Rugpjūčio 23 d. Lietuvoje minima Juodojo kaspino diena, primenanti šaliai pragaištingo Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymą 1939 m.
Rusų istorikai ir politikai šiandien ciniškai postringauja, kad Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes susilaukė didelės naudos iš Molotovo-Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau - ir Klaipėdą. Bet Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas - Baltarusijai.
Istorikas ir knygų leidėjas Artūras Andriušaitis „Ūkininko patarėjui” tvirtino, kad, atėjus Juodojo kaspino dienai, reikėtų prisiminti ne tik odiozinį Hitlerio-Stalino suokalbį, bet ir visus kitus rusų, vokiečių ir lenkų suplanuotus Lietuvos padalijimus, prijungimus ir pajungimus nuo pat ankstyvųjų viduramžių.
Iš Lenkijai dabar priklausančio Suvalkų krašto Antrojo pasaulinio karo metais ištremtų lietuvių ir jų palikuonių draugijos „Suvalkija“ pirmininkė Birutė Kižienė kaltina Lietuvos politikus, kad dėl jų istorinio neraštingumo mūsų šalis negauna tarptautinių kompensacijų už žalą, patirtą per įvairias okupacijas.
Smogė peiliu į nugarą
1919 m. rugpjūčio 23 d. prasidėjo vadinamasis Seinų sukilimas. Lenkų karinės organizacijos (Polska organizacja wojskowa – POW) sukilėliai, padedami Lenkijos reguliariosios kariuomenės, smogė su rusų bolševikais kovojusiai Lietuvai peiliu į nugarą – klastingai išstūmė lietuvių administraciją ir negausią Lietuvos karių įgulą iš Seinų. Lietuviai lengvai nepasidavė - rugpjūčio 26 d. surengė galingą atsakomąjį antpuolį, susigrąžino Seinus, nukovė maištininkų vadą leitenantą Wacławą Zawadzkį, sunaikino 37 ir sužeidė 40 POW aktyvistų, išvadavo belaisvius, susigrąžino svarbius dokumentus. Tačiau jėgos buvo nelygios – keli šimtai lietuvių savanorių ir partizanų prieš 1200 POW maištininkų bei 800 Lenkijos kariuomenės pėstininkų. Mūsų vyrai, tomis dienomis po įnirtingų, alinančių kautynių išvadavę iš rusų bolševikų Zarasus, dar sugebėjo nuvyti lenkų įsibrovėlius nuo Kapčiamiesčio, Lazdijų ir Veisiejų, tačiau daug brolių jotvingių ir sūduvių liko svetimųjų valdomi istorinėse lietuviškose žemėse anapus neteisingos, žeminančios, Lenkijos naudai didžiųjų Europos valstybių nubrėžtos vadinamosios „Fošo linijos”.
Negalima pamiršti
Lietuvoje šiandien neretai kalbama apie tai, kaip stipriai neigiamai lietuvių tautos istoriją paveikė, valstybės raidą stabdė lenkiška Vilniaus krašto ir istorinės sostinės okupacija 1920-1939 metais, tačiau negirdėti svarstymų, kokią materialinę, dvasinę žalą Lietuva patyrė, netekusi Seinų miesto, Suvalkų krašto – juk carizmo laikais ten gyveno lietuvių tautos žiedas: labiausiai išsilavinę kunigai, gydytojai, teisininkai, darbščiausi ir turtingiausi ūkininkai.
„Iš mūsų istorinės sąmonės niekada negali išgaruoti aiški nuostata, kad Seinai, Suvalkai, Augustavas – tai etninės lietuvių žemės. Kaip ir Rytų Lietuvą iki Naručio ežero, jas tarpukariu okupavo Lenkija. Istorikai, etnologai ir politikai tai nuolat turi priminti jaunajai kartai“, - „Ūkininko patarėjui“ teigė istorikas, istorijos mokytojas, knygų leidėjas A. Andriušaitis.
Punsko-Seinų-Suvalkų-Augustavo krašte esančių baltiškų Eglinės, Klevų, Šiurpilio piliakalnių ir pilkapių Lenkijos valstybė nesaugoja, nes tai ne jų tautos paveldas. Ant Lenkijai priklausančių lietuviškų istorijos paminklų galima statyti namus, kasti smėlį, žvyrą.
Paminklas okupantui lietuviškose žemėse
Pasak A. Andriušaičio, Suvalkai – tai tik gabalėlis lietuviškų etninių žemių, dabar priklausančių kitoms valstybėms. „Kodėl su savo istorija taip silpnai tesiejame Balstogę (netgi ir vadiname ją lenkiškai, slaviškai - Bialystoku, Belostoku)?! Kaizerinė Vokietija buvo pirmoji užsienio šalis, 1918 m. kovo 23 d. oficialiai pripažinusi nepriklausomą Lietuvą. Ir ne kokią apkramtytą, bet su sostine Vilniumi ir Balstoge! Ar kada nors mūsų garsių istorikų konferencijose girdėjote kalbant, kad pirmasis „atgimusios“ Lenkijos okupuotas Lietuvos miestas buvo ne Gardinas ar Lyda, o Balstogė, Pietų Sūduvos dalis? Nejaugi mums visai neįdomu, kad Balstogę maždaug tais pačiais metais kaip ir Vilnių (1323-iaisiais, o gal ir dar anksčiau) įkūrė didysis kunigaikštis Gediminas? Viduramžių Lietuvos valdovui, miesto įkūrėjui Balstogėje paminklo nėra, tačiau stovi 1990 m. sukurtas monumentas okupantui maršalui Jozefui Pilsudskiui”, - išraiškingai aiškino istorikas A. Andriušaitis.
Latvių ir estų netektys mažesnės
Lietuviško (jotvingiško) Suvalkų krašto nei pagal 1939 m. spalio 10-osios savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga, nei po Antrojo pasaulinio karo Lietuva nebesusigrąžino ir niekada tikriausiai nebeturės.
„1920 m. Lietuva vidurinioji iš Baltijos šalių, po Estijos ir prieš Latviją, susitaikė su sovietų Rusija. Panagrinėjus šias sutartis, aiškiai matyti, kad Lietuva iki 1944-ųjų prarado daugiausiai žemių iš visų Stalino-Hitlerio suokalbio aukų! Ketvirtasis pagal rangą pasaulinio proletariato vadas Josifas Stalinas1939 m. mums grąžino mažiau nei trečdalį teritorijų, kurias 1920 m. liepos 12-osios taikos sutartimi pirmosios pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybės įkūrėjas Vladimiras Uljanovas-Leninas pripažino Lietuvai. Mes netekome didžiulių plotų, taip pat ir Pietų Sūduvos. Estijos šiaurinės ir pietinės teritorinės netektys, Latvijos praradimai šiaurės rytų kampe XX amžiaus viduryje buvo gerokai mažesni. Apie tai reikia garsiai ir dažnai kalbėti, šaukte šaukti”, - tikino A. Andriušaitis.
Teritorinės nuograužos
Anot leidyklos „Artūras Andriušaitis ir partneriai” direktoriaus, prieš okupuodami ir aneksuodami Lietuvą sovietai 1939 m. pasityčiodami mums numetė teritorines nuograužas. „Iš mūsų atėmė didžiules teritorijas: Breslaują, Alšėnus, nuostabų, didžiausią Lietuvoje Naručio ežerą, Lydą, Gardiną, Ašmeną, taip pat Punską, Beržininkus, Aradnykus. To niekada neturime teisės užmiršti”, - tikino istorikas A. Andriušaitis.
Ketvirtasis ar penktasis padalijimas?
Rugpjūčio 23-iąją Lietuva tyliai, susikaupusi ir surimtėjusi iškelia trispalves su juodais gedulo kaspinais, prisimindama baisias, kruvinas Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų pasekmes. Tačiau tai ne vienintelis atvejis, kai svetimos valstybės, dažniausiai Rusija, Vokietija ir Lenkija, dalijosi Lietuvą. Skaičiuojant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės unijos laikų - ketvirtas ar penktas kartas.
„Molotovo-Ribbentropo (arba Stalino-Hitlerio) sandėris išskiriamas, pabrėžiamas todėl, kad tai buvo, matyt, pačių bjauriausių, odioziškiausių režimų pasaulio istorijoje – rusų komunistų ir vokiečių nacionalsocialistų - „terminuota“ sąjunga, sutvirtinta daugybės nekaltų žmonių krauju. Bet Lietuva šimtmečiais buvo dalijama, draskoma, pavergiama gerokai dažniau. Viduramžiais Vokiečių ordinas siekė atplėšti Žemaitiją iki Dubysos, paskui iki Nevėžio. Dažniausiai nutylima, kad agresyvi imperialistinė tarpukario Lenkija drauge su nacionalsocialistine Vokietija norėjo pasidalyti Lietuvą. Jau 1938 m. kovo mėnesį Vokietija buvo sukūrusi planą pasiųsti Wehrmachtą į mūsų pajūrį ir užgrobti Klaipėdą, jeigu Lietuva būtų atmetusi Varšuvos ultimatumą, atsisakiusi užmegzti diplomatinius santykius su Vilniaus grobikų vyriausybe ir lenkų kariauna būtų puolusi Lietuvą“, - pasakojo istorijos mokytojas A. Andriušaitis.
Fariziejiška sąjunga
Ponų palikimas chamams
Iš Lenkijai dabar priklausančio Suvalkų krašto Antrojo pasaulinio karo metais ištremtų lietuvių ir jų palikuonių draugija „Suvalkija“ ragina Vyriausybę pradėti derybas su Vokietija dėl kompensacijų. Istoriko A. Andriušaičio nuomone, Lietuva sąskaitas turėtų pateikti visoms valstybėms, dėl kurių kaltės Suvalkai šiandien nepriklauso Lietuvai – vokiečiams, rusams ir lenkams. „Nė vienas okupantas Lietuvos nepagailėjo. 1920-1939 metais Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto ūkis buvo praktiškai sunaikintas, Vilnijos kaimuose faktiškai buvo įteisinta naujoji baudžiava. Mūsų publicistai, su kariuomenės tankais ir gurguolėmis 1939 m. rudenį nuvykę į atgautą Vilnių, buvo sukrėsti, pasijuto tarsi ankstyvaisiais feodalinės savivalės laikais, kai pamatė, kaip atrodo sulenkintas kraštas palyginti su laisvąja Lietuva: Vilnijoje praktiškai nebuvo jokios pramonės, didesnių įmonių. Dar ir dabar mūsų gražiajame Vilniuje, nuostabioje Lietuvos sostinėje vaikščiodamas gatvėmis, apžiūrinėdamas pastatus (jeigu domitės architektūra), įsitikintumėte, kad lenkų okupacijos metais Vilniuje buvo pastatyti vos keli didesni namai, miestas nesiplėtė, nesivystė, nei valstybinių, nei privačių statybų rangovai neturėjo darbo.
Augo tik lūšnynų, iš atliekų sudurstytų, kreivų šleivų palaikių namelių, panašių į braziliškas favelas, rajonai (tipiškas pavyzdys – Šnipiškės dešiniajame Neries krante).
Štai toks buvo „aukštesnės kultūros“ okupantų paliktas paveldas!“ - nesilaikydamas „politinio mandagumo“, tiesiai kalbėjo A. Andriušaitis.
Tik vokiečiai atgailauja
Istoriko nuomone, bent jau mūsų istorikų bendruomenė turėtų išdrįsti priminti Lenkijai, kad ji privalo atlyginti už 19 metų trukusią Pietryčių Lietuvos okupaciją.
„Tas pat pasakytina ir apie mūsų Pietų Sūduvą, Suvalkų, Augustavo, Seinų kraštą. Lenkų okupuoti jotvingiai ir sūduviai ilgesingai žiūrėdavo į Lietuvos Respubliką, pavydėdami laisvo krašto ekonominės pažangos. Aišku, tik tarpukariu. Lietuvą okupavus rusų bolševikams, klestinti mūsų valstybė buvo nublokšta atgal į XIX amžių. Dabar toks palyginimas būtų jau ne posovietinės Lietuvos, bet sulenkinto Suvalkų trikampio naudai“, - apgailestavo A. Andriušaitis. Istorikas įsitikinęs, kad šiandienei Vokietijai dėl Lietuvos okupacijos ir padalijimų mažiausiai turėtume priekaištauti – ši šalis po karo atliko nuoširdžią atgailą, išmokėjo dideles kompensacijas įvairioms šalims. „O sovietinę Lietuvos okupaciją, matyt, galime palyginti tik su mongolų antplūdžiu į Europą XIII amžiuje. Okupacijos žalos klausimas Sovietų Sąjungos pareigų perėmėjai Rusijai visą laiką turi būti primenamas. Žinoma, kada nors turime išdrįsti ir pareikalauti, kad šiuolaikinė Lenkija, pilsudskinės Antrosios Respublikos įpėdinė, taip pat atlygintų Pirmajai Lietuvos Respublikai padarytas skriaudas“, - pakartojo istorikas ir knygų leidėjas A. Andriušaitis.
Suvalkiečiai kaltina vien Hitlerį
„Suvalkijos“ draugijos pirmininkė, Socialdemokratų partijos Marijampolės skyriaus narė B. Kižienė dėl Suvalkų krašto tremtinių vargų kaltina tik Vokietiją. „Hitleris pagal tautinius požymius žmones iš 14-os Europos šalių prievarta perkėlė kitur. Visi kiti ištremtieji po karo grįžo namo, o asmenims, pagal TSRS ir Vokietijos Reicho 1941 m. sausio 10 d. slaptąjį protokolą dėl gyventojų mainų iš Vokietijos okupuotos Lenkijos perkeltiems į TSRS okupuotą Lietuvą, kelias į Suvalkus užkirstas. Ir jų vaikams taip pat. Tokie Lenkijos įstatymai. Vokietijos Bundestagas 2009 m. pripažino, kad Vokietija ir Lietuvos perkeltiesiems piliečiams gali mokėti tokias pačias kompensacijas, kokias gauna nacionalsocialistų aukos Vakarų Europos šalyse, tačiau derybas turi pradėti mūsų Vyriausybė. Ne Stalinas iš perkeltųjų asmenų atėmė turtą, bet Hitleris, 1939 m. rugsėjo 1 d. atėjęs į Suvalkų kraštą. Mūsų tėvų užgyventais daiktais ir trobesiais Vokietijos kariuomenė naudojosi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Niekas manęs neįtikins, kad buvo kitaip. Esu baigusi du aukštuosius visuomenės mokslus, studijavau istoriją. Žinau, ką kalbu“, - „Ūkininko patarėjui“ kategoriškai kalbėjo B. Kižienė.
Diplomatijos patriarcho logikos klaida
„Reikia visur ir visada priminti, kad Suvalkai buvo okupuoti 1919 m., o Klaipėdos kraštas – 1939 m. kovo 22-ąją. Tačiau net pats diplomatijos patriarchas Kazys Bobelis, vadovaudamas Seimo Užsienio reikalų komitetui, tvirtino, kad Lietuva užgrobta 1940 metais. Viliamės, kad Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė istorikė Irena Šiaulienė bei parlamento Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas teisininkas Julius Sabatauskas bus supratingesni“, - pasiguodė „Suvalkijos“ vadovė B. Kižienė.