Tiesa, regiono valstybes būtina vertinti atskirai.
Kazachstaną metų pradžioje purtė kruvini protestai, dėl kurių valdžia iš esmės atsitraukė nuo planų kelti dujų kainas. Tiesa, pokyčiai šalies politikoje yra akivaizdūs. Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas paskelbė, kad šalyje lapkričio 20 dieną vyks pirmalaikiai prezidento rinkimai, kuriais bus siekiama „iš pagrindų pakeisti“ buvusios sovietinės šalies politinę sistemą.
Nors K. Ž. Tokajevas ne kartą atkreipė į save dėmesį kaip tarsi bandantis mažinti šalies priklausomybę nuo Rusijos. Delfi jau kiek anksčiau rašė, kad, ekspertų ir politikų vertinimu, Kazachstanas – vilčių pragmatiniam bendradarbiavimui teikianti valstybė. Tekstą apie tai galite rasti čia.
F. Belafatti portalui papasakojo, kodėl Vakarai neturi apsigauti, vertindami bet kokius centrinės Azijos lyderių politinius pareiškimus.
Kazachstano specifika
Ekspertas Delfi aiškino, kad santykiai tarp Kazachstano ir Rusijos visada buvo įdomūs, nes šios šalys apskritai yra artimos ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai, bet pastaraisiais metais jų bendradarbiavimas plėtėsi.
Visgi, kaip atkreipė dėmesį ekspertas, Kazachstanas jau ne vienerius metus bando vykdyti vadinamąją daugiavektorinę užsienio politiką.
„Tai skamba labai prašmatniai, tačiau iš esmės tai yra bandymas būti draugais su visais. Pagrindinis šalies tikslas dar 90-aisiais buvo pasidaryti kuo daugiau pinigų, kad būtų galima taisyti problemas, susidariusias pereinant nuo komunizmo iki kapitalizmo, kas Kazacstane buvo pakankamai skausminga. Taigi, jiems jau tada reikėjo investicijų ir greitai“, – pasakojo F. Belafatti.
Taigi Kazachstanas, pasak jo, jau nuo tada turėjo tamprius ryšius su Rusija – beveik visi naftotiekiai buvo sujungti su Rusija arba kitomis centrinės Azijos valstybėmis.
„Jų pagrindinių išteklių esminiai eksporto kanalai buvo Rusija. Visgi, nepaisant to, Kazachstanas intensyviai bandė pritraukti ir Vakarų investicijas. (…) Be to, jie suprato, kad Kinija gali būti labai geras klientas, taigi pradėjo stengtis pritraukti ir kinų investicijas. Jie žaidė gana gerą eksporto rinkų diversifikavimo strategiją“, – konstatavo VU dėstytojas.
F. Belafatti pastebėjo, kad Kazachstanas tiek jį valdantant Nursultanui Nazarbajevui, tiek dabartiniam prezidentui Kasymui Žomartui Tokajevui bandydavo užimti konstruktyvią mediatoriaus poziciją ir tiesiog balansuoti tarp skirtingų, bet svarbių rinkų.
„Įvykiai Kazachstane ir šalies kryptis pradėjo po truputį keistis 2014-aisiais, po įvykių Kryme, tiesą sakant. Staiga jie suprato, kad Kazachstanas iš tikrųjų yra panašesnis į Ukrainą nei gali atrodyti – jie buvo nominaliai saugomi tų pačių tarptautinių sutarčių“, – pastebėjo Groningeno universiteto doktorantas.
Be to, Kazachstano šiaurinėje dalyje yra dideli regionai, kurių gyventojų dauguma – etniniai rusai. Ten, anot F. Belafatti, 90-aisiais jau yra buvę separatistinio judėjimo.
„Nazarbajevas, kuris buvo labai artimas Putino sąjungininkas, buvo oficialiai ir Eurazijos ekonominės bendrijos iniciatorius. (…) Tuo metu jau buvo susirūpinimo. Putinas buvo pareiškęs, kad Kazachstanas neturėjo valstybingumo iki tada, kada Rusija jį suteikė. Kazachstanas atsakė 2015 metais surengdamas didžiulius minėjimus, kuriuose buvo kalbama apie jų istoriją, valstybingumą ir panašiai“, – pasakojo F. Belafatti.
Po to, kaip priminė ekspertas, centrinės Azijos šalys neišsakė paramos Rusijos veiksmams Ukrainoje, susilaikė Rusijai nepalankiuose balsavimuose Jungtinėse Tautose.
„Tai nereiškia, kad jie balsavo kaip Vakarai, bet jie ir akivaizdžiai neišreiškė palaikymo. Šios šalys yra tokioje trapioje pozicijoje, kad Vakarai neturėtų tikėtis, jog jos atvirai balsuos prieš Rusiją. Tai žaidimas balansuojant tarp skirtingų interesų“, – paaiškino VU dėstytojas.
Ne viską galima aiškinti vien tarptautiniais interesais
Visgi F. Belafatti akcentavo, kad, vertinant šių šalių elgesį, ne viską galime aiškinti tik jų tarptautiniais interesais. Ne mažiau svarbūs – ir valstybių vidiniai reikalai.
„Eksporto rinkų įvairinimas yra naudingas šalies ekonomikai, bet tai nėra naudinga šalies režimui ir šie du dalykai veikia skirtinguose lygiuose, ne visuomet sutapdami. Bet kuriam autoritariniam režimui natūralūs ištekliai yra puiku, nes tai reiškia pajamas, iš esmės neteikiant paslaugų visuomenei. Iš esmės tai pinigai, kurie eina tiesiai į valdančiųjų elito kišenes“, – konstatavo ekspertas.
Visgi, pasak jo, tokie režimai kartu privalo išlaikyti ne per daug diversifikuotą rinką, nes tokiu atveju privalėtų sukurti stabilią teisinę bazę su konkurencine aplinka.
„Tai reiškia, kad kažkuriame etape tuomet privalėtų demokratizuoti šalį. Tai nebūtinai tai, ko jie nori“, – sakė F. Belafatti.
VU dėstytojas priminė metų pradžioje Kazachstane vykusius masinius protestus, kurie kilo po to, kai valdžia paskelbė apie planus branginti dujas. Protestus K. Ž. Tokajevui numalšinti padėjo rusų pajėgos, vadintos „taikdariais.“
„Tuomet beveik visi kalbėjo, kad tai – viskas, kad Tokajevas save įstūmė į visišką priklausomybę nuo Rusijos, bet tai buvo neteisingos prielaidos. Tokajevas nuo pat rusų pajėgų atvykimo labai aiškiai signalizavo, kad nėra patenkintas tokiu sprendimu, kad šaliai tai negerai, nepriklausomai nuo pagalbos. Taigi, tuomet pasimatė, kad Tokajevo pažiūris į nacionalinius šalies interesus yra stipresnis nei Nazarbajevo“, – teigė pašnekovas.
Dabartinės K. Ž. Tokajevo replikos, pasak F. Belafatti, yra susijusios su tuo, kad Rusijos galia yra nusilpusi dėl karo Ukrainoje, kuriame okupantams taip pat nesiseka taip, kaip buvo planuota.
„Tai yra visai įdomu, nes visi tikėjosi, kad jis tiesiog tylės ir priims bet ką, ką sako Rusiją. Na, neabejotinai jis šiuo keliu neina“, – pastebėjo jis.
Europa neturi apsigauti: Kazachstano prioritetas – kitas
F. Belafatti, kalbėdamas apie centrinės Azijos šalis ir konkrečiai apie Kazachstaną, ne kartą pokalbio su Delfi metu akcentavo, jog Europa neturi apsigauti.
„Europietiškuose burbuluose aš tai matau, bet Nazarbajevo palikimo trynimas nereiškia, jog K. Ž. Tokajevas ims demokratizuoti šalį, artindamas ją prie Vakarų“, – sakė ekspertas.
Jis neslėpė esantis dėl to skeptiškas.
„Iš vienos pusės, Kazachstano prezidentas padarė keletą žingsnių, kurie galėtų mums rodyti tai, bet jis tuos žingsnius darė labai nedemokratišku keliu kaip Konstitucijos pataisomis, kurios buvo darytos be konsultacijų su visuomene, išankstiniais rinkimais, taip, kaip darė ir Nazarbajevas. Taigi, aš pakankamai skeptiškas“, – kalbėjo F. Belafatti.
Dėl to, anot pašnekovo, patys europiečiai neturi labai daug įrankių paveikti Kazachstaną ar kitas centrinės Azijos šalis, nes šalies procesai priklauso būtent nuo lyderių.
„Būtent jie nusprendžia, ko nori ir su kuo nori bendradarbiauti. Jiems daug daugiau prasmės turėti Kiniją kaip partnerę, nes ši šalis gali teikti daugiau ekonominės pagalbos, technologijas masiniam sekimui, kurių reikia visuomenei kontroliuoti ir kurių Europa dėl akivaizdžių etinių priežasčių jiems netiektų“, – konstatavo F. Belafatti.
Ekspertas Kazachstaną įvardijo kaip besikeičiantį ne į demokratiškumo, o atskaitomybės pusę.
„Kad būtų daugiau konsultuojamasi su žmonėmis, tačiau autokratiniu būdu. Taigi, režimas lieka autokratinis, bet jie tikriausiai pristatys tam tikrus mechanizmus, skirtus žmonių nusiskundimams ir panašiai, kaip tai, pavyzdžiui, daroma Uzbekistane“, – paaiškino VU dėstytojas.
Neverta džiūgauti dėl Tadžikistano: klystame interpretuodami lyderio žodžius
Prieš daugiau nei savaitę socialinius tinklus apskriejo žinutė apie tai, kad Tadžikistano prezidentas kaip reikiant užsipuolė Rusijos vadovą Vladimirą Putiną Vidurio Azijos valstybių viršūnių susitikime ir pareikalavo rodyti deramą pagarbą.
Nuo 1994 metų Tadžikistanui vadovaujantis Emomalis Rahmonas skundėsi ir netgi ėmėsi auklėti labai nemalonioje padėtyje atsidūrusį V. Putiną, priekaištaudamas dėl esą per mažo dėmesio centrinės Azijos valstybėms.
Ekspertas paaiškino, kad šios šalies padėtis sudėtingesnė nei Kazachstano. Kitoks ir Tadžikistano lyderis.
„Tadžikistanas ir Kirgistanas yra ypač pažeidžiamoje ekonominėje padėtyje. Jų ekonomikos yra labai silpna ir jų darbo gerovė iš esmės priklauso nuo priėjimo prie rusiškos darbo rinkos. Jų režimų išgyvenimas priklauso nuo galimybių perleisti bedarbius jaunus žmones Rusijai ar kitai valstybei, nes kitu atveju jie galėtų valstybių viduje kelti bėdas“, – paaiškino F. Belafatti.
Tad ir E. Rahmono priekaištai V. Putinai, pasak jo, tėra tik tam, kad režimai toliau galėtų gauti rusiškus pinigus.
„Juos visiškai tenkina situacija, kurią galima iš esmės vadinti naujais kolonijiniai santykiais“, – konstatavo Groningeno universiteto doktorantas.
F. Belafatti teigimu, E. Rahmono burnojimai V. Putinui netgi priminė sovietinės valstybės priekaištą „centrui arba geradariam lyderiui Maskvoje“.
„Buvo pristatyta lyg E. Rahmonas kritikuotų Rusiją būnant nepatikima, bet taip nebuvo. E. Rahmonas kaip tik prašė, tai kaip tik daugiau Rusijos. Tai gali skambėti beprotiškai, bet iš režimo pusės tai yra logiška. Tos dienos pabaigoje jo kalba buvo tiesiog apie tai, kad norima daugiau pinigų ir galbūt daugiau karių, nes Rusija kai kuriuos savo karius iš Tadžikistano permetė į Ukrainą“, – pastebėjo pašnekovas.
„Mes tikrai neturime daryti klaidos, galvodami, kad štai, visi maištauja prieš Rusiją, kad Rusija praranda draugus, kurie atsisuks į Vakarus dėl paramos. Ne. Konkrečiai šis žmogus (E. Rahmonas) suinteresuotas tik savo režimo išlikimu, nieko daugiau. Jei tai reikštų pusės Tadžikistano pardavimą Rusijai, jis tai padarytų. Jis pardavė dalį šalies Kinijai iš esmės tik dėl pinigų“, – pabrėžė F. Belafatti.
„Kirgistanas yra panašioje padėtyje dėl priklausomybės nuo Rusijos“, – sakė pašnekovas.
Uzbekistanas žaidžia savo politinį žaidimą
Kur kas stabiliau šiame regione ekonomine prasme, pasak F. Belafatti, laikosi Uzbekistanas. Šalies prezidentas Šavkatas Mirzijajevas, kaip paaiškino ekspertas, perėmė valdžią iš itin nacionalistiškai nusiteikusių vadovų, tad „nepriklausomybė“ uzbekų viešoje retorikoje yra dažnai matomas žodis.
„Taigi jie negali tiesiog perduoti šalies į Rusijos rankas. Uzbekistanas tarsi seka Kazachstano multivektorinę užsienio politiką, bet ne ta prasme, kad bandytų su visais draugauti vienu metu, o ta, jog priešintų visus su visais. Pavyzdžiui, bendrauti su amerikiečiais, kad erzintų rusus, bet tuo pačiu skambinti Rusijai dėl pagalbos, jog nervintų JAV. Tuomet naudotis abejomis pusėmis“, – sakė VU dėstytojas.
Uzbekai, anot jo, šia prasme labai gerai sugeba vykdyti savo užsienio politiką, iš kurios neblogai uždirba.
„Jie žino, kad turi labai didelę populiaciją. Jie yra pačiame geografiniame regiono centre ir tuo pačiu turi sieną su Afganistanu. Jie visada naudojo tokią kortą: jei Uzbekistanas grius ir taps nestabilus, čia kils civilinis karas ar kažkas panašaus, problema bus visiems, nes šalis turi sienas su įvairiomis centrinės Azijos šalimis, o teroristai iš Uzbekistano taip gali lengvai patekti į kitas valstybes. Šis žaidimas uzbekams visada buvo labai veiksmingas“, – paaiškino F. Belafatti.
Būtent tuo argumentuodami šalies lyderiai, kaip paaiškino ekspertas, gauna finansinę paramą policijos aparatui šalyje – esą bet koks nestabilumas valstybėje būtų didžiulė bėda visam regionui.
„Tai labai nemoralus žaidimas bet jie jame tikrai geri“, – konstatavo pašnekovas.
Visgi tuo pačiu režimas, pasak jo, bando būti truputį konstruktyvesnis, ne taip akivaizdžiai siekdamas naudos vien savo išlikimui.
Be to, kaip priminė F. Belafatti, po rugsėjo 11-osios įvykių atskiros Europos valstybės stiprino ryšius su kai kuriomis centrinės Azijos šalimis, tačiau rezultatas buvo gana aiškus: režimai gavo lėšų, kuriais dar labiau galėjo finansuoti savo jėgos struktūras bei represinius aparatus.
„Panašu, kad centrinės Azijos šalys toliau bendradarbiaus su Vakarais, žaisdami saugumo korta, bandydami išgauti paramą, kuri padėtų jų režimams. Jie taip pat gali nuolat naudoti savo žvalgybos duomenis, kuriais Vakarų sprendimų priėmėjams formuoja naratyvą apie galimą islamistiškų grupuočių grėsmę tam, kad gautų pinigų.
Tai būtų didelė klaida, nes daug socialinių problemų, esančių jų šalyse ir galinčių virsti neramumais ateityje, yra nulemtos būtent autoritarizmo, kuris iš esmės buvo stiprinamas Rusijos, Kinijos, bet kartu ir Vakarų finansine parama“, – komentavo F. Belafatti.
Tad, kaip apibendrino ekspertas, Vakarai turi būti atsargūs investuodami šiame regione, tačiau dėmesio vertas gali būti bendradarbiavimas švietime, aukštojo mokslo srityje.