Kaip per viešą paskaitą Valdovų rūmuose pasakojo istorikas dr. Martynas Jakulis, Radvilos nuo pat XV amžiaus vaidino labai reikšmingą vaidmenį tiek Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK), tiek vėliau ir Abiejų Tautų respublikos tiek politiniame, tiek kultūriniame, tiek religiniame gyvenime. Jie užėmė aukščiausias valstybines pareigybes. Iš Radvilų buvo kilusi Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora.
„Radvilos buvo tiek aktyvūs protestantai, tiek uolūs katalikai. Jų plačios valdos, besidriekusios nuo Biržų Lietuvoje iki Olykos Ukrainoje leido giminei ne tik aktyviai reikštis politikoje, bet ir diktuoti tam tikras madas LDK kultūrai. Jau XVI amžiuje susiklostė kelios Radvilų linijos – Goniondzo ir Medilo, Biržų ir Dubingių ir Nesvyžiaus ir Olykos, kuri išliko iki pat šių dienų. Pastarosios šakos centru tapo būtent Nesvyžius“, - kalbėjo M. Jakulis.
Pasak istoriko, po Jono Radvilos mirties Nesvyžius kartu su kitomis valdomis XVI a. viduryje atiteko vienam iš žymiausių reformacijos Lietuvoje veikėjų Mikalojui Radvilai Juodajam, po to Nesvyžių valdė jau jo sūnus, kataliku tapęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
„Jo pastangomis prasidėjo intensyvi Nesvyžiaus plėtra. Našlaitėlio laikais čia iškilo italo jėzuito Giovanni Bernardoni suprojektuota Dievo Kūno bažnyčia. Ši bažnyčia buvo ne tik pirmasis barokinės architektūros pavyzdys LDK, bet po ja buvo įkurta ir pirmoji vienos konkrečios giminės mirusiesiems skirta kripta“, - sakė M. Jakulis.
Pasak istoriko, giminės mauzoliejaus mada Lietuvą pasiekė per Lenkiją. Čia, veikiant renesansinei kultūrai, ypač daug dėmesio XVI amžiuje buvo skiriama rezidencijoms ir su laidosena susijusiems objektams. Garsios Žygimantų koplyčios Vavelio katedroje pavyzdys skatino Lenkijos didikus pasirūpinti ypatingesne ir iškilmingesne amžinojo poilsio vieta.
„Mauzoliejai didikų giminėms buvo reikšmingi dėl kelių priežasčių: visų pirma, tai buvo aukšto socialinio statuso individams prideranti palaidojimo vieta. Tiek viduramžiais, tiek ankstyvaisiais naujaisiais laikais palaidojimas po bažnyčia liudijo aukštą individo kilmę ir nuopelnus. Kartu tai leisdavo mirusiajam būti arčiau pačios švenčiausios bažnyčios vietos, tai yra pagrindinio altoriaus ir laukti paskutinio teismo greta šventųjų relikvijų“, - pasakojo M. Jakulis.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad laidojimas bažnyčioje leisdavo kartu užtikrinti mirusiojo atminimą. Čia už juos būdavo laikomos mišios. Apie juos primindavo epitafijos, koplyčios ir kiti bažnyčios interjero elementai. Galiausiai mauzoliejai konsoliduodavo gyvus ir mirusiuosius giminės narius, stiprindavo jos savivoką.
Jis taip pat pažymėjo, kad Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia labai greitai tapo įprasta Radvilų laidojimo vieta. Našlaitėlio vaikams ir vėlesnėms kartoms buvo labai svarbu atgulti amžinojo poilsio būtent šioje kriptoje. Radvilų požiūrį į palaidojimo vietos pasirinkimą labai gerai atspindi testamentai“, -
„Prašau kunigaikščių ir mylystų ponų mano tikrų brolių, kad mano nuodėmingą kūną teiktųsi palaidoti pagal Romos katalikų Bažnyčios apeigas be jokios pasaulietiškos pompos tėvų jėzuitų bažnyčioje Nesvyžiuje, kur kunigaikščių jų mylystų ponų mūsų tėvų kūnai ilsisi“ , - tokią valią paskutiniais gyvenimo metais išreiškė Našlaitėlio sūnus Albrechtas Vladislovas.
Pasak istoriko, visiškai suprantama, kodėl brolių pastangomis į Nesvyžių iš tolimos Bolonijos buvo parvežtas septyniolikmečio Kristupo Mikalojaus kūnas. Kitas Našlaitėlio sūnus Aleksandras Liudvikas pasitikdamas mirtį toje pačioje Bolonijoje 1654 metais prašė palaidoti Nesvyžiuje šalia tėvų. Mirusiojo valia buvo įvykdyta ir bažnyčios kriptoje jis atgulė po septynių mėnesių.
„Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios ir giminės kriptos svarbą parodo ir tai, kad 1749 metais kripta Mykolo Kazimiero Radvilos – Žuvelės rūpesčiu buvo išplėsta. Su žmona Pranciška Uršule atliktą darbą jis įamžino memorialine lenta, kurioje iškalta Tacito analų ištrauka „tegu šis kūrinys bus skirtas garbingų vyrų atminimui, kadangi pastarųjų ir laidotuvės iškilmingesnės negu paprastų žmonių. Tai ir šis pasakojimas apie paskutiniąsias valandas tegu neleis jų užmiršti“, - pasakojo M. Jakulis.
Pasak istoriko, giminės moterų ir vyrų atminimas buvo įamžintas ir Žuvelės užsakymu skulptoriaus Antano Zavuskio iškaltomis antkapinėmis lentomis. Jose buvo įrašytas mirusiojo vardas ir įvairūs laikotarpiai: gimimo ir mirties metai, vieta.
„Našlaitėlio žmonos Elžbietos Eufemijos Vyšniovieckytės antkapinėje lentoje įrašyta trumpa jos gyvenimo istorija. Pažymėta, kad ji buvo Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos fundatorė. Kitose lentose net valandų tikslumu buvo suskaičiuotas visas mirusiojo gyvenimas. Mykolo Kaziniero sūnui Jonušui Tadui skirtoje antkapinėje lentoje pažymima, kad jis pragyveno 16 metų 8 mėnesius 12 dienų ir 17 valandų“, - pasakojo M. Jakulis.
Pasak istoriko, antkapinės lentos, kurių dalis laikui bėgant, deja, dėl drėgmės ir kitų priežasčių tapo neįskaitomos. Pasak jo, jos yra reikšmingos ne tik, kaip paminklai konkretiems mirusiesiems, jos atspindi ir kelis šimtus metų siekiantį giminės atminimą ir kolektyvinę savivoką.
„Per daugiau nei 300 metų Nesvyžiuje susiformavo labai įspūdingas kompleksas susidedantis iš 71 karsto ir sarkofago. Dydžiu Radvilų kripta išsiskiria bendrame Europos kontekste, ir yra lygintina, pavyzdžiui, su Habsburgų kripta Vienoje“, - sakė M. Jakulis.
Istorikas konstatavo, kad vykstant karams, keičiantis santvarkoms, ištikus įvairiems kataklizmams, kripta patyrė labai daug žalos. Iš dalies buvo suardyta palaidojimų tvarka. Gerai žinoma, kad 1905 metais veikė iš Lenkijos atvykusi komisija, kuri tikrino palaidojimus. Tarpukariu kripta bent kartą buvo užlieta potvynio metu.
„Po Antrojo Pasaulinio karo čia darbavosi sovietiniai antropologai. Vėliau, kai Nesvyžiaus pilyje pradėjo veikti sanatorija, jos gyventojai mėgdavo leistis į saviveikliškas ekskursijas. Galiausiai tapo nebeaišku, kur ir kas palaidotas, ir iškilo būtinybė sutvarkyti šį unikalų paveldo objektą“, - sakė M. Jakulis.
Pasak istoriko, siekiant atstatyti buvusiąją palaidojimo tvarką pagal išlikusias antkapines lenteles reikia identifikuoti palaidotuosius. Tai galima padaryti tik atliekant kompleksinius tarpdisciplininius tyrimus apjungiančius istoriją, antropologiją ir archeologiją.
Ieško Našlaitėlio kapo
Vilniaus universiteto doktorantė archeologė antropologė Justina Kozakaitė teigė, kad antrasis mokslininkų tikslas buvo identifikuoti palaidojimą, kuris gali priklausyti Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui.
Jaunoji mokslininkė pasakojo, kad jie su kolegomis sudarė tokią strategiją - surinkti asmenis, kurie gali būti artimais ryšiais susiję su pačiu Našlaitėliu. Jie pasirinko tirti jo žmonos Elžbietos Eufemijos sarkofagą ir judviejų sūnų, tai – Albrechto Vladislovo ir Kristupo Mykolojaus sarkofagus. Tai buvo pasirinkta tam, kad jie galėtų sekančiame etape taikyti DNR tyrimus.
„2016 metai buvo labai chaotiški ir įnešė dar daugiau painiavos, dar daugiau klausimų, nei pateikė atsakymų, kadangi pasitvirtino mūsų nuogąstavimai- iš tiesų sarkofagai buvo sumaišyti vietomis. Pavyzdžiui, yra memorialinė lentelė, kuri teigia, kad šiame sarkofage turėtų ilsėtis Albrechtas Vladislovas, vietoj to tu randi 16-18 metų jauno paauglio kūną“, - pasakojo J. Kozakaitė.
Antropologė pasidžiaugė bent tuo, kad vienu atveju įtarimai atmesti, nes radiniai buvo iš XVIII a., o Našlaitėlis mirė XVII a. Tiksliau nurodyti, kuris palaidojimas galėjo priklausyti pačiam Našlaitėliui mokslininkai negalėjo.
„Turime vieną kandidatą. Atitinka lytis, amžius, deja, patologija (neatitinka). Yra žinoma, kad Našlaitėlis net 47 metus sirgo venerine liga. Jeigu manytume, kad ta venerinė liga galėjo būti sifilis, kuris tuo metu buvo apėmęs visą Europą, ir turint mintyje, kad Našlaitėlis ta liga sirgo 47 metus, tai yra labai ilgas laiko tarpas, kai liga turėjo palikti požymius žmogaus kūne. Deja, nei vienuose palaikuose mums nepavyko to aptikti“, - sakė J Kozakaitė.
Restauratorė Vytautė Lukšėnienė teigė, kad kalbant apie Našlaitėlio identifikavimą, atrodė, kad didelių problemų čia neturėtų kilti, nes istoriniuose šaltiniuose minima, kad jis buvo palaidotas su paprastu piligrimo apsiaustu, vilkėtu kelionėje į Šventąją žemę, netgi greičiausiai panašiu į tą, kokiu jis vaizduojamas antkapinėje plokštėje Nesvyžiaus bažnyčioje.
„Kitas dalykas, po kelionės į Jeruzalę jis buvo įšventintas į Viešpaties kardo karsto ordino riterius, ir nuo to laiko nuolat nešiojo garbės ženklą su raudonu kryžiumi, su kuriuo lyg ir irgi norėjo būti palaidotas. Teoriškai mes Našlaitėlio karste turėjome rasti arba piligrimo apsiausto fragmentus, arba apdovanojimą, arba bent jau kažkokį religinį atributą. Tuo labiau, kad kalbama apie tokį giliai tikintį žmogų, kaip Radvila Našlaitėlis. Tačiau visos rastos įkapės buvo gerokai vėlesnio laikotarpio“, - sakė V. Lukšėnienė.
Radinys užminė mįslę
Didžioji mįslė tyrėjų laukė sarkofage numeris 2. Čia jie tikėjosi rasti Elžbietos Eufemijos palaikus. Tačiau, kaip pasakojo antropologė J. Kozakaitė palaidojimas buvo unikalus, išsiskiriantis. Palaikai iš sarkofago nebuvo iškelti,
„Asmuo buvo visas apvyturuotas, jo kojos, abi rankos, netgi kiekvienas pirštas atskirai. Asmuo turėjo labai dideles pirštines uždėtas ant abiejų rankų ir labai dideles kojines ant kojų. Veidas buvo užteptas kažkokia neįprasta mase. Pirma mintis, pasižiūrėjus į šiuos palaikus buvo, kad tarsi buvo siekiama kažką paslėpti. Galbūt, ligą ar ligos požymį ir pasirinktas toks metodas – apvynioti visą kūną, uždėti masyvias pirštines, veidą užtepti kažkokia kauke“, - sakė J. Kozakaitė.
Restauratorei V. Lukšėnienei labiau patinka antrasis – egiptietiškas variantas. Pasak jos, jį iš dalies patvirtina ir atlikti cheminiai tyrimai, kurių metu buvo ištirti audiniai, morfologiškai nustatytas pluoštas.
„Jų metu buvo nustatyta, kad storasis audinys yra lininis, o plonasis, kuris yra impregnuotas kieta neaiškia mase yra išaustas iš gana egzotiško ramie pluošto, kuris šiaip jau auga Rytų Azijoje, ir į Europą pateko tik XVI a. viduryje, o iki tol buvo naudojamas nuo seniausių laikų, tame tarpe ir senovės Egipte“, - pasakojo V. Lukšėnienė.
Petroskopijos metodu ištyrus kietąją masę paaiškėjo, kad tai yra pušų sakai. Pasak mokslininkės, tai nieko nuostabaus, nes įvairių spygliuočių medžių sakai taip pat buvo naudojami baigiamajame kūnų balzamavimo etape senovės Egipte. Sudžiuvę sakai iš vienos pusės saugodavo kūną nuo aplinkos drėgmės poveikio, iš kitos pusės jie sudarydavo tarsi apsauginį kokoną, kuris neleisdavo trapiai mumijai subyrėti.
„Šitame palaidojime buvo naudota ta pati technologija, buvo teptas dervos sluoksnis, buvo naudotas vyturas, ir tada vėl teptas dervos, sakų sluoksnis. Žinant, kad Radvila Našlaitėlis būdamas Egipte labai žavėjosi kūnų balzamavimu, net savo knygoje aprašė, kaip tie kūnai gerai išliko, man peršasi tam tikros išvados“, - sakė V. Lukšėnienė.
Antrolopologė J. Kozakaitė pridūrė, kad visiems išvados piršosi, kad sarkofagas nr. 2 galėtų būti Našlaitėlio palaidojimas.
2017 metais mokslininkai pasirinko tyrinėti branduolinę šeimą, kurią sudaro Mykolas Kazimieras – Žuvelė, jo broliai Mikalojus Kristupas ir Jeronimas Florijonas, taip pat žmona Pranciška Uršulė ir jų sūnus Karolis Stanislovas – Panie Kochanku (pone mielasai).
Kaip pasakojo istorikas M. Jakulis, per beveik 60 gyvenimo metų Žuvelei teko gydytis nuo daugybės įvairių ligų. Beveik visą gyvenimą rašytame dienoraštyje dažnai minimi galvos, skrandžio skausmai, daugiau mažiau įprastos ligos. Kunigaikštį alino vis pasikartojantys labai skausmingi inkstų akmenligės priepuoliai.
„1750 spalį Mykolas Kazimieras pradėjo skųstis labai stipriu burnos skausmu, ir toks nieko neįpatingas, mums visiems pažįstamas sveikatos sutrikimas galiausiai virto kelių mėnesių kankyne. Per šį laiką buvo ištraukti trys dantys, atliktos net kelios operacijos, kurių metu buvo pašalinta daugybė įvairaus dydžio žandikaulio atplaišų“, - pasakojo M. Jakulis.
Spalio 23 dieną Mykolas Kazimieras rašė: „blogai jaučiausi, atliko burnos operaciją, vieną kaulą iš kairiojo žandikaulio ištraukė, kitą giliau įstūmė, jį dabar labai skauda“. Po dar ne kartą Žuvelės gydytojams teko kartoti panašias procedūras. Tik lapkričio pabaigoje, kaip rašė kunigaikštis, „pamažu pradėjau sveikti. Žaizdos burnoje pradėjo gyti. Duok Dieve, kad greičiau“.
Pasak istoriko, dar tiksliau patvirtinti tapatybę leidžia patirtos traumos. Iš dienoraščio žinoma, kad Žuvelė įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais jodinėdamas ne kartą buvo nukritęs nuo žirgo, susižalojęs, kartais net labai stipriai. Dažniausiai jis atsipirkdavo tik stipriais sutrenkimais.
Tačiau sėkmė lydėjo ne visada. Jau visai į gyvenimo pabaigą 1758 m. rugpjūčio 22 d. medžioklės metu kunigaikštis nukrito nuo žirgo ir trenkėsi į akmenį. Jo palydoje buvęs jėzuitas rašė: „dešinės rankos ir šono smūgis į akmenį, kaip ir stiprus viso kūno sutrenkimas, sukėlė tokį nepakenčiamą skausmą ir silpnumą, kad jo mylistos kunigaikščio iš vietos pajudinti negalėjome, (…) po daktarų ir barzdaskučių apžiūros paaiškėjo, kad dešinė jo mylistos kunigaikščio ranka buvo stipriai išilgai sulaužyta, alkūnė ir dešinys šonas stipriai sutrenkti“.
Pasak antropologės, Mykolas Kazimieras Radvila – Žuvelė turėjo būti palaidotas sarkofage nr. 11. Jame tyrėjai rado visiškai mumifikuotus palaikus, tad negalėjo pamatyti, ar iš tiesų asmuo turėjo tas traumas ir operacijas, kurios minimos istoriniuose šaltiniuose.
„Iš pirmo žvilgsnio akivaizdu tapo tai, kad asmuo turėjo antsvorį, kadangi didelė riebalinė masė buvo fiksuota pilvo, kaklo, rankų srityse. Buvo nustatyta, kad asmuo turėjo turėti 40 metų ar netgi daugiau, kadangi pavyko fiksuoti artritinius pokyčius, ir asmuo jau neturėjo dantų“, - pasakojo J. Kozakaitė.
Jaunoji mokslininkė taip pat pastebėjo, kad žiūrint į Žuvelę paveiksluose atrodo, kad tai yra labai aukštas, įspūdingo stoto vyras. Atlikus matavimus, paaiškėjo, kad didysis karo vadas tebuvo 1 metro 63 centimetrų ūgio.
Neatsiliko nuo madų
Restauratorė V. Lukšėnienė pažymėjo, kad karste rasta nemažai įkapių. Mirusysis palaidotas su kepurėle. Išlikęs tik jos pamušalas, tačiau akivaizdžiai kepurėlė buvo šilta, nes ties viršugalviu yra pašiltinimas iš vatos, o šonai buvo apkraštuoti kažkokio trumpaplaukio žvėrelio kailiu. Mirusysis dėvėjo plonos drobės marškinius.
Virš marškinių taip pat išliko ilgo drabužio, susagstomo priekyje, šilkinis pamušalas. Restauratorės manymu, tai yra LDK bajorijos plačiai nešioto kostiumo likučiai – tai yra kontušo ir žibono pamušalas.
Pasak restauratorės, mirusiojo kelnės buvo madingos visoje Europoje tuo metu. Tai yra siaurėjančios, pustrumpės kelnės, su atverčiamu kelnių užsegimu. Jos buvo labai patogios, Europoje nešiotos ištisą 100 metų iki pat Napoleono karų.
„Patogios tuo, kad buvo galima reguliuoti liemens apimtį. Šitų kelnių sėdynė buvo labai plati, krito laisvomis klostėmis, todėl galėjai ir lengvai pasilenkti ir lengvai pakilti nuo kėdės. Šiuo atveju šeimininko patogumui buvo įsiūtos keturios kišenės“, - pasakojo V. Lukšėnienė.
Taip pat rasti 43 dydžio batų padai. LDK didysis etmonas buvo palaidotas su visais valstybės veikėjo simboliais - ant krūtinės rasta aštuonkampė balto erelio žvaigždė. Šiuo ordinu Mykolas Kazimieras buvo apdovanotas būdamas vos 25 metų.
O ties kairiuoju šonu, pasak restauratorės, rastas lenktas lenkiškas kardas karabelė. Šie kardai išsiskyrė savo erelio galvos pavidalo rankena. Rastos kardo makštys, kurios buvo aptrauktos juoda oda.
Vyresnysis brolis mirė jaunas
Kaip pasakojo istorikas M. Jakulis, vyresnysis Žuvelės brolis Mikalojus XVI Kristupas Radvila (1695-1715) nepaliko po savęs daug šaltinių. Žinoma tik tiek, kad mirė dėl neaiškių priežasčių būdamas vos 20 metų. Iš pradžių jis buvo palaidotas Bealoje, pranciškonų reformatų bažnyčioje ir tik vėliau, kai Nesvyžiaus bažnyčios kripta Žuvelės iniciatyva buvo išplėsta, jis buvo perlaidotas šalia tėvų.
Pasak antropologės, jis turėjo būti palaidotas sarkofage nr. 14. Jame ir rasti palaikai, priklausantys vyriškos lyties asmeniui, kuriam turėjo būti apie 20 metų mirties metu. Jauna mokslininkė pasakojo, kad vos atvėrus sarkofagą pirmasis dalykas, kuris krito į akis – kaukolė, kuri buvo labai neįprasta. Ji neturėjo 20 metų asmeniui būdingų siūlių.
„ Literatūroje ši būsena vadinama Mercedes Benz sindromu. Todėl, kad automobilio ženkliukas priemena siūlių formas (ne citata). Asmenys, kurie turi šį sindromą neretai yra kankinami miego apnėjos. Galima įtarti, kad Mikalojus XVI Kristupas Radvila galėjo turėti šią problemą“, - pasakojo J. Kozakaitė.
Antropologė spėjo, kad dėl šio sindromo kaukolė ir turėjo neįprastą formą . Šio asmens veidas turėjo būti labai siauras ir pailgas, o nosis – ilga ir siaura. „Grįžus į Lietuvą šiaip ne taip pavyko iškapstyti vieną portretą ir iš tikrųjų iš to portreto žvelgė vyras, kurio veidas buvo pailgas, nosis pailga, kol kas visi antropologiniai duomenys gali patvirtinti šio asmens tapatybę“, - sakė J. Kozakaitė.
Sarkofage rado vištą
Pasak restauratorės, jaunuolis buvo palaidotas su specialiai siūtais iškilmingais įkapiniais drabužiais. Įkapiniai marškiniai buvo ilgi, platūs, plačiomis rankovėmis, jie buvo puošti nertais mezginiais. Ant marškinių jis vilkėjo nepaprastai ilgą - turint mintyje, kad jaunuolio ūgis buvo tik 1,70 metro - apdarą, gausiai prirauktą ties pečiais, labai platų, pasiūtą iš nepaprastai gražaus damasto audinio, gausiai puošto augaliniais ir gėlių motyvais. Iš tokio paties audinio buvo pasiūta ir kepurėlė.
„Mirusiojo rankos buvo apmautos šviesios odos pirštinėmis. Ant krūtinės jaunuolis turėjo škaplierių. Tai yra pagrindinė katalikų daiktinė saktamentalija. Pagal tradiciją, visi, kas nešioja škaplierių išvengs tiek skaistyklos kančių, taip pat nepateks ir į pragarą“, - pasakojo V. Lukšėnienė.
Tačiau be šių radinių, mokslininkai sarkofage rado ir tai, kas juos nemenkai nustebino. Antropologė pasakojo, kad vos atvėrus sarkofagą paaiškėjo, kad jame yra labai daug plunksnų, mėtėsi kiaušinis ir kaukolė. Čia būta vištos.
Apžiūrėję sarkofagą mokslininkai nerado nei vieno plyšio, pro kurį ji būtų galėjusi įlįsti į vidų. „ Sarkofagas turėjo plombą 1905 metų, mes įtariame, kad tais metais ta višta galėjo ir atsirasti. Arba tai yra kažkieno pokštas, arba yra ritualinė prasmė, mes neįsivaizduojame, dėl ko ji ten“, - sakė J. Kozakaitė.
Gonorėją gydė gyvsidabriu
Kitas Mykolo Kazimiero – Žuvelės brolis Jeronimas Florijonas (1715-1760), pasak istoriko, keletą metų rašydamas savo dienoraštį ne kartą užsiminė apie didelius galvos skausmus, karštines ir kitus labai įprastus to meto žmonėms defektus, kurie neretai labai apsunkindavo jo kasdienybę. Jis, kaip ir brolis kentėjo nuo labai skausmingų akmenligės priepuolių.
„Identifikavimui svarbi kunigaikščio gydytojo Johanno Friedricho Bachstromo 1742 metais parengta rekomendacija dėl gonorėjos gydymo. Joje ne tik labai smulkiai aprašyti jos simptomai, bet ir gydymo metodai“, - pasakojo M. Jakulis.
Pasak istoriko, skirtingai nei sifilis šita liga taip stipriai nesuluošindavo žmogaus ir nepalikdavo tokių ryškių ženklų kūne. Vis dėlto svarbu tai, kad gydant Jeronimą Florijoną buvo naudojami gyvsidabrio pleistrai. Liga, atrodo, buvo išgydyta, tačiau gyvsidabrio pėdsakai ant išlikusių audinių galėtų tapti papildomu argumentu identifikuojant palaikus.
Antropologės teigimu, tyrimai dėl gyvsidabrio pėdsakų dar tik laukia, mėginiai yra paimti. Tačiau aiškinantis, ar sarkofage nr. 15 yra būtent ieškomas asmuo svarbi buvo iš Nesvyžiaus muziejaus direktoriaus išgirsta informacija, kad po mirties Jeronimas Florijonas buvo balzamuotas. Jo širdis buvo išimta ir nugabenta į Nesvyžių, o kūnas tuo metu liko Bealoje. Po kelių mėnesių kūnas buvo atgabentas atgal į Nesvyžių ir paguldytas šalia širdies.
„Tik atvėrus sarkofagą, nuvalius visas dulkes, pro baltinius buvo pastebėtos balzamavimo žymės – horizantalus pjūvis pilvo apatinėje dalyje, ir vertikalus pjūvis einantis per visą krūtinės dalį. Nelieka jokių abejonių, kad šis asmuo yra Jeronimas Florijonas Radvila, kadangi nei vieni tirti palaikai tokių požymių neturėjo“, - sakė J. Kozakaitė.
Ekstravaganciją išlaikė ir po mirties
Restauratorė atkreipė dėmesį, kad yra žinoma, kad Jeronimas Florijonas Radvila buvo nepaprastai ekscentriška, ambicinga, netgi didybės manija pasižymėjusi asmenybė. Net gulėdamas karste Jeronimas Florijonas iš savo visų giminaičių išsiskyrė tam tikra ekstravagancija.
„Jis buvo aprengtas klubus siekiančiais plonytės drobės marškiniais. Jie buvo gausiai dekoruoti ir juodais šilko kaspinais, ir plonyčiais nėriniais. Jo galva ilsėjosi ant tuo laiku labai madingos rytietiškos ritinio formos pagalvės, kuri buvo pasiūta iš prabangaus brokatinio audinio. Iš tokio paties audinio pasiūti ir įkapiniai aukštakulniai bateliai“, - pasakojo V. Lukšėnienė.
Restauratorė pasakojo, kad jis dėvėjo ilgas šilkines trikotažines kojines. XVIII amžiuje patobulėjus trikotažo mašinoms, kojinių gamyba labai suklestėjo, jos buvo labai įvairios, įvairiaspalvės, ir XVIII a. tokias pačias kojines dėvėjo tiek vyrai, tiek moterys.
Radvilienę kamavo artritas
Žuvelės žmoną Prancišką Uršulę Višnioveckytę Radvilienę (1705-1753), kaip rodo jos vyro dienoraščiai, pasak istoriko, kamavo tokie susirgimai, kaip peršalimai, karštinės, tiesiog silpnumas. Tačiau ypač stipriai Pranciškos Uršulės sveikatą paveikdavo itin dažni nėštumai. Per 28 santuokos su Mykolu Kazimieru metus ji pagimdė septynis vaikus, tačiau patyrė daugybę persileidimų.
Pasak M. Jakulio, tyrimams reikšminga tai, kad sulaukusi 26 metų Pranciška Uršulė jau sirgo artritu. 1731 m. vasario 9 d. Žuvelė rašė: „mano žmona labai silpna, o tas silpnumas (dėl to), kad artritis vaga (uždegiminis artritas) ją per sąnarius kamuoja“.
Antropologė konstatavo, kad sarkofage nr. 17 buvo palaidota moteris, kuriai buvo virš 40 metų. „Deja, tai buvo patys prasčiausiai išlikę palaikai. Didžiausią žalą jiems padarė graužikai. Palaikuose yra be galo daug mechaninių pažeidimų. Aplink ertmes matosi smulkių dantukų žymės. Jie ypač akivaizdžiai yra matomi ant kaulų“, - pasakojo J. Kozakaitė.
Pasak antropologės, tiriant šiuos palaikus pavyko fiksuoti pažengusį kelių artritą, jis buvo fiksuotas ir stuburo srityje. Ši moteris jau buvo pasiekusi 40 metų ar net daugiau, ją galėjo kaustyti nejudrumas, mokslininkai įtaria, kad šis asmuo ir galėtų būti Pranciška Uršulė.
Buvo labai religinga
Restauratorė apgailestavo, kad Pranciškos Uršulės įkapiniai drabužiai buvo sunykę. Iš drabužių išliko tik įmantri kepurėlė, pasiūta iš kelių rūšių audinių ir parišama pasmakrėje, šilkinės kojinės, parišamos keliaraiščiais, o žaviausias radinys buvo smailianosiai plonos odos bateliai, aptraukti gėlėtu brokatu.
“Batelių dirželiai buvo susegami sagtelėmis. XVIII a. viduryje buvo ypatingai atkreiptas dėmesys į moters avalynę ir jos apdailą, dėl to, kad tuo metu šiek tiek sutrumpėjo moterų suknelės, atsidengė pėdos ir todėl bateliai buvo puošiami ne ką mažiau negu moterų suknelės. Šie bateliai yra visiškai mažyčiai, Radvilė nešiojo 34 dydžio batus. Tokie subtilūs bateliai dažniausiai buvo avimi patalpose, nes damoms keliaujant, jodinėjant, vaikščiojant lauke, greičiausiai, jos avėjo storesnės odos batus“, - pasakojo V. Lukšėnienė.
Pasak restauratorės, iš istorinių šaltinių žinoma, kad Radvilienė buvo labai religinga moteris. Šitą faktą patvirtina religinių atributų gausa rasta karste. Labiausiai intriguojantis ir daugiausiai mokslininkams sukėlęs klausimų radinys buvo neįprastos formos diržas.
„Jis yra ir surištas, turi ir skirstiklį, neradome šio diržo sagties, diržo pakraščiai yra puošti aukso ir sidabro žiedais spaustais ornamentais, o per centrą eina lenkiškas užrašas. Gali būti, kad tai yra eilutė iš Mato evangelijos: „ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“, - sakė V. Lukšėnienė.
Pasak restauratorės, taip pat rastas šventojo paveikslėlio fragmentas, apatinė jo dalis. Šitame paveikslėlyje galima įžiūrėti tik medžio kamieną ir šalia stovinčias basas šventojo kojas bei užrašo fragmentą. Istoriko M. Jakulio nuomone, šiame paveikslėlyje greičiausiai pavaizduotas šventas Jokūbas iš Markijos, XV pranciškonų vienuolis, bernardino Seniečio mokinys.
Istorikų teigimu, Pranciška Uršulė turėjo ir gyvenime tiesioginių ryšių su elgetaujančių dominikonų ir pranciškonų ordinais. Jos sesuo buvo Lvove dominikonų vienuolių vyresnioji. Tame pačiame vienuolyne gyveno ir jos našlaujanti motina. Be to yra duomenų, kad po Uršulės mirties, pirmiausia, už jos sielą privalėjo melstis bernardinai ir dominikonai, kiekvieni po savaitę, o jau paskui kitų ordinų vienuoliai.
Sūnus turėjo didžiulį antsvorį
Istorikai turi labai nedaug duomenų apie Mykolo Kazimiero ir Pranciškos Uršulės sūnaus Karolio Stanislovo Radvilos – Panie Kochanku (1734-1790) sveikatą. Pasak M. Jakulio, jo tėvas ne kartą minėjo, kad vaikas serga įvairiomis karštinėmis. Reikšmingų detalių apie jo būklę paskutiniaisiais gyvenimo metais atskleidžia dar XIX a. išleisti prisiminimai apie kunigaikštį Karolį Stanislovą.
„Jų autoriaus teigimu, gyvenimo pabaigoje Karolis Stanislovas susirgo sunkia akių liga, kad tai nėra prasimanymai liudija įrašas Nesvyčiaus Dievo Kūno bažnyčios mirties metrikų knygoje. Užsimenama, kad Karolis Stanislovas pusantrų metų prieš mirtį buvo apakęs. Tyrimų duomenys patvirtina, kad Karolis Stanislovas turėjo didžiulį antsvorį, atsižvelgiant į tai galima kelti hipotezę, kad apakimą galėjo sukelti diabetas, kuriuo kunigaikštis galėjo susirgti dėl savo gyvenimo būdo ypatybių“, - sakė M. Jakulis.
Kaip perpasakojo istorikas, anot prisiminimų autoriaus, gydyti kunigaikščio atvyko gydytojas iš Varšuvos. Jis esą pritaikė tuo metu iš tiesų labai paplitusį akių ligų ir epilepsijos gydymo metodą – kuomet sprande padaroma įpjova. Tada būdavo įveriama arklio šutų juostelė. Tai būdavo sąmoningai sukeliamas pūliavimas, per kurį kūnas esą išsivalo nuo kenksmingų skysčių, kurie sukelia įvairius negalavimus.
„Šis labai abejotino efektyvumo metodas buvo labai pavojingas dėl infekcijos rizikos. Ir kaip teigia prisiminimų autorius, būtent tai ir paspartino Karolio Stanislovo mirtį. Neva priešų papirktas gydytojas sąmoningai netinkamai atliko šitą procedūrą. Klausimas, kas būna, kai ją atlieki tinkamai. Netrukus ant Karolio Stanislovo sprando ir nugaros pradėjo rastis gangrenuojančios žaizdos, o infekcija galiausiai pažeidė ir stuburą“, - pasakojo M. Jakulis.
Antropologė teigė, kad Karolo Stanislovo palaikai buvo mumifikuoti, geriausiai išlikęs priekis, bet visa nugara buvo smarkiai nunykusi. Palaikai priklausė asmeniui, turėjusiam didelį antsvorį, išlikęs labai didelis pilvas, didelė riebalinė masė rankų, kaklo srityse.
„Stuburo srityje buvo fiksuotas stuburo sukaulėjimas dešinėje pusėje. Ši patologija yra priskiriama asmenims, kurie turi didelį antsvorį, ir kurie gali sirgti cukriniu diabetu. Turint mintyje, kad tais laikais cukrinio diabeto negalėjo pagydyti, turint galvoje ir prabangų gyvenimo būdą, kokį mėgo Panie Kochanku, tai neabejoju, kad būtent dėl diabeto jis galėjo apakti“, - sakė J. Kozakaitė.
Rasti ordinai
Restauratorė atkreipė dėmesį, kad Karolis Stanislovas Radvila 1786 metais tapytame portrete yra pavaizduotas greičiausiai su Vilniaus vaivadijos civiliniu munduru. Tokį mundurą sudarė tamsiai mėlynas kontušas, puoštas antpečiais ir metalo siūlų galionais, ir tas kontušas turėjo kontrastuojantį raudoną pamušalą. Po kontušu buvo dėvėtas raudonas žiponas. Karolio Stanislovo karste rasti panašūs fragmentai.
V. Lukšėnienė taip pat pažymėjo, kad kunigaikštis per savo gyvenimą buvo apdovanotas net penkiais ordinais šventojo Huberto, Baltojo Erelio ordinais, dviem Rusijos ordinais – švento apaštalo Andriejaus ir švento Aleksandro Nevskio, o prieš pat mirtį – dar ir Prūsijos Juodojo Erelio ordinu.
Karste buvo surastas per dešinį petį permesta Baltojo Erelio apdovanojimo juosta ir ryškiai geltonos spalvos Juodojo Erelio ordino juostos fragmentai. Kunigaikštis, kaip ir kiti jo šeimos nariai, buvo palaidotas su škaplieriumi. Vienoje jo dalyje buvo užsiūtas gana didelis vario lydinio medalikėlis.
„Tokie religiniai medalikėliai LDK teritorijoje pradėjo plisti XVIII a. ir didžioji dalis jų buvo skirti stebuklingų švenčiausiosios mergelės Marijos paveikslų karūnavimui. Iki mūsų laikų tokių medalikėlių išliko nedaug, bet savu laiku jie buvo labai populiarūs, nes tikėta jų stebuklinga galia apsaugoti nuo ligų ir visokių nelaimių“, - pasakojo V. Lukšėnienė.
Nors 2017 metai mokslininkams buvo sėkmingesni nei 2016-ieji, daugybė darbų dar jų laukia.
„Jeigu 2016 metai buvo labai klaidinantys, tai 2017 metai patvirtino palaidojimus, ir tai jau mums tampa atspirties tašku, kadangi dar laukia daugiau nei 60 sarkofagų, kuriuos reikia ištirti“, - sakė J. Kozakaitė.