Renginį vedęs žurnalistas Giedrius Drukteinis ketvirtą Jolitos Herlyn romaną „Atsargiai – moteris!“ būtų pavadinęs „Atsargiai – vyras“, nes būtent per vyrus emigrantei Redai vis dūžta širdis.
„Knyga paremta tikrais faktais, pačia tikriausia emigrantės istorija“, – pabrėžė knygos autorė, atsiribodama nuo G. Drukteinio įtarimų, kad rašė apie save (Herlyn pavardė ne žemaitiškai skamba).
Pasak Jolitos, istorija, kurią ji pasakoja – apie moters dvidešimties metų gyvenimo tarpsnį, kuris prasideda nedideliame Lietuvos miestelyje ir driekiasi per skirtingas šalis. Redai likimas pažeria įvairiausių išbandymų, kurių metu tenka atsakyti į klausimus: kokių aukų gali pareikalauti meilė, ar ji vienintelis atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą ir kt.
Ar tai tipiška moters meilė, jei trunka metus-du?
„Pagrindinė mano mintis, kad moteriai vyras reikalingas, tik nereikia prie jo prisirišti. Moteris gali gyventi ir be vyro. Tam tikrais tobulėjimo etapais jis reikalingas, bet jei yra netinkamas, geriau gyventi be jo, nei su bet kuo“, – sakė autorė. Kaip replikavo G. Drukteinis, Robinzoas Kruzas gyveno net ir be žmonijos.
Romane aprašoma, kaip Reda paauglystėje netenka nekaltybės, išvažiuoja gyventi į Vokietiją, paskui susižavi graiku, patiria išdavystę, o Kolumbijoje – nerealią meilę.
„Tačiau ji meta tą kolumbietį ir vėl grįžta į Vokietija, nes visur sudūžta širdis. Ar tai tikra, tipiška moters meilė, jei trunka metus-du?“ – nesuprantama G. Drukteiniui.
Kas sieja Redą ir prieš 500 metų Vilniuje gyvenusią Magdalę
Teoriškai, emigranė Reda gali būti vilnietės Magdalės, kurią aprašė G. Viliūnaitė, pro-pro-pro-provaikaitė.
Pristatydamas romaną apie 16 amžiaus Vilnių „Magdalės smulkės merga“, G. Drukteinis pastebėjo, jog 40 metų gyvena Vilniuje ir neatsimena, kad kuriuo nors iš periodų jis būtų buvęs tvarkingas, gražus, kaip Kopenhaga arba Stoholmas. Bado akis skurdas, supuvusios bakužės.
Tačiau romano autorei Ginai nebado: „Man gražus, nes – gyvas. Kai kas gal pila kažką negražaus į gatvę, bet visuose miestuose pila“.
Pasak autorės, iš 16 a. Vilniaus nėra jokių graviūrų ir niekas nepasakyt, kad kažkas pavaizduota ne taip. „Romaną norėjau paskirti paprastiems Vilniaus žmonėms, kurie buvo tikrieji vilniečiai, nes būtent jie kūrė ir kuria Vilnių“, – sakė G. Viliūnė.
Kaip priminė autorė, žmonių, kuriuos vaizduoja, kaulai – po mūsų kojomis: „Tuo laikotarpiu, kurį aprašinėju, aplink Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčią buvo didelės kapinės. Tuo pačiu grindiniu eidama prasčiokė Magdalė Vilniuje susiduria su vaivada Goštautu.
Kaip mano ir nori tikėti G. Viliūnė, Goštautas kalbėjo lietuviškai, tačiau ji negali pasakyti, kokia kalba visi susikalbėjo mieste, daugybės tautų žmonių vadinamų namais. „Klausiau to kalbininkų. Istoriniuose šaltiniuose radau Žygimanto Augusto išleistą įsakymą miesto aikštėse kalbėti trimis kalbomis – lietuvių, rusų, lenkų“, - pasakojo rašytoja.
Moters gyvenimas 16 a. Vilniuje nebuvo saugus, o ypač, jei ji prasčiokė. „Tačiau rašydama pagalvojau, kad ir kokia būtų moters socialinė padėtis, asmeninės laimės troškimas ją sieja ir su dabarties moterims. Nes vyrai troško valdžios pinigų, o moterys visų pirma asmeninės laimės ir istorijoje tai ypač akivaizdu. Ji negalėjo pakeisti valstybės gyvenimo, bet kūrė grožį savo aplinkoje“, - mano autorė.
Prisiminęs romane vaizdžiai aprašytas baisias sanitarines sąlygas, parazitus ir kaltūnus, G. Drukteinis pastebėjo, jog ne taip ir blogai gyvename šiandienos Vilniuje.