Ekonomistas, „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad politikams pirma reikėtų apsispręsti, kokį švietimo sistemos modelį mes norime turėti, ir kokios yra mūsų galimybės tai įgyvendinti.
Jo vertinimu, dabar tėvai dažnai į privačias ugdymo įstaigas vaikus patiki ne todėl, kad labai norėtų, bet tiesiog dėl to, kad nėra pakankamai alternatyvų. Kaip pavyzdį jis pateikė, kad tokiuose rajonuose kaip Šnipiškės ar Paupys, kur yra pridygę naujų namų, nėra pastatytos nė vienos naujos valstybinės mokyklos ar darželio.
Ugdymo lėšos skiriamos vadovaujantis vienodais principais
Kaip rodo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) duomenys iš Nacionalinės Švietimo agentūros, kuriais partija pasidalino su „Delfi“, nevalstybinėms mokykloms ir darželiams nuo 2019 iki 2023 metų finansavimas augo nuo 34,2 mln. eurų iki 93,4 mln. eurų.
Švietimo mokslo ir sporto ministerija paaiškino, kad finansavimas valstybinėms, savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms augo dėl to, kad didėjo mokinių skaičius, taip pat augo atlyginimai pedagogams bei kitoms ugdymo reikmėms.
„Daugėjant mokinių, auga ir valstybės skiriamos lėšos ugdymui: atlyginimai pedagoginiams darbuotojams, bibliotekininkams, mokytojų kvalifikacijai tobulinti, lėšos vadovėliams įsigyti, skaitmeninei plėtrai, IKT, švietimo pagalbai, administravimui ir kt.“ , – teigiama ministerijos „Delfi“ pateiktame komentare.
Pasak ministerijos atstovų, ugdymo lėšos skiriamos visoms mokykloms vadovaujantis visiškai vienodais principais, nevalstybinės mokyklos čia niekaip neišskiriamos. Kitaip tariant, valstybė skiria lėšas visų vaikų ugdymui, nepriklausomai nuo mokyklos steigėjo. Tačiau valstybė nefinansuoja mokyklų išlaikymo kaštų, tuo rūpinasi mokyklų steigėjai – savivaldybės, o jei mokykla yra privati, moka tėvai.
„Jūsų minimos lėšos skirtos ne tik bendrojo ugdymo mokykloms, bet ir privatiems darželiams. Privačiuose darželiuose ir mokyklose ugdymo vaikų skaičius palaipsniui augo, prie to prisidėjo ir Lietuvoje įsteigtos ukrainiečių privačios mokyklos.
2019 metais nevalstybinėse švietimo įstaigose – darželiuose ir mokyklose – buvo ugdoma 22,2 tūkst. vaikų, o 2023 metais – 33,7 vaikų. Tai sudarė apie 5–8 proc. nuo bendro ikimokyklinukų ir mokinių skaičiaus“, – teigiama ministerijos komentare.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, 2019 metais savivaldybių švietimo įstaigose – darželiuose ir mokyklose – buvo ugdoma 424 tūkst. vaikų, 2023 metais – 435 tūkst. vaikų.
„Skaičiuojant ugdymo lėšas, tekusias atskirai savivaldybių ir privačių švietimo įstaigų mokinių ugdymui, matome tokią pačią proporciją: privačioms įstaigoms tenka 5–8 proc. sumos, kurią gauna savivaldybių mokyklos. 2019 m. mokymo lėšos savivaldybių mokykloms siekė 658 mln. Eur, o 2023 m. – jau 1 144,7 mln. Eur. Valstybės dotacija savivaldybių mokykloms išaugo 74 proc.“, – atsakė ministerija.
Blinkevičiūtė: situacija stumia žmones į dar didesnę socialinę nelygybę
Socialdemokratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės vertinimu, kone trigubai išaugęs privačių mokyklų ir darželių finansavimas per konservatorių valdymą puikiai atspindi švietimo bei kitų viešųjų paslaugų privatizacijos mastą.
„Vis didėjančios išlaidos švietimui smaugia jaunas šeimas ir didžiuosiuose miestuose, ir visoje Lietuvoje. Vyriausybė, ignoruodama tai, stumia Lietuvos žmones į dar didesnę socialinę ir ekonominę nelygybę“, – teigė V. Blinkevičiūtė.
Pasak jos, socialdemokratai niekada nepritarė ir nepritars, kad ugdant Lietuvos vaikus būtų „beatodairiškai vaikomasi pelno.“
„Tai labai aiškiai pabrėžėme, kai 2021 metais pasirašėme parlamentinių partijų susitarimą dėl Lietuvos švietimo. Pritarėme šiam susitarimui tik su atskirąja išlyga. Joje pabrėžėme, kad būtina nedelsiant sureguliuoti privačių mokyklų ir darželių finansavimo bei ugdymo kokybės klausimus.
Priešingu atveju, kuo toliau, tuo labiau darželinukų ir moksleivių galimybės gauti gerą išsilavinimą priklausys nuo jų tėvų kišenės. Jei tėvai turi pinigų – viskas įmanoma, o jei ne – sukis, žmogau, kaip išmanai... Tai mums nepriimtina, tai socialiai neteisinga“, – komentavo V. Blinkevičiūtė.
Pasak jos, tam, „kad būtų sustabdyta ši šliaužianti švietimo privatizacija“, privalu užtikrinti, kad viešosiomis lėšomis remiamos nevyriausybinės ugdymo įstaigos būtų pelno nesiekiančios ir nediskriminuotų auklėtinių pagal jų tėvų turtinę bei socialinę padėtį.
„Tokia tvarka yra įtvirtinta Švedijoje ir kitose pažangiose Vakarų šalyse. Taip užtikrinsime ne tik lygias galimybes visiems Lietuvos vaikams, bet ir užkirsime kelią viešųjų lėšų švaistymui“, – teigė V. Blinkevičiūtė.
Šiugždinienė ragina neklaidinti
Visgi valdančiųjų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovė Seimo Švietimo ir mokslo komitete Jurgita Šiugždinienė ragino neklaidinti visuomenės.
„Labai svarbu remtis faktais ir kolegoms politikams neklaidinti visuomenės, kalbant apie finansavimo augimą privačioms mokykloms (kad ir ką tai reikštų). Atrodytų, kad kas nors šiaip sau užsinorėjo, nes labiau patinka ir didina finansavimą „privačioms“, o, tiksliau, nevalstybinėms, mokykloms.
Nesu tikra, kokius skaičius turite ir apie ką tiksliai kalbame. Greičiausiai, skaičiuojate su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, nes jų skaičius Lietuvoje, ypač sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose, pastarąjį dešimtmetį išaugo. Kadangi ikimokyklinio ugdymo įstaigų labai trūksta, savivaldybės skatino jų steigimąsi, kompensuodamos dalį išlaidų tėvams, kurių vaikai nepateko į savivaldybės darželius“, – aiškino J. Šiugždinienė.
Dėstydama savo nuomonę konkrečiai apie bendrojo ugdymo mokyklas, parlamentarė aiškino, kad finansavimas, ypač per pastaruosius kelerius metus, augo ir valstybinėms, ir nevalstybinėms mokykloms, nes padidintas klasės krepšelio dydis – augo mokytojų darbo užmokestis, skirta papildomų lėšų ugdymosi priemonėms, ir kt.
„Ugdymo finansavimas turi labai aiškią tvarką, įtvirtintą teisės aktuose. Lietuvoje kiekvienas vaikas turi galimybę gauti valstybės finansavimą ugdymui, nesvarbu, kokią mokyklą jis lanko – valstybinę ar nevalstybinę. Visi mes mokame mokesčius ir turime tokią teisę savo vaikams.
Jeigu mokinys lanko valstybės ar savivaldybės mokyklą, tėvams mokėti nieko nereikia, nes visas ugdymo išlaidas dengia valstybė, o ūkio, iš dalies švietimo pagalbos, infrastruktūros – savivaldybė. Jeigu šeima nusprendžia leisti vaiką į nevalstybinę mokyklą, jam valstybė dengia ugdymo krepšelio išlaidas, o tėvams tenka sumokėti ūkio, infrastruktūros, švietimo pagalbos ir kitas išlaidas, taigi, papildomą mokestį, priklausomai nuo pasirinktos mokyklos bei jos specifikos“, – teigė J. Šiugždinienė.
Steigėsi ukrainiečių mokyklos
Pasak konservatorės, nevalstybinės mokyklos Lietuvoje yra labai skirtingos savo dydžiu, juridine forma, taip pat ugdymo modeliais. Tik 19 proc. visų nevalstybinių mokyklų yra UAB ar „privačios“, didžioji dalis – ne pelno siekiančios, t.y. viešosios įstaigos.
Lietuvoje šiuo metu veikia apie 100 nevalstybinių mokyklų, kuriose mokosi apie 25,5 tūkst. mokinių (iš viso Lietuvoje jų 354 543). Tai reiškia, kad nevalstybines mokyklas lanko tik 7,2 proc. visų Lietuvos mokinių (šis procentas apima ir ukrainiečių vaikus bei mokyklas).
„Per pastaruosius ketverius metus mokinių nevalstybinėse mokyklose skaičius padidėjo apie 1 proc. ir tam didelės įtakos turėjo ukrainietiškų mokyklų steigimas. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse vidutiniškai nevalstybines mokyklas lanko 18 proc. mokinių. Taigi, Lietuvoje žymiai mažiau mokinių lanko nevalstybines mokyklas nei kitose EBPO valstybėse. Šiuo atveju, mes panašesni į Skandinavijos šalis. Mūsų kaimynų estų procentas labai panašus.
Dar vienas svarbus aspektas: prasidėjus karui, Lietuvoje buvo įsteigtos dvi nevalstybinės ukrainiečių mokyklos, kuriose mokosi 2515 mokinių. Tai taip pat padidino mokinių skaičių nevalstybinėse mokyklose, atitinkamai ir finansavimą“, – aiškino J. Šiugždinienė.
Siūlo atidžiau pasižiūrėti į visą sektorių
Pasak parlamentarės, kalbant apie socialinę atskirtį ir pasiekimų atotrūkius, reikia matyti visos sistemos problemas ir, prieš kaltinant „privačias mokyklas“, atidžiau pažiūrėti į visą sektorių.
„Deja, turime pripažinti, kad savivaldybių mokyklose socialinė atskirtis taip pat nemaža, nes kai kur yra leidžiama formuotis „geroms“ ir „blogoms“ mokykloms. Ilgą laiką nebuvo skiriama dėmesio mokyklų tinklui planuoti, skatinama konkurencija tarp mokyklų (tai reiškia, kad kai kurios mokyklos nenori priimti specialių poreikių ar silpniau besimokančių vaikų). Savivaldybes matėme tik kaip ūkvedžius, besirūpinančius, kad mokyklose degtų visos lemputės“, – teigė J. Šiugždinienė.
Pasak jos, finansavimas gali ženkliai skirtis ir tarp savivaldybių mokyklų. Vaiko ugdymas vienoje iš jų gali kainuoti 1500 Eur, kitoje – 8000 Eur.
„Tokių finansavimo netolygumų priežastys yra kelios: labai skirtingas mokyklų dydis (nuo <100 iki 1500 mokinių), skirtingas savivaldybių finansavimas (pavyzdžiui, švietimo pagalbai skiriama nuo 0 iki 20 proc.), prastas mokyklų tinklo planavimas (paslėptos atrankos, mokyklos teritorija paskiriama visa savivaldybė)“, – teigė J. Šiugždienienė.
Parlamentarė siūlė, užuot klaidingai, su išankstiniu nusistatymu gąsdinant(is) dėl visko, kas privatu, konkrečiais žingsniais prisidėti prie svarbių pokyčių įgyvendinimo: mokyklų tinklo stiprinimo, „Tūkstantmečio mokyklų“ programos ir kitų žingsnių, skatinsiančių mažinti atskirtį ir sudaryti geriausias galimybes visiems vaikams.
„Be to, kyla klausimas: jeigu nevalstybinės mokyklos, gerbiamos V. Blinkevičiūtės nuomone, yra blogai, kodėl pastarąsias kadencijas, vadovaujant net dviem kairiųjų Vyriausybėms (LVŽS ir LSDP), jokių pakeitimų šioje srityje nesiimta? Priešingai – finansavimo galimybės net pagerėjo, nes pereita nuo mokinio krepšelio prie klasės krepšelio, sudariusio galimybes ir nevalstybinėms mokykloms gauti didesnį finansavimą. Tai taip pat viena iš priežasčių, dėl ko išaugo finansavimas tiek valstybinėms, tiek nevalstybinėms mokykloms, lyginant su 2012 metais“, – teigė J. Šiugždinienė.
Pirma reikėtų apsispręsti
„Luminor“ banko vyr. ekonomistas Lietuvoje Ž. Mauricas sakė, kad šio klausimo sprendimas priklauso nuo to, kokį švietimo sistemos modelį mes norime turėti, ir kokios yra mūsų galimybės tai įgyvendinti.
„Jei mes norime didinti valstybinių mokyklų populiarumą, tai, visų pirma, tų mokyklų yra didžiulis trūkumas didžiuosiuose miestuose dėl spartaus gyventojų skaičiaus augimo, miestų plėtros ir deja į šią infrastruktūrą praktiškai nebuvo investuota, ir dabar labai nedaug yra investuojama. Iš esmės tai yra esamų mokyklų plėtimai, viena kita mokykla pastatoma, bet tai yra lašas jūroje, ir tai sukuria tikrai daug nepatogumų gyventojams – vežiojimai, spūstys, aplinkosauga, laiko gaišimai“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Ekonomistų įsitikinimu, jeigu nebūtų privataus sektoriaus, tas turėtų neigiamų pasekmių.
„Jeigu ne privatus sektorius, ypač kalbant apie darželius, matyt ir gimstamumas būtų gerokai mažesnis. Nes Lietuvoje yra specifika tokia, kad daugiausiai vaikų gimsta didžiuosiuose miestuose. Galbūt ir nesitikėjo dalis politikų, kad nykstanti Lietuva pradės sparčiai augti demografiniu požiūriu, arba kažkokios kitos priežastys lėmė, kad investicijos nebuvo padarytos“, – aiškino Ž. Mauricas.
Veda į privačias ne iš didelio noro
Kartu ekonomistas įvertino, kad dalies valstybinių mokyklų infrastruktūra didžiuosiuose miestuose yra pasibaisėtina.
„Dažnu atveju tėvai veda vaikus į privačią ugdymo įstaigą, ar tai būtų mokykla ar darželis, ne tiek dėl to, kad jie to labai nori, bet tiesiog nėra pakankamai alternatyvų. Jų atsiranda, yra pusiau privačios mokyklos, tam tikros gimnazijos, kurios taip pat renka mokestį. Yra ir Vilniaus licėjus, čia irgi vieša paslaptis, kad ten jau 20-30 metų, turbūt nuo pat įsikūrimo, renkami tam tikri mokesčiai, aišku, jie mažesni, bet jie vis tiek pakankamai reikšmingi. Turime tokią sistemą, ir vargu ar artimiausiu metu, kas nors pasikeis“, – sakė Ž. Mauricas.
Kartu jis pavyzdžiu iliustravo, kaip netolygiai plečiasi miestas ir mokyklų bei darželių infrastruktūra Vilniuje.
„Kaip pavyzdys, yra nauji rajonai Vilniuje – Šnipiškės, Paupys. Kiek ten yra pastatyta daugiabučių ir kiek yra pastatyta darželių ir mokyklų? Nulis (valstybinių mokyklų ir darželių). Ir dar jie drįsta kabinti makaronus gyventojams, kad neva jie neinvestuoja į Vilniaus priemiesčius, nes ten yra brangus infrastruktūros išlaikymas. Bet jie neivestuoja ir į šituos rajonus. Jie išvis neinvestuoja. Kaip gali būti brangus infrastruktūros išlaikymas, jeigu jos nėra? Čia yra tiesiog atsikalbinėjimas“, – piktinosi Ž. Mauricas.
Pasak jo, esant tokiai situacijai, yra būtina privačių mokyklų ir darželių infrastruktūra.
„Jeigu jos nebūtų, mes turėtume žymiai didesnes spūstis, žymiai didesnį nepasitenkinimą, žymiai didesnę korupciją, nes tada tėvai stengtųsi kažkokiu būdu įkišti vaikus į vieną ar kitą mokyklą, turėtume daug šalutinių neigiamų poveikių“, – sakė Ž. Mauricas.
Jo vertinimu, dabartinis finansavimo modelis yra pakankamai kompromisinis.
„Finansavimas galėtų būti net ir didesnis, ypač Vilniuje, nes nėra alternatyvų. Įsivaizduokite, jeigu privačios mokyklos užsidarytų, kas būtų su viešųjų mokyklų tinklu? Viso gero. Vežtume vaikus mokytis į Varėną, Ukmergę. Jeigu mes judėtume Skandinavijos link, tai ten iš esmės privati mokykla yra labiau išimtis nei taisyklė, bet tada reikėtų mums investuoti į infrastruktūrą jau dabar, o tai nėra daroma. Mano akimis žiūrint, mes judame labiau ne į Skandinavišką, o į JAV modelį“, – sakė Ž. Mauricas.