11-os žmonių komanda, vadovaujama Gintauto Aleknos, jį aplankėme trečiąją ekspedicijos dieną ir buvome maloniai nustebinti – Jonas vis dar supranta lietuviškai, nors ir kuklindamasis, tačiau ir pats geba šį tą pasakyti. „O, lietuviška duonelė“, - nudžiunga jis, gavęs lauktuvių iš jo tėvų gimtinės.
Apie ryšius su Lietuva, apie tai, kaip jam sekėsi šaknis įleisti tolimajame Sibire, tėvų prisiminimus bei priežastis, sulaikiusias jį Rusijoje – specialus DELFI interviu iš Krasnojarsko.
- Kur gyveno Jūsų mama?
- Gilboniuose.
- Kuriais metais ištrėmė Jūsų tėvus?
- 1947 m. mamą su šeima ištrėmė į Priiskovają, o tėvas buvo išsiųstas į Šalom rajoną, Kindikovo kaimą. Tais pačiais metais.
- Kada jie susituokė?
- Aš gimiau 1955 m., tad jie galėjo susituokti prieš metus ar dvejus. Vestuvėse nebuvau (juokiasi).
- Ar jūs šeimoje vienas?
- Ne, turiu seserį Danutę Kučaitę, gimusią 1956 m. Dabartinė jos pavardė – Trusova. Sesuo gyvena Primorsko krašte, Arsenio mieste.
- Jonai, kas Jus išmokė kalbėti lietuviškai?
- Mamytė kalbėjo, tėvelis kalbėjo. Tie, kurie čia gyvenome, tarpusavyje kalbėjome lietuviškai. Juk lietuviai buvome.
- Pasakykite, kodėl jūsų tėvai nusprendė negrįžti į Lietuvą?
- Tuo metu mes buvome maži, nelabai žinau. Kita vertus, o kur važiuoti?
- Ar Lietuvoje neturėjote jokių giminaičių?
- Giminaičiai buvo, žinoma. Buvo galima grįžti, bet, kaip pasakojo tėvas, 1944 m. jis buvo pašauktas į frontą, į Raudonąją armiją. Turiu visus jo dokumentus. Tėvas man tada sakė – sūnau, turtingesnės žemės nei čia nerasi. Čia – laisvė. Tėvas apgailestavo tik dėl vieno – kad papuolė čia per vėlai. Čia reikia atvykti jaunam ir stipriam, o jis jau buvo vyresnio amžiaus. Čia dideli žemės turtai, bet tam reikia stiprių ir darbščių rankų. Ir dar, mes gi negalėjome paklausti, kodėl tėvai liko. Mes buvome maži, pradėjome eiti į mokyklą, čia turėjome savo ūkį. Dirbome kaip ir visi kiti žmonės.
- O kur jūs mokėtės?
- Mokykla ir Brode, ir Beretėje. Vėliau sekė autotransporto technikumas Krasnojarske, tada – Technologijų institutas. Aš daug mokiausi.
- Kada mirė Jūsų tėvai?
- Mama mirė 1989 m. Tėvėlis sunkiai sirgo, jam buvo insultas. Mirė po metų ar dvejų. Jie palaidoti Beretės kapinėse.
- Ar teko lankytis Lietuvoje?
- Taip. Kai ten vykau, jau buvau pradėjęs dirbti čia. Čia vadovavau didesnei teritorijai nei visa Lietuva. Koks Jums įspūdis tada būtų? Mane paprasčiausiai per vieną dieną pervežė per visą Lietuvą, visus miestus. Atrodo, lyg Lietuva būtų kaip du Krasnojarsko rajonai – Bereziovka ir Mana. Žinoma, kultūra yra, žmonės kaip žmonės. Visur taip pat gi.
- Ar jūs save laikote lietuviu?
- Taip. Ir tai visi žino.
- O ar dar bendraujate su Lietuvoje likusiais giminaičiais?
- Giminių yra. Kol tėvai buvo gyvi, buvo ir ryšys su jais, tačiau dabar – nebe.
- Ar neliūdna dėl to?
- Ne, neliūdna. Dabar yra sava šeima. Kaip Jums paaiškinti... Jūs gi jauni, turite draugų. Mano gyvenimas, mano jaunystė praėjo čia. Čia mano draugai, čia mano šaknys. Į svečius į Lietuvą būtų įdomu važiuoti, bet tai geriau daryti jaunam.
- O gal galite papasakoti, kaip seniau atrodė Beretės gyvenvietė, į kurią buvo ištremti Jūsų tėvai?
- Tada nebuvo mokyklos, ji buvo toliau. Tačiau aš pėsčias į mokyklą nekeliavau, mane vežė. Beje, aš buvau vienintelis mokinys , kurį atveždavo. Kai man buvo aštuoneri, persikėlė į Brodą. Va ten (rodo ranka) buvo parduotuvė, ten – barakas. Daug ko nepamenu jau, bet čia gyveno bent dešimt tremtinių šeimų.
- Ar jūs kalbate apie lietuvių tremtinių šeimas?
- Ne tik. Šalia mūsų gyveno ukrainiečiai, čigonai, rusai. Pamenu vieną lietuvį – Pašiškevičius Petras. Jis gyveno pas mus, už sienos. Jo sūnus Valentinas dar gyvas, gyvena čia, Beretėje. Galite jį aplankyti, tačiau jis nemoka lietuviškai. Gal tik „laba diena“ ir „viso gero“ pasakytų. Visi kiti lietuviai jau mirę.
- Turite žmoną. Ar ji rusė?
- Taip.
- Ar bandėte savo sūnus mokyti lietuvių kalbos?
- Ne. Žmona juk rusė, kas mokins? Juk žmona šitiems reikalams vadovauja.
Priiskovaja – buvusi miško kirtėjų gyvenvietė. Skaičiuojama, kad 1948 m. į šią vietovę iš buvusios Joniškio apskrities atitremta apie 110 žmonių (30 šeimų). Po metų lietuvių būrį papildė tautiečiai iš netoliese esančio Brodo miestelio. Atsidarus palankioms sąlygoms, dalis tremtinių grįžo į Lietuvą, tačiau keletas jų liko Rusijoje. Apie tai byloja ir nedidelės, miške pasislėpusios kapinaitės.
11 žmonių ekspedicija (Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos bei bendrijos „Lemtis“ atstovai), vadovaujama Gintauto Aleknos, kapinėse plušome dvi dienas. Iš Jono nusipirkę medienos pastatėme didelį kedro kryžių, jį aptvėrėme tvorele. Jonas darbuose nedalyvavo, nesivargino net pažiūrėti galutinio rezultato.
Jo paties tėvų kapai – Brodo kapinaitėse. Apsilankėme ir ten. Dideli, mėlyni, mediniai kryžiai, ant kurių įamžinti Matas Kučas (1912-1991) bei Stasė Kučienė (1918-1989 m.). G. Aleknos teigimu, kryžiai pastatyti bei nudažyti jau ne pagal lietuviškas tradicijas. „Tai – „surusėjimo“ įrodymas“, - atsidūsta ekspedicijos vadovas.
Neatrodo, kad kapai labai prižiūrėti – prižėlę žolės, vienintelės puošmenos – dirbtinės gėlės.