Ne pirmą kartą tenka vykti į kaimą, kurį sukrečia panašūs reiškiniai, tačiau dar nė karto neteko girdėti, kad vietiniai nebūtų nutuokę apie galima katastrofą.
Rimantas Bekintis grėsmę Kražiuose kėlė ne vienerius metus. DELFI pašnekovai pasakojo, kad visą tą laiką, kol jis gyveno šalia, jie jautėsi nejaukiai.
Pardavėjos tikino, kad jis buvo nuolatinis jų darboviečių lankytojas – pirmasis tuštindavo pigiausio alkoholinio gėrimo lentynas. Kaimynai skundėsi, kad iš kiemų dingdavo daiktai. Esą viskas, kas ne vietoje, būdavo nugvelbiama. Sugyventinė graudinosi dvejus metus kentusi jo smurtą – „auklėjo“ ne tik kumščiu, bet ir peiliu.
Vietą, kur gyvena, vadina bandituva
Pribloškė ir artimiausio R. Bekinčio ir jo sugyventinės P. Kazlauskienės kaimyno pasakojimas. Jo teigimu, pas Stasį, kurio sodyboje Žibuokliuose ir gyveno pastarieji, nuolat lankydavosi abejotinos reputacijos žmonės.
„Nekokia kaimynystė čia, nekokia. Bandituva“, – galvą kratė vyras, tačiau paklaustas, ar kada kam dėl to skundėsi, gal galvojo persikelti, nustebo.
Nors Žibuoklių kaime tėra 10 sodybų, jų gyventojai tarpusavio ryšių nepalaiko.
„Kaimynystė kaip kaimynystė. Nebendraujam mes su kitais. Tas Stasys, kurio name gyvena Petrė su Rimantu, visus chuliganus vežasi. Iš viso, šita sodyba yra ne jo, o jo žmonos. Ji išvažiavusi dabar į Vokietiją, o jis pasilikęs šeimininkauja. Jau dvejus metus Petrė su Rimantu čia būna. Atseit sodybą prižiūri, neišneša niekas nieko. Vasarą dingę buvo, vėl dabar atsirado. Mes juos čigonais vadinam. Sakydavo, kad mušdavosi jie, gerdavo. Veikti nėra daug ką čia turbūt, jų 4 galvijai tesigano“, – pasakojo vyras.
Aplinka atima žadą
Gyveno jiedu skurdžiai. P. Kazlauskienė neslėpė, visą savo pašalpą R. Bekintis pragerdavo, tad maistą ir būtiniausius reikmenis moteris pirkdavo pati, tačiau daug ką gamindavo ir savomis rankomis. Pirktinio sviesto ar grietinės P. Kazlauskienė tikino neragavusi ilgus metus – daro juos pati.
Tiesa, buitimi skųstis moteris nelinkusi. Priešingai, atrodo, net didžiuojasi supančia aplinka, nors tos taip mėgiamos gamtos per šiukšles praktiškai nematyti.
Sodybos kieme mėtosi daugybė ūkio rakandų – plytgaliai, medžio gabalai, indai, drabužiai, batai. Pats namas – suklypęs, dažai seniai nusilupę, pro senus langus ošia vėjas.
Tiesa, ir šioje sodyboje P. Kazlauskienė glausdavosi ne kasnakt. Atviravo – nuo smurtaujančio sugyventinio slėpdavosi nešildomame ūkiniame pastate, kuris atrodo dar baisiau.
Prakeiksmas, persekiojantis Kražius
Būtų galima sakyti – baisūs tie Žibuokliai su visais aplinkiniais kaimais ir tais pačiais Kražiais, kuriuos, panašu, apsėdo prakeiksmas. Pastarųjų įvykių kontekste paminėta ne viena šiose apylinkėse nutikusi nelaimė.
P. Kazlauskienės ir R. Bekinčio kaimynas DELFI sakė, kad dar visai neseniai apylinkėse siautėjo nusikaltėlis, pramintas partizanu.
„Jis čia miškuose nuo policijos slapstėsi. Butkiškėse (5 kilometrai nuo Kražių – DELFI) jis ūkininkams rulonus pjaustė, mašinas nuvarinėjo“, – pasakojo vyras.
Plačiai žinoma, kad prieš aštuonerius metus Petrališkių kaimo ribose po trijų parų paieškų buvo rasti du broliai – dvylikos Mantas ir aštuonerių Tomas. Abu jie buvo pasmaugti ir įmesti į upę. Tai padariusi apkaltinta Alma Bružaitė (buvusi Jonaitienė). Tai pirmoji moteris Lietuvoje, nuteista kalėti iki gyvos galvos.
Dar anksčiau, prieš bene 23 metus, apylinkėse skambėjo Antano Varnelio vardas. Visi laikraščiai, radijas ir televizija tuomet mirgėjo žiniomis, kad po vienkiemius vaikšto maniakas, kirviu žudantis pagyvenusius žmones. Per pusmetį A. Varnelis nužudė 6 asmenis, 3 kartus pasikėsino atimti gyvybę (nukentėjusiuosius atgaivino medikai), išprievartavo trylikametę, kiek kartų vietiniai buvo apiplėšti, atidžiai net nebebuvo skaičiuojama.
Tačiau ar taip gyvenama tik Kražiuose? Toli gražu ne.
Kelionės pas priežiūros reikalaujančius senolius įsiminė ilgam
Pirmasis mano darbas, kurio ėmiausi dar 15-os, vasarą po mokslų, – lankomosios priežiūros darbuotojos padėjėja. Kartu su dar viena moterimi lankydavome senelius mano gimtajame Panevėžyje. Viskas skamba labai gražiai, tačiau tai, ką patyriau per tą mėnesį, atmintyje įstrigo ilgam.
Po to negaliu nesutikti su Kelmės rajono socialinių paslaugų centro direktore Aldona Kvintufeliene, kuri teigia, kad socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje nėra laikomas žmogumi.
Nors pradėjusi dirbti tikėjausi, kad senoliai sutiks mus išskėstomis rankomis – jie vieniši, trūksta bendravimo, žmogiškos pagalbos, kaskart klausydavausi nesibaigiančių riksmų.
Daugelis močiučių gyveno aplinkoje, panašioje į nuotraukas iš Žibuoklių kaimo. Nepaisant to, pasiūlymo įvesti tvarką griežtai atsisakydavo. Jei tik pabandydavai įkalbėti išmesti pūvančias gėles, seniai nebevilkimus drabužius ar bent nubraukti dulkes nuo šventųjų paveikslėlių, būdavai sutrypiama su žemėmis. Tuomet sužinojau, kad esant svetimuose namuose šventųjų paveiksliukų iš viso nederama liesti.
Su kokiais žmonėmis tenka dirbti
Iki šiol puikia pamenu ir vieną močiutę, pas kurią visuomet eidavau su didele baime. Gyveno ji turbūt kokių 20 kv. m. bute kartu su sūnumi ir jo sugyventine. Tiesa, pastarieji kartu su visais daiktais ir čiužiniu glaudėsi virtuvėje, kurioje nuolat girtavo ir rūkė. Kambaryje karaliavo tik neįgali visiškai kojų nevaldanti senolė.
Visą dieną ji nepakildavo iš lovos, o svarbiausias darbas užsukus būdavo palieti keliolika kambaryje augančių gėlių. Valgydavo ji tik kruopas, kurias reikėdavo išvirti bandant išlaviruoti tarp josios atžalos ir jo mylimosios. Kartą tose kruopose radau kandžių. Senolė liepė košę virti su jomis.
Savo ruožtu mano draugė, su kuria ėmėmės šio darbo iššūkio, turėjo klientą, kuris abi savo akis buvo išsidūręs virbalais po nelaimingos meilės.
Sakysite, ne tas pats. Niekas nieko mano darbo metu juk nenužudė, tai ko čia šiurpstu. Taip, tačiau ar to reikia laukti, kad būtų sprendžiama milžiniška mūsų šalies problema – socialinių įgūdžių stokojantys Lietuvos provincijos gyventojai?