„Japonijos vyrų ir moterų tikėtinos gyvenimo trukmės rodikliai sumušė rekordus“, – skelbė tarptautinės žiniasklaidos antraštės pernai. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Japonijoje – 81,09 metų vyrams ir 87,26 metų – moterims. Tai yra aukščiausi iki to laiko fiksuoti skaičiai.
Tuo metu, kai Japonijoje buvo pradėti rinkti duomenys apie tikėtiną gyvenimo trukmę – 1947 metais, tai yra netrukus po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, vyrų tikėtino gyvenimo trukmė siekė 50,06 metų, o moterų – 53,96 metų. Interviu DELFI Japonijos ambasadorius papasakojo, kaip šaliai pavyko pasiekti tokius rodiklius, ir kaip Japonija rūpinasi savo senoliais.
– Kokia yra Jūsų šalies paslaptis? Kaip Japonijai pavyko pasiekti tokį milžinišką progresą?
– 2018 m. Japonijoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė vyrams buvo 81,09 metų, tai yra antra pagal ilgumą pasaulyje. O moterims – 87,26 metų, tai yra ilgiausia pasaulyje. Iš tikrųjų gyvenimo trukmė Japonijoje ilgėjo daug greičiau nei kitose išsivysčiusiose šalyse. Iki 2065 m. ji bus atitinkamai 85 ir 91 metai – vyrams ir moterims.
Yra keli tyrimai, kurie nurodo į kai kuriuos faktorius, kurie lėmė tokį gyvenimo trukmės ilgėjimą. Pavyzdžiui, tarp jų yra greitas ekonomikos augimas, medicinos paslaugų vystymasis, mitybos įpročiai.
Mano nuomone, ekonomikos augimas ir medicinos paslaugų vystymasis yra būtinos, o ne pakankamos sąlygos, kad ilgėtų šalies gyventojų gyvenimo trukmė. Manau, kad taip pat svarbūs gali būti mitybos įpročiai, socializacija, vienodas pajamų paskirstymas ir sveikata.
Kalbant apie mitybos įpročius, Japonijoje maistas turi labai mažai riebalų palyginti su vakarietišku. Didelis sojos produktų suvartojimas yra susijęs su mažesnėmis rizikomis susirgti tokiomis su gyvenimo būdu susijusiomis ligomis kaip širdies kraujagyslių ligos arba vėžys.
Aš taip pat norėčiau pabrėžti socializacijos svarbą. Jeigu pažiūrėtumėte į ilgaamžius žmones, tai dauguma jų gyvena kokybišką gyvenimą ne tik fiziškai, bet ir protiškai. Tie žmonės, kurie išlieka socialiai aktyvūs, turi didesnę tikimybę gyventi savarankiškai ir turi mažesnę riziką, susijusią su kasdienio gyvenimo dalykais.
– Ar galime konstatuoti, kad šimtamečių visuomenė netrukus taps realybe Japonijoje?
– Profesorė Linda Gratton yra pasaulyje populiarios knygos „Gyvenimo pamaina“ autorė. Jos tyrimai rodo, kad 50 proc. vaikų, gimusių Japonijoje 2007 metais, tikimasi, kad sulauks 107 metų amžiaus. Šimtamečių visuomenė greitai taps realybe Japonijoje.
– Ar japonai gyvena ne tik ilgiau, bet ir ilgiau sveiki?
– Japonai mėgaujasi ilga gyvenimo trukme. Bet, kai mes kalbame apie sveiko gyvenimo trukmę, išlieka didelis skirtumas tarp tikėtino gyvenimo trukmės ir sveiko gyvenimo trukmės. Tas skirtumas vyrams yra 10 metų, o moterims – 12 metų. Sveiko gyvenimo trukmė yra tas periodas, kai sveikatos problemos netrukdo kasdieniam gyvenimui.
Kitas Japonijos tikslas turi būti prailginti sveiko gyvenimo trukmę. Tam, kad pavyktų pasiekti šį tikslą, vienas svarbiausių dalykų yra įvairiomis socialinės pagalbos priemonėmis padaryti taip, kad vyresnio amžiaus žmonės galėtų kiek įmanoma gyventi savo kasdienį gyvenimą savarankiškai.
– Kaip Japonijoje visuomenė rūpinasi savo ilgaamžiais? Ar Jūs turite stiprias tradicijas, kai šeimos pačios rūpinasi savo senoliais?
– Pastaruoju laikotarpiu Japonijoje labai greitai kinta šeiminio gyvenimo stilius. Anksčiau paprastai šeimos nariai imdavosi esminio vaidmens rūpinantis savo tėvais, nes buvo labai daug didelių šeimų, kur trys kartos gyvendavo po vienu stogu.
Tačiau nuo 1980 m. labai padaugėjo senolių, kurie gyvena vieni arba su sutuoktiniu. Šeimai tampa vis sunkiau jais pasirūpinti. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl 2000 m. Japonijoje pradėjo veikti nauja rūpinimosi pagyvenusiais žmonėmis sistema.
– Tuo metu, kai dirbote Vyriausybėje Tokijuje, beveik dešimt metų dirbote kuriant šią sistemą vyresnio amžiaus žmonėms. Gal galite ją paaiškinti?
– 1980-aisiais ir 1990-aisiais Japonijoje socialinės ir medicinos sistemos negalėjo tinkamai atliepti vyresnio amžiaus žmonių poreikių gauti ilgalaikę pagalbą. Tuo metu abi sistemos veikė autonomiškai.
2000 metais pradėjo veikti Ilgalaikės pagalbos draudimo sistema. Leiskite man paaiškinti pagrindinius jos principus. Jie yra penki.
Pirmiausia tai yra į naudotoją orientuota sistema. Anksčiau savivaldos institucijos nuspręsdavo, kokių paslaugų reikia, ir kas jas teiks. Pagal naują sistemą, patys naudotojai gali jas pasirinkti.
Antras dalykas yra pagalbos vadybos sistema. Pagal šią sistemą pagalbos vadybininkas sudaro planą, pagal kurį kartu integruojamos medicininės ir socialinės paslaugos.
Trečias dalykas yra paslaugų teikėjų reguliavimo panaikinimas. Anksčiau dažniausiai tokias paslaugas daugiausiai teikė viešojo sektoriaus, pavyzdžiui, savivaldos paslaugų teikėjai. Pagal naują sistemą paslaugas pagyvenusiems žmonėms teikia įvairios asociacijos – privačios įmonės ir nevyriausybinės organizacijos (NVO). Šiuo metu veikia maždaug 20 tūkst. privačių kompanijų ir NVO. Manoma, kad konkurencinė aplinka sudaro sąlygas geresnėms paslaugoms.
Ketvirta – tai yra universali sistema. Paslaugų įkainiai buvo sumažinti, kad ir vidutinių pajamų asmenų grupė galėtų jomis naudotis.
Penktas dalykas yra socialinio draudimo sistema. Pagal šią sistemą tapo aiškesnės naudos ir kaštai, padidėjo finansinės situacijos skaidrumas.
– Kaip Japonijos ekonomika susitvarko su senėjančios visuomenės keliamais iššūkiais?
– Japonijoje mes šį amžių vadiname pagal senolių plaukų spalvą, tai yra „sidabro amžius“. Įprasta manyti, kad garbaus amžiaus žmonės yra silpni ir tie, kuriais reikia rūpintis. Bet šiais laikais jie yra labai pasikeitę. Jie yra tokie aktyvūs ir pozityvūs, kad jie gali kurti arba vadovauti naujai rinkai, todėl tai ir vadinama „sidabro rinka“. Ši rinka yra milžiniška. Tikimąsi, kad 2025 metais ji sudarys 8,4 trilijono eurų, ir dar plėsis kaip viena iš daugiausiai žadančių rinkų Japonijoje.
Kalbant apie ilgalaikės priežiūros rinką, yra daug kompanijų, kurios ateina ir auga šioje rinkoje. IT, robotų, gyvenamosios aplinkos, transporto industrijos, naudodamosi aukštosiomis technologijomis, kuria inovatyvias naujas paslaugas. Kai kurios kompanijos eksportuoja žinias apie savo paslaugas į kitas šalis.
Japonijoje yra didelis procentas vyresnio amžiaus žmonių, kurie nori dirbti. Maždaug 80 proc. žmonių nori dirbti iki 70 metų amžiaus ir dar ilgiau. Mes matome, kad įdarbinimo lygis ir procentas žmonių, kurie dar nori dirbti (kalbant apie 65 metų amžiaus ir vyresnius žmones), nesutampa. Tam, kad galėtume susitvarkyti su senėjančios visuomenės keliamais iššūkiais, mes prašome darbdavių sudaryti darbuotojams galimybę tęsti darbą.
– Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Japonijos?
– Japonija turi aukščiausią ir greičiausiai augantį senėjimo indeksą pasaulyje. Jis buvo 27,3 proc. 2016 metais, ir bus maždaug 38 proc. ateityje. Kitų Azijos šalių, kaip Korėja, Singapūras, Kinija senėjimo indeksas atsilieka maždaug 10-15 metų. Kaip ten bebūtų, Japonijos patirtis galėtų būti pritaikoma ir šiose šalyse.
Kalbant apie Lietuvą, čia senėjimo indeksas atsilieka maždaug 14 metų. Manau, kad Japonijos patirtis įgyvendinant ilgalaikės pagalbos draudimo sistemą turėtų būti naudinga senstančioms visuomenėms.