Itin didelį skaitytojų susidomėjimą sukėlusios knygos „Stalingradas“ (Stalingrad) autorius teigia, kad į priekį žengiantys sovietų kariai išprievartavo didžiulį skaičių koncentracijos stovyklose įkalintų Rusijos ir Lenkijos moterų, taip pat begalę vokiečių, rašo rense.com.
Tiesa apie pakrikusią Raudonosios armijos drausmę ir suvešėjusias ydas paaiškėjo A. Beevorui renkant medžiagą sovietų archyvuose knygai „Berlynas: žlugimas 1945-aisiais“ (Berlin: The Downfall 1945) (2002 metais išleista leidyklos „Viking Press“, 2013 – išleista lietuviškai).
Karališkojoje Sandhersto karo akademijoje studijavusį ir elitiniame kavalerijos pulke tarnavusį istoriką taip sukrėtė žiaurus sovietų karių elgesys, kad jis buvo priverstas pakeisti savo požiūrį į žmogaus prigimtį.
„Jei mintį apie tai, kad daugelis vyrų yra potencialūs prievartautojai, seniau stengdavausi paneigti ir suniekinti, tai vėliau buvau priverstas padaryti išvadą, kad pašlijusi kariuomenės drausmė daugelį ginklą rankose spaudžiančių ir žmogiškumą per dvejus ar trejus alinančius karo metus praradusių vyrų tikrai gali paversti potencialiais prievartautojais“, – sakė A. Beevoras Didžiosios Britanijos leidybos žurnalui „The Bookseller“.
Susidaro įspūdis, kad karo temomis rašantis autorius patvirtina daug pasipiktinimo sukėlusią garsiąją JAV feministės Marilyn French tezę, skelbiančią, kad „bendraudami su moterimis visi vyrai tampa prievartautojais ir tik jais“.
Panašumas, aišku, tik paviršinis: A. Beevoras labai apdairiai vertina aprašomus įvykius ir neperša minties, kad tai, kas nutiko 1944-aisiais ir vėliau, galėtų būti tipinis vyrų elgesys taikos metu. Visgi autorius prisipažįsta, kad žinia apie žiaurų smurtą, kurį teko patirti iš koncentracijos stovyklų išlaisvintoms rusėms ir lenkėms, supurtė jį iki širdies gelmių.
„Šis faktas visiškai paneigė mintį, kad prievartavimą kariai laikė keršto prieš vokiečius metodu, – kalbėjo A. Beevoras. – Pakeliui į Berlyną moterimis rusų kariai naudojosi kaip gyvu grobiu. Jie manė, kad būdami Europos išvaduotojais gali daryti, ką nori. Ši mintis tiesiog nupurto, nes imi suvokti, kad civilizacijos pažanga tėra paviršinė, kad jos fasadą galima labai greitai nugriauti.“
Užsitarnauta A. Beevoro, kaip istoriko, reputacija neleidžia abejoti, kad į jo teiginius bus pažiūrėta rimtai. Ankstesnė rašytojo knyga „Stalingradas“ sulaukė daug pagyrų ir buvo apdovanota Samuelio Johnsono prizu, Wolfsono prizu už nuopelnus istorijai, taip pat Hawthornden prizu.
Prieš pasirodant jo Berlyno apgulties kronikai buvo tikimasi labiau kontraversiškų vertinimų. „Daugeliu atžvilgių Berlyno moterų ir merginų likimas buvo gerokai žiauresnis nei Stalingrade karo baisumus kentusių karių.“
Norint suvokti ypatingą Vokietijoje vykdytų prievartavimų žvėriškumą, būtina atsižvelgti į kontekstą. Nuo operacijos „Barbarosa“ – nacistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Sovietų Sąjungą 1941-aisiais – prasidėjo didžiausio masto genocido lydimas konfliktas. Manoma, kad per karą žuvo 30 mln. Sovietų Sąjungos piliečių. Daugiau nei 3 mln. iš jų buvo numarinti badu Vokietijos karo kalinių stovyklose.
Jokio pasigailėjimo priešams nerodę vokiečiai ir patys negalėjo jo tikėtis. Aukas jie taip pat skaičiavo tūkstančiais. Vien mūšyje dėl Berlyno žuvo arba vėliau nelaisvėje mirė daugiau nei milijonas Vokietijos karių ir dar 100 tūkst. civilių. Sovietų Sąjungos kariuomenės gretas tada paliko daugiau nei 300 tūkst. vyrų.
Šių kruvinų įvykių kontekste Josifas Stalinas ir jam pavaldūs kariuomenės vadai į prievartavimą – ne vien Vokietijoje bet ir Vokietijos sąjungininkėmis tapusiose Vengrijoje, Rumunijoje bei Kroatijoje – žiūrėjo atlaidžiai ir net jį teisino. Kai Jugoslavijos komunistas Milovanas Djilasas J. Stalinui paprieštaravo, šis tik nusistebėjo: „Ir kaip galima nesuprasti, jei tūkstančius kilometrų per ugnį, kraują ir mirtį pražygiavęs kareivis nori pasismaginti su moterimi?“
Kai Vokietijos komunistai įspėjo, kad matydama prievartavimus visuomenė nuo jų nusigręžia, J. Stalinas griežtai atkirto: „Niekam neleisiu murdyti purve Raudonosios armijos reputacijos.“
Prievartavimai prasidėjo vos Raudonoji armija įžengė į Rytų Prūsiją ir Sileziją 1944-aisiais.
Miestuose ir kaimeliuose apsistodavę kariai išprievartavo visas čia sutiktas 10–80 metų moteris. Tuomet dar jaunas karininkas Aleksandras Solženicynas, vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu, akistatą su siaubu aprašė poemoje „Prūsijos naktys“. Kūrinio eilutėse lyrinis herojus klausia, keik karių matė čiužinys, ant kurio dabar guli negyva mergaitė.
Kai Raudonoji armija prisikasė iki Berlyno, jos reputacija, papildomai juodinama nacistinės propagandos, kėlė visuomenėje tikrą siaubą. Nemažai piliečių pabėgo. Ir nors 1945 metų gegužę beviltiška vokiečių kova baigėsi, galas Vokietijos moterų kančioms neatėjo.
Kiek Vokietijos moterų buvo išprievartauta, galima tik spėlioti. Tačiau yra žinoma, kad ne mažiau kaip 15 mln. moterų gyveno Sovietų Sąjungai atitekusioje zonoje arba buvo išvarytos iš rytinių provincijų. Prievartavimų mastą sufleruoja faktas, kad 1945–1948 metais maždaug pora milijonų moterių kasmet ryždavosi nelegaliems abortams.
Tik 1946–1947 metų žiemą, kai sovietų pareigūnai susirūpino dėl plintančių ligų, Rytų Vokietijoje dislokuotoms pajėgoms buvo paskelbtos griežtos bausmės už santykiavimą su priešu.
Į moterų prievartavimą, neretai jų vyrų ar šeimų akivaizdoje, sovietų kariai žiūrėjo kaip į pačių vokiečių nusipelnytą pažeminimą. Vokiečių, laikiusių slavus žemesne rase, su kuria seksualiniai santykiai reiškė nepagarbą sau. Nemenką vaidmenį vaidino ir patriarchalinės Rusijos visuomenės tradicijos bet besaikis girtavimas. Tačiau didžiausia žiaurumą kurstančia jėga tapo sovietų karių apmaudas, suvokus, kad Vokietija išties pažangesnė ir labiau klestinti šalis nei tėvynė.
A. Beevoro atskleisti faktai, kad sovietų būriai prievartavo ne tik vokietes, bet ir koncentracijos stovyklose įkalintas Vokietijos priešes, įrodo smurto beatodairiškumą, jo vykdymą nesirenkant aukų. Vis dėlto reikia pasakyti, kad išprievartautų rusių ir lenkių skaičius buvo gerokai mažesnis nei vokiečių.
O štai žydai ne visada sovietų karių buvo laikomi nacių aukomis. Sovietų komisarai užimdavo Vokietijos koncentracijos stovyklas, kad būtų kur uždaryti savo pačių politinius kalinius, tarp kurių buvo ir vadinamųjų „liaudies priešų“, ir nacių pareigūnų. Jokių skrupulų čia jau įkalintų žmonių atžvilgiu jie tikrai nejautė.
Kalbant apie milijonus rusų kalinių arba katorgiškam darbui pasmerktų Rusijos piliečių, išgyvenusių nacių režimą, reikia pasakyti, kad tie, kurie nebuvo nužudyti kaip tėvynės išdavikai arba išsiųsti į Gulagą, galėjo manyti, kad jiems nuskilo. Su jų gretose buvusiomis moterimis veikiausiai buvo elgiamasi ne geriau nei su vokietėmis. O gal net blogiau.
Masinis Vokietijoje vykdytas prievartavimas paliko skaudžią žymę. Jis lėmė neapykantą Rytų Vokietijoje vykdomam komunistiniam režimui ir čia veikusiai slaptajai policijai Stasi. Mažai pagarbos rodoma ir žuvusiųjų mūšiuose atminimui: karą regėjusios kartos moterys Berlyne stovintį paminklą Raudonosios armijos žygdarbiams atminti visą gyvenimą vadino „Nežinomo prievartautojo kapu“.