DELFI užfiksavo, kokių triukų imasi žmonės, pažliugus gatvėms neatsisakantys įpročio vaikščioti, o taip pat vairuotojai, priversti į didžiules balas statyti automobilius. Kaip išlipti nesušlapus kojų?
Antakalnyje sodų teritorijoje gyvenantis ir centre dirbantis Tadas DELFI pasakojo kasmet savo gatvėje patiriantis mėnesio trukmės košmarą: dvi savaites rudenį ir tiek pat pavasarį neasfaltuotas kelias – neišbrendamas.
„Iš pradžių bandžiau iki automobilio eiti su guminiais batas. Bet paskui jų, aplipusių purvais, nesinori dėti į automobilį, tai įsiaunu į maišelius, nueinu iki mašinos, atsisėdu, purvinus maišelius nusirišu ir įdėjęs į švarų maišelį paskui išmetu”, – patirtimi dalijosi DELFI pašnekovas.
Dar vieną maišelių šalininkę pavyko užfiksuoti prie Vilniaus savivaldybės, neasfaltuotoje automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri išsiskiria įspūdingo dydžio ir gylio balomis.
„Prie mano namų nėra purvyno, bet per šitą aikštelę neįmanoma pereiti nesušlapus kojų”, – sakė moteris. Kad nereikėtų balose „girdyti” ir purvinti brangių batų, o paskui pusę dienos darbe sėdėti šlapiomis kojomis, vilnietė prieš išlipdama iš automobilio taip pat ant batų užsideda ir tvirtai užsiriša maišelius.
„Aplinkinių man negėda – jeigu Vilniaus savivaldybei negėda, kad tokios aikštelės, tokie purvynai Vilniaus centre, kodėl aš turėčiau gėdytis?” – pikta vilnietė.
Prestižiniame sostinės Žvėryno rajone, name be patogumų butuką nuomojanti Edukologijos universiteto studentė iš Šilutės juokavo, kad net Vilniuje jai nepavyksta išvengti potvynių.
„Už nuomą moku tik 200 litų, nes tualetas ir vanduo – lauke. Rudenį buvo visai smagu iki jo pabėgėti: tokia savotiška romantika. Žiemą ji išgaravo, nes buvo labai šalta, tačiau dabar gal net blogiau: kiemas pažliugo, vandens iki gurniukų. Pirkau guminius batus”, – pasakojo mergina.
O štai Šnipiškėse, prie pat Vilniaus savivaldybės, neasfaltuotoje Šilutės gatvėje 33 metus gyvenančiam Dariui pavasario purvynai netrukdo. „Koks man skirtumas – aš su džipu išvažiuoju, su džipu įvažiuoju”, – sakė vienas iš nedaugelio gatvės gyventojų, galinčių pasidžiaugti nepažliugusiu kiemu.
Dariaus namas – naujas, kiemas išklotas trinkelėmis.
„Gatvė visais laikais buvo duobėta. Pavasarį, vasarą – didžiulės balos. Bet nemanau, kad kažkas keisis. Trisdešimt metų, kol čia gyvenu, taip buvo, taip ir bus”, – mano DELFI pašnekovas.
Jam antrino ir pro šalį ėjusi ponia Irena: „Centre duobėtos gatvės, o čia – tokia maža gatvelė, mažai mašinų, nėra jokios tikimybės, kad kada nors išasfaltuos”, – nesitiki moteris.
Ponios Irenos teigimu, Šilutės gatvė – pats sostinės centras, bet kaip kaimas.
„Kad neprisemčiau batų, kai pats šlapumas nevaikštau. Dar to purvyno ne pabaiga, dar tirpsta sniegas. Pradžius, kai išeis pašalas”, – paaiškino vilnietė.
Ankstyvą pavasarį purvynų neišvengia ir aukštuomenė.
„Nešioju kaliošus. Apsiaunu ant batų ir palieku drabužinėje”, – DELFI sakė politikas Mantas Adomėnas ir priminė epizodą iš Michailo Bulgakovo apysakymo „Šuns širdis”, kuriame profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis kalba apie civilizacijos griuvimą, prasidedantį nuo to, kad nuo prieangio pradedami vogti kaliošai.
M.Adomėno žodžiais, kaliošai visada paliekami prieangyje, kad nebūtų nešamas purvas. Papildomas apavas naudojamas norint apsaugoti avalynę nuo drėgmės, druskų ir purvo.
Politikas kaliošus mini pirkęs vilnos parduotuvėlėje netoli universiteto. Kiek yra matęs, dar kaliošus nešioja istorikas Bernardas Gailius ir vienas dvasininkas iš Opus Dei.