Nustebo, kodėl nebendradarbiauja su lenkais
Rusija ne tik išlieka grėsme Lietuvai, bet ir tokia liks dėl savo ketinimų atkurti savo pajėgas ir jas panaudoti tam, kam jau pasiryžo – konfrontacijai su Vakarais. „Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui“, – konstatuojama neseniai pristatytame kasmetiniame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, kurį sudarė Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas. Dokumente pažymima, jog 5–10 metų laikotarpis yra tas maksimalus laiko rėžis, per kurį Rusija Lietuvai gali kelti tiesioginę karinę grėsmę.
Kone paraleliai tu tokia žinia pasirodė pranešimai iš Lenkijos, kad ji stiprina savo valstybės sienos apsaugą pasienio ruožuose su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, stato prieštankines užtvaras, o Lietuvoje tokios galimybės dar tik svarstomos.
„Grėsmės Lietuvai, aišku, yra labai rimtos. Ir mane net šiek tiek stebina, kodėl mes kartu su tais pačiais lenkais nedirbame, kodėl tai nėra bendras projektas, juk tai mūsų partneriai, NATO partneriai, ir vieni iš artimiausių, mes turime bendras pajėgas. Jei lenkai vykdo tokį projektą, jie turi tokias pačias sienas kaip ir mes, tai kuo čia mes skiriamės. Todėl aš labai stebiuosi, kodėl Lietuva kartu su lenkais nevykdo tokio projekto“, – stebėjosi G. Kirkilas.
Jam antrino ir J. Olekas. „Mes iš tikrųjų vystėme tokį regioninį bendradarbiavimą, paprastai bandydavome susiderinti savo veiksmus, sakykime, prieštankinės ginkluotės įsigijimas, kurios dalį dabar perdavėme ukrainiečiams, priešlėktuvinė gynyba, oro erdvės apsauga, kuri buvo pradėta įsigyti. Tai pritarčiau nuomonei, kad mes turėtume koordinuoti, galvoti. Tai, kad žvalgyba analizuoja, ir pateikta grėsmių analizė rodo tas grėsmės, manau, kad projektai vienokie ar kitokie bus, pritarčiau, kad jie būtų jungtiniai, koordinuoti, ir tokiu būdu ta apsauga stiprėtų. Panikuoti nereikia, bet reikia ramiai pasidaryti namų darbus, kad paskui galėtum pakviesti ir sąjungininkus prisidėti“, – aiškino J. Olekas.
Sąjungininkai atvykdavo savanoriškai
Lietuvoje, regis, kol kas daugiausia dėmesio skiriama tam, kad čia atsirastų Vokietijos brigada, įtikinėjimui, kad tai įvyktų. Tačiau kovo pradžioje Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius iškėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Jis svarsto, kad galbūt, kalbant apie Rytų flango apsaugą, reikėtų „lankstesnių struktūrų“.
„Tai ne tiek klausimas, ką Vokietija planuoja, o veikiau, ką NATO laiko reikalinga. Mes turime Lietuvai priskirtą brigadą ir Lietuva dabar jau pradėjo infrastruktūros įrengimo procesus, kurie yra reikalingi. Ir kalbant apie brigadą reikėtų priimti 5 tūkst. karių. Mes kalbame taip pat apie keletą batalionų, šarvuotų transporto priemonių, taigi reikalinga infrastruktūra priimti tą brigadą“, – Krašto apsaugos ministerijoje vykusioje spaudos konferencijoje teigė B. Pistorius.
Nepaisant tokios pozicijos, J. Olekas buvo įsitikinęs, kad Lietuva nelabai tinkamai elgiasi siekdama Vokietijos brigados, be to, net nereikia abejoti, kad ji pas mus tikrai bus.
„Manau, kad per daug yra to viešo įtikinėjimo, nes gerai prisimenu tą momentą, kai mes tarėmės dėl priešakinių pajėgų bataliono atvykimo su dabartine Europos Komisijos pirmininke, kuri tuo metu buvo Vokietijos gynybos ministrė. Ji paskambino man, pasakė, kad mes tokį sprendimą padarėme ir atvyksime. Tai mūsų pirmas darbas buvo ne klausti, kodėl neatvykstate šiandien, bet sutvarkyti visis sąlygas, kaip juos čia priimti. Nuo dabartinio Lietuvos prezidento ir Vokietijos kanclerio susitarimo, kad vokiečiai didina pajėgas iki brigados, jau metai praėjo, mes jau turėjome daug padaryti, kas dar nėra padaryta. Kiek bendrauju su kolegomis vokiečiais Europos Parlamente, neseniai teko būti ir Berlyne, kalbėti su pačiu kancleriu, tai jie daro žingsnius, skiria finansus, bando susitvarkyti tą ginkluotę, bet mums reikia sutvarkyti sąlygas priėmimui. O mes tik spaudžiame dar kartą pasakyti, kad brigada tikrai bus. Neturiu pagrindo netikėti, kad jie neatvyks. Nemanau, kad tų problemų gali būti, jei patys padarysime visus darbus“, – tvirtino J. Olekas.
G. Kirkilas taip pat teigė, kad norint sulaukti sąjungininkų papildomų pajėgų, reikia būti tinkamai pasirengus jas priimti. „Matyčiau paralelę su mūsų oro gynyba. Man kaip tik teko dirbti tuo metu, kai ji prasidėjo. Žinote, kokie buvo motyvai, atvykti čia – belgai, norvegai tai darė savanoriškai, tai buvo sutariama, NATO gynybos ministrų susitikimuose. Prisimenu labai gerai, kaip Belgijos gynybos ministras pasakė, kad susitvarkykite savo Zoknių oro uostą, mums reikia kažkur gyventi, to ir ano, ir jie atvykdavo. Viena iš priežasčių ir ta, kad pas mus jie urėjo galimybę treniruotis tamsiu paros metu, nes Nyderlandai taip apšvieti, kad neįmanoma, o lakūnams reikia priskraidyti tam tikrą valandų kiekį tamsoje. Tai sąlygos vis tiek turi būti, ne tik kur gyventi, bet ir kur treniruotis. Reikia suprasti, kad Vokietija labai sunkiai žengia praktiškai iš savo neutralios pozicijos, jiems net tas batalionas Lietuvoje buvo problema. Todėl manyčiau, kad visi mūsų vadovai koncentruotis į infrastruktūros parengimą“, – teigė G. Kirkilas.
Anot jo, atrodo, jog problema ta, kad Lietuvos prezidentas ir Vyriausybė turi skirtingas pozicijas dėl Vokietijos brigados.
„Prezidentas, kuris ir pasirašė tą ketinimų protokolą su kancleriu, kaip vykdomosios valdžios dalis ir mūsų Vyriausybė turi skirtingas pozicijas. Čia yra blogiausia. Jie turi labai aiškiai, vienareikšmiškai ir kartu pasakyti, kad vienodai supranta tą situaciją, vienodai supranta tuos žingsnius. Prezidentas yra ginkluotojų pajėgų vadas, jis veikia kartu su Vyriausybe, su ja galima ginčytis dėl mokesčių, bet šioje vietoje turi dirbti kartu, tai neįsivaizduojami tokie ginčai. Manau, kad visi gauna vienodą informaciją, tik skirtingai traktuoja“, – aiškino G. Kirkilas.
J. Olekas pridūrė, kad visi tie Lietuvos valdžios nesusikalbėjimai, viešai transliuojamos žinutės pasiekia ir Vokietiją, o vokiečiai jas vertina prastai, nes jiems neaišku, kodėl yra kritikuojami. „Mano pirtis sako, kad jei jie priėmė sprendimą, jie daro. Todėl jiems neaišku, kodėl ir kas juos kritikuoja, kad jie nedaro“, – teigė J. Olekas.
Ramina: neužpuls per vieną dieną
Anot G. Kirkilo, nors grėsmės iš Rusijos Lietuvai yra realios, tačiau kalbomis sąjungininkų tikrai nepaskubinsime. „Pirmas punktas yra infrastruktūra, kurios pagalba mes juos priimsime. Kai įvyko karas Ukrainoje, mes juk matėme, kad daugelis žvalgybų matė anksčiau, kad tai įvyks. Tai neatsitiks tai per vieną dieną. Grįžtant prie situacijos – pirmiausia reikia pasakyti, kad ne 5 metus bus statoma infrastruktūra, buvo tokie terminai, juk galima dalį greičiau pastatyti, juo labiau, kad planuojama priimti solidarumo mokestį bankams, iš kurio galėtų būti papildomas finansavimas. Galėtume įtraukti vokiečių specialistus planuojant. Yra daug darbų, kuriuos galima padaryti nesiginčijant. Nes aš įsivaizduoju, kiek žinau vokiečius, jų mentalitetą, vokiečiai tikrai laikysis savo žodžio, bet jūs juos galite versti, kiek norite, jei nebus infrastruktūros, tai nebus ir jų“, – konstatavo G. Kirkilas.
Jis tvirtino, kad dar daugiau užtikrintumo bus po Vilniaus NATO viršūnių sutikimo, nes jame turėtų būti patvirtinti planai dėl Vokietijos brigados.
„Apskritai, tai ką dabar daro NATO Lietuvoje, Baltijos valstybėse, Lenkijoje yra naujas dalykas, nes iki tol visi Europoje gyveno šiek tiek kitaip, nes netikėjo Rusijos grėsme, dabartinė situacija yra visiškai kita“, – tvirtino G. Kirkilas.
Tačiau J. Olekas atkreipė dėmesį, jog be saugumo užtikrinimo NATO šalys dabar turi ir kitą prioritetą. Tai – pagalba Ukrainai. „Amunicijos atsargos, kiti dalykai, kurie turi būti atvežti į Lietuvą kartu su Vokietijos brigada, jie gali palaukti, kad mes ir nedaug laiko turime, bet šiandien jie labiau reikalingi Ukrainos frontuose nei čia. Į tai irgi turime atsižvelgti“, – aiškino J. Olekas.
Jis patikino, kad Europos Sąjungai tikrai suprantamos ir Lietuvai, ir visam regionui iškilusios grėsmės.
„Tas supratimas žymiai pagerėjo per šituos dvejus pastaruosius metus. Mes turime labai daug gerų sąjungininkų, kartais net tvirčiau nusiteikusių, kalbu apie kolegas Europos Parlamente, Europos Komisijoje, ką mes matome ir net tarp šalių vadovų, kai susirenka Europos Vadovų Taryba, pradeda kalbėti Ispanijos ministras pirmininkas ar kolega iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos. Jei pažiūrėtume Europos Parlamente, kai balsuojame dėl sankcijų, dėl ginkluotės, paramos tiekimo Ukrainai, tai apie 600 narių iš 700 būna už, kažkiek susilaikiusių ir keliasdešimt prieš. Tai čia įgavome labai didelė paramą, kuri iki antro karo etapo nebuvo suprasta, 2014 metais Minsko susitarimai viską nugesino, kad kalbomis kažką galima padaryti. Kitas dalykas, kad daugelio šitų valstybių atstovai ar vadovai, jie visoje toje paramoje ir vertinime, visada šiek tiek galvoja ir apie savo valstybes, kad reikia pasilikti kažkiek ginkluotės, užtikrinti žmonių gerovę, kalbant ir apie tas pačias energetikos kainas. Reziumuojant galima pasakyti, kad diskusijos yra trejopos – labai sustiprinta parama šitam flangui ir Ukrainai, rūpestis savo žmonėmis, ir matymas plačiau, nes šioje situacijoje reikia surasti dar daugiau parterių, juk Jungtinėse tautose nemaža dalis Afrikos dar balsuoja su Rusija“, – kalbėjo J. Olekas.
G. Kirkilas teigė, kad nors grėsmės Lietuvai yra akivaizdžios, nereikėtų pamiršti ir kasdienio gyvenimo. „Jau dabar jaučiasi, kad su tų grėsmių analize ir skelbimu esame išgąsdinę užsienio investuotojus, tai šalia to, kad turime realiai vertinti grėsmės, turime priminti investuotojams, kad mes esame NATO nariai, o kartais atrodo, kad mes pamirštame. Visi esami ir buvę JAV vadovai, visi pasakė, kad kiekvienas NATO centimetras bus ginama. Taip, mes esame sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, bet mes esame ginami. Čia politikų priedermė tai visiems priminti“, – tvirtino G. Kirkilas.