Šią savaitę paviešintas dokumentas „Ekspertų dialogo rekomendacijos: NATO-Rusijos karinių rizikų deeskalacija“ turėjo atkreipti pirmiausiai Briuselio, Vašingtono, Berlyno, Londono, Paryžiaus ir kitų Aljanso sostinių, o taip pat ir Maskvos dėmesį. Pasiūlymus kaip išvengti gilėjančios santykių krizės bei konflikto eskalacijos rizikų rengė būrys ekspertų, tarp kurių – garsios pavardės.
Pavyzdžiui, buvęs NATO vadovas lordas George'as Robertsonas, buvę NATO vadovo pavaduotojas Alexanderis Vershbow ir vyriausiasis Aljanso pajėgų vadas Philipas Breedlove'as, buvę JAV ambasadoriai prie NATO ir Lietuvoje bei Rusijoje – Douglasas Lute ir Johnas Tefftas, o taip pat buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras ir nacionalinio saugumo tarybos vadovas, įtakingasis Igoris Ivanovas bei daugelis kitų – iš viso 145 patyrę ekspertai, sprendimų priėmėjai, diplomatai.
Iš Lietuvos sąraše yra buvęs diplomatijos vadovas, Lietuvoje prieštaringų vertinimų sulaukusios „Avia Solutions Group“ direktorių tarybos narys Vygaudas Ušackas, kuris „Delfi“ sakė pastaruosius 5 mėnesius kiekvieną ketvirtadienį prisidėjęs prie šio dokumento rengimo.
Dešimtis šalių vienijančio Europos lyderių tinklo („European leadership network“) – buvusio britų atstovo prie NATO Adamo Thomsono įkurto projekto pasiūlymų rinkinys išskiria ne tik įkaitusią dvišalių santykių atmosferą, bet ir sutarčių nebevaržomas ginklavimosi varžybas, pajėgų dislokavimo stiprinimą bei vis agresyvesnę retoriką, ypač iš Kremliaus pusės.
Neatsitiktinai naujasis dokumentas pristatytas kaip tik tuo metu, kai Rusija, prižiūrima paties Vladimiro Putino šią savaitę surengė savo strateginių pajėgų pratybas, išbandydama visą branduoliniais ginklais galinčių smogti pajėgumų trejadą.
Kita vertus, su dokumentu iš anksto susipažinę Lietuvos diplomatai ir politikai kraipė galvomis: pasiūlymų rinkinyje yra mažų mažiausiai abejonių keliančių teiginių, kurie prieštarauja Baltijos šalių, o taip pat JAV, Lenkijos interesams. Pripažinusi tokius pasiūlymus ir pavertusi politikos bei įsipareigojimų dalimi NATO sukaustytų save, o Lietuva ir kitos Rusijos kaimynės taptų priklausomos nuo Kremliaus geros valios bei sąžiningumo.
Septyni pasiūlymai, kaip mažinti įtampą
Iš pirmo žvilgsnio šis pasiūlymų rinkinys grįstas bendru ekspertų bei valstybių vadovų sutarimu, kuriam būtų sunku prieštarauti: svarbu išvengti gilesnės eskalacijos ar situacijos kai dėl informacijos, karinių kontaktų stokos ar dėl klaidingų priešininko ketinimų interpretacijos, karinių pratybų ar judėjimų metu įvykę incidentai taptų tiesioginės karinės konfrontacijos priežastimi.
Tai pažymėjęs V. Ušackas pridūrė, kad būtent todėl įvairiose tarptautinėse ir dvišalėse sutartyse numatytos karinės saugumo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonės apie kurias kalbama dokumente.
Pirmiausiai siūloma atkurti praktinį Rusijos ir NATO dialogą, taip pat ir tiesioginius kontaktus tarp karinės vadovybės ir ekspertų, tada siūloma susitarti dėl bendrų taisyklių, kurios sumažintų netyčinių incidentų riziką ore, sausumoje ir jūrose.
Taip pat siūloma „skaidrumu“ bei „specializuotais komunikacijos kanalais“ stiprinti stabilumą, kas padėtų išvengti incidentų. Siūloma ne tik prisiminti ir 1997-ųjų NATO bei Rusijos pasirašytą santykių pagrindų aktą, bet ir pagalvoti apie konvencinių pajėgų dislokavimo Europoje „lubas“, o taip pat konsultuotis dėl vidutinio nuotolio ir priešraketinės gynybos bei išsaugoti „Atvirojo dangaus“ sutartį.
Meniu, iš kurio galima rinktis?
„Suvokiant fundamentalias, gilias NATO bei Rusijos susipriešinimo priežastis, nebūnant naiviais romantikais, pabandėme surašyti „meniu“ rekomendacijų, kaip sumažinti tiesioginio karinio konflikto tarp NATO ir Rusijos rizikas ir galimybes.
Ne dėl visko sutarėme tarpusavyje. Tačiau rekomendacijos, tikiuosi, pravers NATO ir Rusijos užsienio politikos ir saugumo atsakingiems pareigūnams įvertinti ekspertinės bendruomenės pateiktus galimus kelius ir veiksmus dėl NATO-Rusijos karinės rizikos mažinimo Europoje“, – teigė V. Ušackas. Esą meniu principas toks, kad iš pateiktų rekomendacijų NATO šalys bei Rusija galėtų atsirinkti ir sutarti dėl tų, kurios tenkintų visas puses.
Vis dėlto tai lengviau pasakyti, nei iš tikrųjų sutarti, mat kiekvienas iš 7 punktų turi išplėstą dalį su papunkčiais, kuriuose ir slypi visa prieštaringų minčių kelianti esmė.
Paprašytas pakomentuoti kelis atskirus dokumento punktus V. Ušackas lakoniškai tepabrėžė, kad jis kviečia „užsienio ir gynybos politiką vertinti visapusiškai arba holistiškai: greta nacionalinių ir NATO karinių gebėjimų didinimo ir žvalgybos gerinimo, užsitikrinant NATO ir ypač JAV karinių pajėgų dislokavimą regione, svarbu išvengti gilesnės eskalacijos“.
Keisti palyginimai su Sirija
Būtent tokių „ nacionalinių ir NATO karinių gebėjimų didinimo“ bei „NATO ir ypač JAV karinių pajėgų dislokavimą regione“ veiksniai sunkiai dera su dokumente išdėstytais pasiūlymais. Po jais taip pat palikta išlyga, kad pasirašiusieji sutiko su dauguma, bet ne su visais teiginiais. Ir nesunku suprasti kodėl.
Pavyzdžiui, pats Rusijos ir NATO dialogo, ambasadorių ir karinių bei ekspertų kontaktų atkūrimas, pasak Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Lauryno Kasčiūno tiesiog į šiušklių dėžę išmeta pastaruosius metus Aljanse nepajudintą priežastį, kodėl tokie kontaktai iš viso nutrūko.
„Tai padaryta dėl Rusijos agresyvių veiksmų prieš Ukrainą – Krymo okupacijos ir karo Donbase, todėl apdovanoti Rusiją dėl to, ko ji nepadarė, t. y. nenutraukė šių pagal tarptautinę teisė neteisėtų veiksmų būtų neteisingą ir faktiškai įteisintų šiuos Rusijos veiksmus“, – teigė L. Kasčiūnas, pažymėjęs, kad ir kituose punktuose Rusijai tarsi suteikiama indulgencija dėl kitų tarptautinių sutarčių pažeidimo.
Jis taip pat pabrėžė, kad savaime dokumento idėja yra sveikintina, nes mažinti įtampą yra logiška, tačiau net ir tada, pavyzdžiui, 2-ame punkte palikti keistas sąsajas vedantys išvedžiojimai apie incidentų sumažinimo riziką.
„NATO ir Rusija turėtų sukurti standartizuotas procedūras karinių incidentų ir konfliktų deeskalacijai, o taip pat rengti pratybas ruošiantis tokiems veiksmams ir deeskalacijos mechanizmų sukūrimui Baltijos, Šiaurės ir Juodosios jūrų regionuose ir sukurti mechanizmą, kuris būtų panašu į tą, kurį sukūrė JAV ir Rusija Sirijoje“, – teigiama viename punktų.
Toks pasiūlymas, pasak L. Kasčiūno yra keistokas, mat lyginama pilietiniame kare paskendusi Sirija, kur patruliuoja ir neretai konfliktuoja dviejų branduolinių valstybių – JAV ir Rusijos kariai su taikiais Baltijos, Šiaurės ir Juososios jūros regionais, kur, nepaisant incidentų nevyksta jokie karo veiksmai. Bet panašių ir didesnių keistenybių pasiūlymuose yra ir daugiau.
Lubos, pančiai ir kiti suvaržymai Lietuvai
Pavyzdžiui, Lietuvai, o ir kitoms Baltijos šalims, tikėtina ir JAV bei dar būriui Aljanso narių, pasak L. Kasčiūno, niekaip negali būti priimtini 3.2, 3.3 ir 3.5 punktai.
Pirmajame kalbama apie būtinybę ieškoti „suvaržymų ar vienašališkų įsipareigojimų dėl karinių
veiklų dydžio ir apimties pasienio teritorijose“. Kitaip sakant, anot L. Kasčiūno, tai galima interpretuoti kaip siekį apriboti sąjungininkų pajėgumų dislokavimą be išankstinio įspėjimo ar privalomų inspektorių vizitų Baltijos šalyse.
Čia šiuo metu dislokuoti ne tik daugiašaliai NATO batalionai, bet ir, Lietuvos atveju, papildomos amerikiečių pajėgos. Uždėjus atitinkamus pančius arba lubas tokie pajėgumai čia gali būti nepriimtini pagal tokius pasiūlymus.
Ir nors dokumente pažymima, kad šios priemonės taikytinos visam Baltijos jūros regionui, įskaitant ir Kaliningrado sritį, L. Kasčiūnas tikino, kad Rusija jau nesyk yra įrodžiusi pasitikėjimo kredito trūkumą bei nėra nusipelniusi avansu gauti tokių įsipareigojimų kurios pati laužo.
„Jei tai virstų politiniu įsipareigojimu, Rusija, kaip ne kartą matėme, gali pradėti ieškoti išimčių, išlygų, o mums įsipareigoti uždėti lubas NATO pajėgoms, kai Rusija turi konvencinį pranašumą regione tikrai neparanku“, – pažymėjo L. Kasčiūnas.
Panašiai nepalankūs yra ir kiti minėti du punktai – viename kalbama apie skaidrumo mechanizmų sukūrimą dėl sausumoje ir jūrose dislokuojamų vidutinio nuotolio konvencinių puolamųjų pajėgumų, t. y. sparnuotųjų raketų, kitame, dar keistesniame – apie „karine prasme reikšmingą atstumą nuo pasienio teritorijų, kur būtų rengiamos karinės pratybos“.
Pirmuoju atveju tokie įsipareigojimai sunkiai įgyvendinami abejoms pusėms, mat jie reikštų, kad Baltijos ir Juodosios jūros taptų nuo minėtų pajėgumų faktiškai demilitarizuotais regionais, nors tiek Rusija, tiek NATO ir su Aljansu bendradarbiaujančios, tačiau jam nepriklausančios Švedija ir Suomija šiuo metu turi arba planuoja turėti minėtų sparnuotųjų raketų pajėgumus.
Pavyzdžiui, vien Kaliningrade Rusija laiko laivus, galinčius leisti sparnuotąsias raketas bei balistinių raketų kompleksus „Iskander“, tuo metu Lenkija, Suomija turi sparnuotąsias raketas ir planuoja jų turėti daugiau – ne tik laivuose bei karinėse oro pajėgose, bet ir sausumoje. Atitraukti šių pajėgumų NATO šalys ir sąjungininkės tiesiog neturi kur, o Rusija formaliai gali perkelti už Uralo kalnų, bet žaibiškai grąžinti atgal.
Tuo metu nerengti pratybų arti pasienio, pasak L. Kasčiūno, taip pat keistas pasiūlymas, kai net nėra aiškus artumo principas, o dalis poligonų tiek NATO, tiek Rusijos atvejais yra visai netoli vieni kitų. Pavyzdžiui, Pabradės poligonas yra netoli Kremliaus kontrolėn patekusios Baltarusijos, o pasienyje su Rusija esantis Dobrovolskio poligonas, kaip ir kiti Kaliningrade esantys kariniai objektai, kuriuose vyksta pratybos, bet kuriuo atveju yra Lenkijos ir Lietuvos pasienio teritorijoje. Tikėtis, kad Rusija demilitarizuos Kaliningrado sritį arba joje rengs mažiau pratybų, kaip ir visoje Vakarų karinėje apygardoje, kuriai pastaraisiais metais skyrė didžiausią dėmesį būtų naivu.
„Kur tas pratybas perkelti, į Pietų Europą? Mums čia vėlgi uždedamos lubos, kad pas save negalėtume ruoštis tam , kam ruošiamės ne vienerius metus, kai Rusijai paliekama galimybė rengti pratybas formaliai saugiu atstumu, bet mes žinome, kokio dydžio tai šalis ir kaip greitai ji gali perdislokuoti dideles pajėgas, tai yra jų privalumas“, – sakė L. Kasčiūnas.
Be to, jo teigimu, dokumente yra pažymėtas ir kitas NATO šalims netinkamas „meniu patiekalas“ – suvaržymas Nr. 4.2, kuriuo NATO ir Rusija gali sutarti dėl kriterijų, kuriais būtų matuojami dislokuotų reikšmingų kovinių pajėgų suvaržymai. Dokumente tokiu suvaržymu siūloma vadinti brigados dydžio vienetą ir vieną oro pajėgų sparną vienoje NATO šalyje arba vienoje Rusijos karinėje apygardoje.
Kitaip sakant Lietuvoje negalėtų būti dislokuojama daugiau, nei viena sąjungininkų brigada (nors šiuo metu tėra vienas batalionas – brigadą sudaro mažiausiai keli batalionai) ir vienas oro sparnas (Lietuvoje veikianti NATO oro policijos misija netgi nėra pilnavertė eskadrilė – kelios tokios sudarytų oro pajėgų sparną), bet tas pats galiotų ir kitoms Aljanso narėms, pavyzdžiui Lenkijai, kurioje jau dabar dislokuota daugiau karių, nei būtų leidžiama pagal šio dokumento dvasią.
Ką jau kalbėti apie Rusiją, kuri Vakarų karinę apygardą laiko aukščiausioje karinėje parengtyje, būtent čia kuriami nauji arba atkuriami seni daliniai, pavyzdžiui, naujos divizijos į vakarus nuo Maskvos ir Kaliningrade.
Tačiau, pasak L. Kasčiūno, vėlgi reikia prisiminti Rusijos gebėjimą per savo teritoriją, o ne, kaip NATO atveju, per skirtingas Aljanso valstybes, žaibiškai į norimą vietovę perdislokuoti didesnius dalinius. Tuo metu punktas Nr. 5.2 numato kitą suvaržymą NATO – esą siekiant sustabdyti ginklavimosi varžybas Europoje reikia sutarti, kad esami dislokuotų pajėgų skaičiai yra pakankami, nors net ir tokį dokumentą pasirašęs buvęs Aljanso pajėgų Europoje vyriausiasis vadas gen. Ph. Breedlove'as anksčiau kartojo priešingai – sąjungininkams kaip tik trūksta konvencinių pajėgumų.
Netinka ir Vilniui, netiks ir Vašingtonui?
„Jei atvirai, tai aš nežinau, ką galvojo šie žmonės – Breedlove'as, Tefftas, Vershbow ir kiti, kurie pasirašė tokį dokumentą, kuriame tarsi galima sutikti su bendra dvasia ir kai kuriais punktais, bet neaišku kuriais“, – stebėjosi L. Kasčiūnas.
Juo labiau, anot jo, kad kai kurie punktai per skubą palikti tyčia ar netyčia nesuprantami, pavyzdžiui 6.1 dėl priešraketinės gynybos, dėl kurios sutariama surengti konsultacijas, nors NATO priešraketinė gynyba paremta JAV pajėgumais, kuriais amerikiečiai nelinkę dalintis su rusais.
Be to, minėtame punkte kalbama ir apie strateginius bei nestrateginius, branduolinius ir konvencinius pajėgumus, kurie neturi nieko bendro su priešraketine gynyba, išskyrus Kremliaus ilgametę ir NATO iki šiol atmestą argumentaciją, kad Aljanso priešraketinė gynyba yra nukreipta prieš Rusiją.
„Reikia nepamiršti, kad Rusija jau yra siūliusi kartu su JAV pasidalinti priešraketinės gynybos atsakomybės zonomis Europoje, kai pagal tą planą mes ir didelė dalis Rytų bei Šiaurės Europoje būtume patekę į Rusijos atsakomybės zoną. Toks Rusijos pasiūlymas buvo ir yra nepriimtinas, o dabar čia matome panašų bendrą pasiūlymą, kuriame įrašytos kitos pavardės“, – stebėjosi L. Kasčiūnas pabrėžęs, kad bendrai viso dokumento dvasia jam primena kelio prakirtimą naujai Rusijos ir JAV santykių suartėjimo politikai.
2009-siais vadinamoji „reset“ politika, kai dėl bendrų interesų ir siekio sumažinti tvyrojusią įtampą JAV pasiryžo gerinti santykius su Kremliumi mainais į savo pajėgumų mažinimą Europoje, taip sugluminant ir netgi įžeidžiant kai kurias Europos šalis, pavyzdžiui, Lenkiją, galiausiai žlugo.
JAV ir sąjungininkams prireikė kelių metų, kol į patenkinamą lygį būtų grąžinti bent minimalūs pajėgumai Europoje – iš JAV buvo perdislokuotos šarvuočių brigados, sustiprinti tankų, artilerijos, žvalgybiniai, o pastaraisiais metais ir priešlėktuvinės gynybos pajėgumai.
Todėl bandymai juos suvaržyti Europoje ir vėl mažinti, anot L. Kasčiūno, gali būti įvertinti ir nepalankiai santykių su naująja JAV prezidento Joe Bideno administracija kontekste.
Spėlioti, kam ryšis JAV, L. Kasčiūnas nesiryžo, tačiau neoficialiai kai kurie Lietuvos diplomatai jau patvirtino, kad tokiems radikaliems pasiūlymams, kurie išdėstyti šiame dokumente beveik be abejonių priešintųsi ne tik Lietuva, bet ir JAV, kad ir kokia būtų šios šalies prezidento administracija.
Kita vertus, neatmetama, kad bent jau dalies Europos, ypač Pietinių Aljanso narių noras gerinti santykius su Maskva bei didesnis JAV dėmesys vidaus problemoms bei Azijai gali priversti ieškoti kompromisų, tarp kurių vienokia ar kitokia forma gali atsidurti ir minėtieji pasiūlymai.