R.Doveika: gyventi šeimoje normalu ir žmogiška

Anot kunigo Ričardo Doveikos, šiandien vis dažniau tenka kalbėti apie tradicinę šeimą ir modernų požiūrį į ją, kuris įgalina porą nesilaikyti draugystės principų, ištikimybės, todėl ir santuoka nereikalinga. Išsiskyrę partneriai vėl poruojasi – taip istorija gali kartotis daugybę kartų. Pirmuose žurnalų puslapiuose vis dažniau madinga girtis ne pirma žmona ar vyru, o pristatyti trečią, ketvirtą ar net penktą.

„Mes esame unikali tauta – nebeturime meilužių. Jei dabar kam pasakysi, kad jis turi meilužį, įsižeis. Kadangi gamta tuštumos nemėgsta, tai kuo gi juos pakeitėme? Dabar yra gyvenimo draugas arba draugė, ištiesiantys pagalbos ranką sunkiu gyvenimo momentu. Kaip moka, taip tiesia.

Išsiskyrę partneriai poruojasi ir poruojasi, palikdami dvasinių žaizdų kiekvienam iš jų, o ypač vaikams“, - kalbėjo kunigas šeimai ir gyvybės apsaugai skirtame renginyje.

R. Doveika pacitavo šventą tėvą Benediktą XVI, kuris sakė, kad santuokos institutas yra kažkas daugiau nei socialinis produktas. Šeimos šaknys siekia ne tik socialinę aplinką, bet moters ir vyro „žmogystę“. Klausimas apie santuoką siejasi su klausimu, kokia tiesa yra apie žmogų, pagaliau apie jo kūrėją Dievą.

„Santuoka atspindi žmogaus panašumą į Dievą, o Jis yra meilė. Taigi žmogus panašus į Dievą tiek, kiek jis myli. Meilė reikalauja pasakyti laisvą ir sąmoningą „taip“ kitam asmeniui. Sutuoktiniai, gavę meilės dovaną, yra pašaukti tapti dovana vienas kitam be jokių ribų. Santuoka yra normalus žmogaus pašaukimas.

Dievo planuose santuoka yra didžiausias šeimos bendruomenės gėris. Šeimos institucija ir santuokinė meilė skirta gimdyti palikuonis ir juos išauklėti. Tai santuokos apvainikavimas. Vaikai nėra vien žmonių projekto dalis, o dovana, kurią reikia priimti su atsakingo dosnumo nuostata Dievui“, - kalbėjo bažnyčios atstovas.

Anot jo, krikščioniška santuoka ir šeima netgi pati kuria bažnyčią. Todėl esą ir pačioje bažnyčioje yra skaudulių arba tamsių dėmių.

„Juk žmogus ne tik gimsta. Auklėjamas jis įsijungia į žmonių bendruomenę, o per religinį kelią įeina į Dievo širdį. Taigi žmonijos ateitis visgi šeimoje. Mylėti šeimą – tai mokėti branginti jos vertybes ir galimybes bei visuomet ją paremti.

Mylėti šeimą – vadinasi, suvokti jai gresiančius pavojus ir blogį, kad būtų galima jų išvengti. Mylėti šeimą – vadinasi, kartu su kitais kurti palankias sąlygas jai vystytis.

Ypatingą meilę dabartinei, krikščioniškai šeimai, kurią kankina didėjantys sunkumai, mes galime parodyti atgaivindami jos pasitikėjimą savimi. Šiandienos šeima turi susigrąžinti pasitikėjimą savo prigimties ir malonės turtais.

Susigrąžinti tai, ką esame išbarstę. Kad mūsų šeimos pakiltų, reikia, kad jos patikėtų, jog gyventi šeimoje yra paprasčiausiai normalu ir žmogiška“, - savo pranešimą baigė oratorinių sugebėjimų nestokojantis kunigas.