiau jums tiesiog grįžti į „valstiečių“ partiją? Ar neketinate to daryti? Seimo vadovas kartą teigė, kad, pasibaigus Prezidento rinkimams, duris, vedančias atgal į partiją, bent jau jis jums atvertų. Žinoma, ponas Karbauskis ir ponia Širinskienė - kitas klausimas.
- Visų pirma, aš nenorėjau išeiti iš „valstiečių“ partijos. Pradėkime nuo to. Aš nenorėjau išeiti iš „valstiečių“ frakcijos... Dėl to, kad aš atėjau su šia programa, su šiais žmonėmis, ir aš tikėjau ta programa ir žmonėmis. Bet sprendimas buvo priimtas lyderių, ypač Ramūno Karbauskio. Jis, kaip partijos pirmininkas, tokių žmonių, kaip aš, pas save turėti nenori. Jis nenori turėti tokių, kurie bent kartą drįso jam paprieštarauti. Tad supraskite, kokioje situacijoje mes esame, jis labai pasikeitė po pergalės Seimo rinkimuose, nes prieš rinkimus jis labai tardavosi, aš buvau pagrindinis patarėjas.
Dabar daugybė kolegų iš „valstiečių“ sąjungos mane palaiko, daugybė kolegų man padėjo rinkti parašus dėl kandidatavimo į prezidentus. Tačiau jie visi supranta, kad, kol ponas Karbauskis yra kardinaliai nusistatęs prieš mano buvimą partijoje, tai jis ir nėra galimas. Tad kur kas didesnė tikimybė, kad dalis „valstiečių“ tiesiog sutiks prisijungti prie naujai kuriamos politinės jėgos, kaip naujo galios centro, atstovaujančio toms vertybėms, kurioms turėjo atstovauti „valstiečiai“.
- Pasukime pokalbį į hipotetinę perspektyvą - jūs jau esate prezidentas. Jums su Ramūnu Karbauskiu, kaip valdančiųjų lyderiu, tektų dar pusantrų metų dirbti. Įsivaizduojate savo darbą su juo, įvertinant tai, kad, panašu, konfliktas tarp jūsų yra asmeninis.
- Jokių problemų nėra, asmeniškumo taip pat nėra, niekada ir nebuvo. Aš absoliučiai gerbiu poną Karbauskį, kaip tą žmogų, kuris išmintingai ir labai kūrybingai įgyvendino visą strategiją, kurią aš buvau parašęs dar 2013 m. Labai gaila, kad jam pristigo ryžto formuojant Vyriausybę, kad ji būtų sudaryta iš tų asmenų, kurie vertybiškai ir kompetencijų prasme būtų norėję ir gebėję įgyvendinti mūsų programą. Mes su Karbauskiu išsiskyrėme ne dėl to, kad jis man nepatiktų ar aš jam nepatikčiau. Mes išsiskyrėme dėl vertybinių dalykų. Aš reikalavau problemas spręsti čia ir dabar, o man buvo pasakyta, kad dabar nėra jokių galimybių.
- O jei kalbant apie ministrus, jūs, turėdamas galimybę spręsti dėl jų skyrimo, parodytumėte į tuos, kam jau dabar reikėtų sunerimti?
- Be abejonės. Ministru negalėtų likti socialinės apsaugos ir darbo ministras Kukuraitis, finansų ministras Vilius Šapoka - jis yra Lietuvos banko žmogus ir labai liberalių pažiūrų. Taip pat užsienio reikalų ministru neabejotinai negalėtų likti ir Linas Linkevičius, nes mūsų užsienio politika būdavo tokia, kad buvo stengiamasi su viskuo sutikti. Galiausiai aš norėčiau, kad krašto apsaugos ministras pradėtų vadovauti krašto apsaugai. Taigi mes matome keturis ministrus, kurie negalėtų būti ministrais.
- Jūs kurį laiką buvote tarp valdančiųjų, jautėte atmosferą. Kas, jūsų nuomone, kaltas dėl tvyrančios įtampos tarp Vyriausybės ir Prezidentūros.
- Šį klausimą reikėtų papildyti ir patikslinti. Kas kaltas dėl nuolatinės įtampos tarp Prezidentūros ir Vyriausybės ir „valstiečių“ frakcijos. Nes įtampa yra ir tarp Vyriausybės, ir frakcijos. Kodėl ta įtampa yra nuolatinė? Dėl to, kad iš Vyriausybės, iš kai kurių ministerijų nuolat atnešami įstatymų pataisų projektai, kurie nėra suderinami su mūsų programa. Tai pirmas ir esminis konfliktas, kylantis valstybės valdyme, tai įneša labai daug chaoso ir klaidų - yra konfliktas tarp Vyriausybės, kuri vykdo neoliberalią programą, ir frakcijos, kurioje yra Seimo nariai, atėję su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programa.
Tuo tarpu konfliktas su Prezidentūra... Čia konfliktuoja tiek Skvernelis, tiek ir frakcijos lyderis Ramūnas Karbauskis. Nesu prezidentės Dalios Grybauskaitės gerbėjas, bet aš esu tas žmogus, kuris galvoja, kad mes privalome gerbti valstybės vadovą ir, jeigu mes jį gerbiame, turime atitinkamai ir bendrauti. Tai, kad tos pagarbos nebuvo ir buvo nueita į visiškai atvirą karą - nėra prasminga. Buvo daug (S. Skvernelio ir R. Karbauskio. - ELTA) pasisakymų, kurie buvo atvirai menkinantys, nepagarbūs... Todėl aš manau, kad šioje vietoje bet kuris save gerbiantis politikas turėtų būti diplomatiškas ir išlaikyti ribą, atskiriančią, kur yra kritika ir kur prasideda nepagarbus bei žeminamas elgesys. Mes turėtume būti ta valstybė, kurioje nevengiama kritikuoti vienas kito, ir kartu atskirti tai, kur prasideda žeminamas elgesys.
- Šiame kontekste negalima nepaminėti ir kito „valstiečių“ frakcijos nario S. Jakeliūno retorikos, kuris įsismarkavęs Seimo salėje siūlė konservatorius pavadinti „moralinių debilų sąjunga“. Ir apskritai, pakalbėkime apie jo užkurtą krosnį Lietuvos bankui. Čia sunku nepastebėti esančių asmeniškumų. Dar kiti pasakytų, kad pastarieji Jakeliūno veiksmai tiesiog rinkiminis šou, skirtas į prezidentus taikančiam premjerui Skverneliui pagelbėti. Kaip jūs į tai žiūrite?
- Pačią problemą (S. Jakeliūno vadovaujamą krizės tyrimą. - ELTA) laikau teisinga. Tačiau laiko pasirinkimas, kada ta problema buvo iškelta, neabejotinai yra naudingas ponui Skverneliui ir jo kandidatavimui rinkimuose. (...) O kalbant apie poną Jakeliūną, aš suprantu, kad, kai kita pusė per jo pasisakymus nuolat tyčiojasi ir abejoja jo psichine sveikata ir įžeidinėja, kartais žmogus gali ir nesusivaldyti ir atsakyti tuo pačiu. Labai sunku būti diplomatiškam, kai su tavimi taip elgiamasi, ir manau, kad tai buvo emocinis pliūpsnis, ir dėl to jis tikrai gailisi.
- Tai jūs pripažintumėte, kad S. Jakeliūno tyrimas yra tikslinga prezidentinės kampanijos dalis.
- Aš to negaliu tvirtinti.
- Jūs puikiai pažįstate valdančiąją daugumą, jos lyderius. Žvelgiant į jų moralinius imperatyvus, galima teigti, kad jie šį klausimą, nepaisydami galimų pasekmių, pavyzdžiui, pritraukiant investicijas, tikslingai išnaudoja rinkimams?
- Aš manau, kad, žinant požiūrį į valstybę, į vertybinius dalykus ir tai, kad tikslo yra siekiama bet kokiomis priemonėmis, ypač, kad tos jėgos struktūros per poną Skvernelį taptų dominuojamos mūsų valstybėje... iš tiesų, aš manau, kad ši tema, kuri yra teisinga, buvo pasitelkta šią akimirką ir šiuo metu, būtent prieš Prezidento rinkimus.
- Pakalbėkime apie jūsų ideologiją. Arvydas Juozaitis sako, kad esate vieno klausimo kandidatas.
- Man kelia šypseną toks pastebėjimas, nes aš visą gyvenimą buvau užsienio politikos ekspertas, saugumo politikos ekspertas, dirbau Europos Komisijoje, taip pat su Europos Sąjungos užsienio politikos vertinimu, teko vadovauti ne vienai Lietuvos delegacijai užsienyje...
- Pakalbėkime apie programines idėjas, o ne kompetencijas.
- Kolegos neturi laiko, kad pasidomėtų tiek mano biografija, tiek kompetencijomis, tiek pačia programa. Tiek kalbant apie mano programą, tiek kalbant apie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą, mano pagrindinis reikalavimas buvo, kad programa apimtų visas Lietuvos valdymo sritis, nes, kitu atveju, kandidatas tiesiog yra populistas.
- Bet visuomenė jus atpažįsta tik dėl vieno klausimo.
- Aš žinau, nes ta sritis daugeliu atvejų yra ta, apie kurią yra daugiausiai pateikiama informacijos. Ir tai yra jautriausia sritis. Aš, ko gero, esu vienas iš labiausiai rašančių Seimo narių, yra daugybė straipsnių tiek Delfi, tiek 15min, tiek kitose žiniasklaidos priemonėse, bet tie straipsniai, kurie būdavo apie užsienio politiką, apie regioninę politiką, apie švietimo politiką, sulaukdavo mažesnio dėmesio, bet tie straipsniai būdavo.
- O kalbant apie užsienio politiką, reflektuokime prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį į politiką Rusijos atžvilgiu. Vieni kandidatai sako, kad reikėtų tęsti pradėtą liniją dėl Rusijos, kiti - kad keisti ir sekti Estijos pavyzdžiu.
- Mano principas yra labai paprastas - Manerheimas, kaip strategas, laimėjo kelis karus su Rusija ir Tarybų sąjunga, nes buvo išmintingas strategas. Dabar Lietuvos užsienio politika tikrai nėra išmintinga, nes ta politika leido tapti ledlaužio smaigaliu santykiuose su Rusija. Tai reiškia, kad mes turime pačią agresyviausią retoriką užsienio politikoje iš visų pasaulio valstybių. Mano tikslas - reikia turėti aiškią poziciją - remti Jungtines Valstijas, kaip strateginę partnerę. Antra, remdami Jungtines Valstijas, kaip strateginį partnerį, turime ieškoti, kaip joms padėti idėjomis, vidiniais resursais, ekspertais. Siekis sumažinti esančias įtampas turėtų būti bazinis Lietuvos interesas.
Jeigu Lietuva vykdo šią funkciją, ji tampa geopolitiniu tiltu tarp Rusijos ir JAV. Bet tai nereiškia, kad aš esu tas, kuris, tik išrinktas į prezidentus, iš karto imtų, kaip kalba kiti kandidatai, sekti Estijos prezidentės pavyzdžiu ar prašyti, kad Kremliaus šeimininkas priimtų. Mano mintis - reikia būti išmintingesniems, Lietuva Jungtinėms Valstijoms turi duoti tas žinias ir pagalbą, dėl kurios mes taptume naudingi.
Ir aš, bendraudamas su Donaldo Trumpo komandos žmonėmis per vizitą Junginėse Valstijose, tuo metu, kai jis dar buvo tik renkamas prezidentu, tuos pokalbius turėjome. Ir jie įvardino, kad tai (ekspertinės žinios. - ELTA) yra jų silpnoji vieta tiek Pentagone, tiek kitose svarbiausiose jų valstybei vietose. Būtent ten, kur yra formuojamos pagrindinės užsienio politikos nuostatos Rusijos atžvilgiu.
- Bet ar jūs tikrai manote, kad mažosios valstybės tarpininkavimas dviejų geopolitinių galių ir konkurenčių sankirtose yra įmanomas. Juk didžiosioms valstybėms dažnai nereikia tarpininkų, kad galėtų derėtis.
- Bet Helsinkyje jie (JAV ir Rusijos vadovai. - ELTA) susitiko. Jei Lietuva būtų atitinkamai formavusi savo užsienio politiką, tai vietoje Helsinkio tas susitikimas galėjo būti Vilniuje, ir jis galėjo būti daug sėkmingesnis. Geopolitiniam tiltui būtent ir tinka mažoji valstybė, kuri, iš vienos pusės, yra strateginė partnerė su JAV ir, iš kitos pusės, turi Rusijos kaimynystę.
- Lietuvos užsienio politikos istorijoje buvo bandoma statyti tiltus, buvo deklaruotas siekis kurti regioninės lyderystės koncepciją, tačiau galiausiai nuo tų idėjų buvo atsitraukta, pripažinus, kad tai labiau deklaracijos ir dažnai neatliepia geopolitinės realybės. Ar jūs tiesiog nekartojate vėl tų pačių deklaracijų?
- Nemanau, tuščios deklaracijos neatneša sprendimų. Šioje vietoje kalbama ne apie tuščias deklaracijas, bet apie labai aiškų darbą, apie aiškių sprendimų paieškas. Šioje vietoje su šia šalimi (JAV. - ELTA) aš turiu nemažai patirties. Galiausiai turiu daug draugų toje valstybėje, kuriems rūpi Lietuva.
Dabar mes per savo užsienio politikos liniją suteikiame Rusijai labai lengvą duoną. Dabar Lietuva Rusijoje propagandos pateikiama kaip pagrindinė priešė. Visas smaigalys nukreipiamas į mus. Tai nėra naudinga mums.
Jeigu mes esame lengvai per kai kuriuos mūsų valstybės vadovų - ministro Linkevičiaus ar prezidentės - pasisakymus lengvai pateikiami kaip tie, kurie nekenčia rusų... Jūs nuvažiuokite į Rusiją ir pabendraukite su paprastais žmonėmis... visi yra giliai įsitikinę, kad lietuviai nekenčia rusų.
- Bet ar jūs manote, kad tai įmanoma. Buvo ne vienas bandymas švelninti ar perkrauti santykius su Rusija. Tačiau santykiai grįžo į dar didesnį susipriešinimą. Tad ar tikrai Lietuvos trajektorijos keitimas gali būti reikšmingas?
- Jeigu išmintingai vykdysime savo diplomatinę politiką, jeigu gebėsime Jungtinėms Valstijoms padėti priimti reikiamus sprendimus, jeigu gebėsime būti ta valstybė, kuri tampa geopolitiniu tiltu, aš manau, kad ir pati Rusija netrukus gali tapti suinteresuota keisti savo retoriką kaimyninių valstybių atžvilgiu. Gal net pakeisti kai kuriuos žalingus sprendimus, kurie nulemia karinį konfliktą Ukrainoje ar Krymo aneksiją. Bet jei nebus dialogo, o konfliktas bus tik dar labiau aštrinamas, tai mes neturėsime jokios galimybės judėti diplomatinių sprendimų keliu. Ir aš čia remiuosi ne savo, kaip kandidato, mintimis, bet istorija, kuri rodo, kad nė vienas režimas, kuris buvo izoliuotas, nepasidarė mažiau radikaliu.
- Bet istorijoje randame ir tokius pavyzdžius, kaip ilgoji Kenano telegrama, kurioje kalbama, kad su Sovietų režimu jokių derybų būti tiesiog negali, nes jis pats yra ydingas.
- Žinau, bet aš laikausi suomiškos pozicijos, kad kalbėtis ir būtina, ir reikia, nes, kai kalbiesi, tada gimsta sprendimai.