Peteris Pomerantsevas – Londone gyvenantis prodiuseris ir žurnalistas, jo straipsnius spausdino New Yorker, Newsweek, Le Monde Diplomatique ir daugelis kitų įtakingų leidinių.
2006-aisiais nuvykęs į Rusiją autorius pateko į sensacingą televizijos virtuvę, jam buvo prieinamos paslaptingiausios istorijos, P. Pomerantsevas tapo netikėčiausių pasakojimų liudytoju, jo pašnekovai – nuo propagandos lyderių iki Sibiro banditų, nuo skurdžių prostitučių ir perkarusių manekenių iki į Londoną persikrausčiusių turtuolių.
Autorius atskleidžia politinį bei moralinį naujosios Rusijos paradoksą: toje šalyje niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma.
Profesionalūs žudikai jaučiasi kaip tikri menininkai, režisieriai virsta Kremliaus propagandos įrankiais, smogikų grupuotės – šventaisiais kariais.
Tokia yra švytinti siurrealistinė XXI a. Rusija. Tai pulsuojantis naujų pinigų ir naujos galios pasaulis, vienvaldystė ir iššūkis Vakarams. Čia viskas keičiasi taip greitai, kad nutraukiami bet kokie saitai su realybe ir net diktatūra tampa realybės šou. Siūlome paskaityti ištrauką iš P. Pomerantsevo knygos „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Nuotykiai naujojoje Rusijoje“.
Ištrauka „Mūsų laikų herojus“
Stasas nuvežė mus į apžvalginę ekskursiją po Usurijską.
Miestas garsėjo didžiausiu visoje Rusijoje automobilių turgumi. Buvome prie pat jūrų kelio į Japoniją, iš kurios atplaukdavo visi Mitsubishi ir Toyota automobiliai.
Turgus įsikūręs ant kalvos prie įvažiavimo į miestą. Artėjant atrodė lyg stebuklingas sidabru žvilgantis kalnas ir tik visai priartėję supratome, kad nuo naujų džipų bei kitų visureigių atsispindi saulė. Čia visi važinėjo naujausių modelių automobiliais. Galbūt jie vaikščiojo į lauko tualetą, o jų butams reikėjo remonto, bet važinėjo dideliais, juodais, žvilgančiais automobiliais.
Stasas mus nuvežė į susirinkimą, kuriame vietiniai demonstravo, kaip patobulino savo automobilius. Vienas vyrukas įsirengė automobilyje sūkurinę vonią, kitas kino teatrą. Su savo nuosavybe jie elgėsi atsargiai. Tie tvirti vyrai labai švelniai lietė savo automobilius.
Stasas išsitraukė mažą dantų šepetėlį, kad nuvalytų Land Cruiser žibintus: jis valė juos švelniai, kantriai, lyg praustų mažą vaikelį.
Ant daugelio antkapių mirties datos sutapo; jauni vyrai žuvo tomis pačiomis tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtųjų dienomis, kai vyko gaujų karai. Tuomet buvo sunaikinta visa karta.
– Ar daug čia jūsų draugų? – paklausiau Staso.
– Daug iš mano klasės, – atsakė jis dalykiškai. – Ne vien banditų. Daugelis jų tiesiog papuolė į kryžminę ugnį.
Vakare patraukėme į restoraną Miami.
Lauke, prie restorano, stovėjo beveik keturių metrų aukščio plastikinė palmė. Visas miestas buvo pilnas tokių palmių; jos buvo laikomos madingomis. Restoranas Miami turėjo garažą automobiliams priešais pastatą ir masažo saloną rūsyje.
– Restoranas labai kompaktiškas, – paaiškino Stasas, – viskas, ko gali norėti, yra vienoje vietoje. Restorano sienos išmuštos tamsiai raudonos spalvos pliušu, kėdės nulakuotos juodu laku. Visi klientai su plonais treningais. Restorano savininkas kinas, nes mes tik maždaug už trisdešimties kilometrų nuo Kinijos sienos. Sklinda gandas, kad čia trečdalis gyventojų yra nelegalūs imigrantai iš Kinijos.
– Kinai vaikščiodavo visur, – pasakė Stasas, – bet banditai įvedė tvarką. Dabar kinai laikosi tik turguje ir priemiesčiuose. Jie privalo žinoti, kad čia Rusijos teritorija... Na bet jų restoranai tikrai geriausi.
Valgant skambėjo karaokė. Kinai padavėjai nešiojo maistą, o visi restorane dainavo šansonas, gergždžiančias, sentimentalias gangsterių balades, tapusias populiariausia rusų muzika. Šansonos atspindėjo banditų ryšį su rusų kultūra. Tai buvo pogrindžio, kalėjimo dainos, pilnos banditų žargono, pasakojimų apie Sibiro darbo stovyklas ir ilgesio motinoms. Dabar tokią muziką groja visi taksi vairuotojai ir prekybos centrai. Vladimirsky Tsentral jau tapo klasikine vestuvine daina. Visoje šalyje apgirtusios nuotakos kreminėmis suknelėmis ir aukštakulniais bateliais lėtai šoka su savo jaunikiais: „Po grotuotu mano celės langu tirpsta sniegas, bet mano gyvenimo pavasaris pralėkė akimirksniu.“ Kinų restorane Stasas dainavo kartu su kitais, tačiau jis atrodė per švelnus būti banditas.
– Aš? Banditas? Dieve, žinoma, ne, – nustebo, kai jo paklausiau.
– Esu verslininkas. Tas kastuvėlis ant automobilio tik pasirodymui. Man patinka leisti laiką su Vitalijumi. Paklausiau, kas juos sieja. Stasas tuoj pat pakeitė pokalbio temą.
Kai kitą kartą pamatėme Vitalijų, jam uždavėme tą patį klausimą.
– Stasas? Stasas yra vienas iš verslininkų, iš kurių prievartavome pinigus.
– O dabar jūs draugai?
– Jis daro, ką jam liepiu.
Paaiškėjo, kad kartą Vitalijus sumalė Stasą į dulkes, po to Stasas pusiau garbino jį, pusiau bijojo. Jis padėdavo Vitalijui apsivilkti paltą, palaikydavo telefoną. Visi mieste sutikti žmonės atrodė kažkokie susmukę, bambantys, nespalvoti. Tik banditai vaikščiojo pasidabinę ryškiomis spalvomis. Tai buvo Vitalijaus miestas, reprezentatyvus, tipiškas Rusijos miestas. Šalies, kurioje trečdalis vyrų yra sėdėję kalėjime.
Tai toks miestas, kuris tampa pavyzdžiu politikams, formuojantiems visuomenės nuomonę, ir televizijos režisieriams, kuriantiems politikus.
Didžiąją filmavimo dieną Vitalijus filmavo turguje. Buvo filmuojama scena, kaip jaunas Vitalijus ir jo gauja areštuojami, kai plėšia pinigus iš turgaus prekeivių. Prekeiviai vaidino save, o policininkai buvo pasamdyti vaidinti policininkus.
– Ar nieko tokio, kad šiandien jūs dirbate banditui? – paklausėme policininkų.
Jie nusijuokė.
– O kam, manote, mes dirbame nuolat? (Naujas Vladivostoko meras buvo žmogus, pravarde Vini Puchas, gaujos vadas, sėdėjęs kalėjime už tai, kad grasino nužudyti verslininką.)
<...> Yra viena scena, kuri kiekvieną savaitę rodoma per Ostankino televizijos kanalus. Prezidentas sėdi ilgo stalo gale. Šonuose susėdę visų rajonų gubernatoriai: vakarų, centro, šiaurės rytų ir taip toliau. Prezidentas pirštu rodo į juos, vieną po kito, o jie pasakoja, kas dedasi jų regione. „Niekšiški teroristai, neišmokamos pensijos, kuro trūkumas...“ Gubernatoriai sustingsta.
Prezidentas žaidžia su jais, visai kaip Vitalijus. „Na, jei jūs negalite išsikuopti savo kiemo, visada galime jus pakeisti kitais gubernatoriais...“, – sako jis. Ilgą laiką negalėjau prisiminti, ką man primena ta scena. Paskui suvokiau: ji paimta iš Krikštatėvio, kur Marlonas Brando surenka visus mafijos bosus iš penkių šeimų.
Kventinas Tarantinas sukūrė panašią sceną, kurioje Liusė Liu susitinka su Tokijo jakudzų klanų vadais, filme Nužudyti Bilą – tai filmas apie mafiją. Rusijos prezidento įvaizdis atitinka gaujos vado įvaizdį: jis apsirengęs kaip gaujos vadas (juodi polo marškinėliai po juodu kostiumu), o jo kalba lyg iš filmo apie gangsterius („Nušausime priešą, kai jis sėdės ant šikinyko...“). Aš čia įžvelgiu prezidento patarėjų logiką: ką žmonės gerbia labiausiai? Banditus. Vadinasi, mūsų lyderis turi atrodyti kaip banditas; tegu jis elgsis kaip Vitalijus.
Kol šalies lyderiai mėgdžiojo banditus, atėjo žinia iš Kultūros ministerijos ir Ostankino, kad Kremlius pageidauja teigiamų, linksmų filmų. Rusų filmai apie banditus, kurie teoriškai būtų galėję konkuruoti su geriausiais tokio siužeto filmais pasaulyje, dingo iš ekranų. Aktoriams, kurie save laikė rusiškais De Niro, teko keisti įvaizdį ir imti vaidinti romantiškose komedijose.
