Apie studijavimo prasmę, istorijos studijas ir istorijos reikšmę šiuolaikiniame profesijų pasaulyje jį kalbina Laurynas Peluritis.
– Pradėkime nuo klausimo, ką apskritai suteikia istorijos studijos?
– Istorijos studijos apskritai yra bendro humanitarinio lavinimo dalis, šalia filosofijos, filologijos, meno istorijos. Jų tikslas visų pirma yra suvokti ir analizuoti dabartį remiantis praeities reiškinių ir procesų patirtimi. Lyginant, tarkim, su filosofija, istorijos studijos yra konkretaus dalyko studijos. Jų metu visuomet siekiama atrasti, kritiškai ištirti ir vienu ar kitu būdu atskleisti (kuriant pasakojimą) šaltiniuose rastą unikalią informaciją. O tam pasiekti reikia daug svarbių dalykų: pirmiausia, įvaldyti instrumentus, pavyzdžiui, kalbas, skirtingus rašto tipus ir kt. Visa tai gali duoti tik tam tikrą lygį pasiekusi mokykla. Dėl to kalbant apie studijas yra labai svarbu žiūrėti, kas slypi už konkrečios filologijos, filosofijos, istorijos programos – toks dalykas bendrai yra neapčiuopiamas, o konkreti yra mokykla, kurią sudaro dėstytojai ir sukaupta didaktinė tradicija. Istorinių studijų ir kartu mąstymo prielaida yra tai, kad nieko nėra savaime suprantamo, viską reikia kritiškai tikrinti. Kritiškai analizuojant informaciją ir šaltinius, einama prie pirmojo, tiksliausio, autentiškiausio šaltinio. Tokiu būdu ugdomos individualaus mąstymo ir kritinio darbo su informacija savybės, kurios gali būti reikalingos labai skirtingose vietose.
– Man įdomu, kokį mąstymo būdą formuoja istorinės studijos? Pavyzdžiui, filosofijos studijose yra labai akcentuojamos sąvokos, konceptai, reikalaujama būtent sąvokinio, kalbinio tikslumo. Kita vertus, pernelyg paskęstant sąvokiniuose verpetuose gali susidaryti šiek tiek lengvabūdiškas santykis su empirine medžiaga, empirine tikrove. Pastebėjau, kad istorikams tai, kas mums atrodo istorinis faktas, įsigilinus pradeda atrodyti daug problematiškiau.
– Tai, ką paminėjote, yra reikšminga istorinio mąstymo pusė, nes tai, ką visuomenė laiko istoriniu faktu, iš tiesų dažnai yra veikiau tam tikras konsensusas, sutarimas. Už to slypi daug įvairių niuansų ir išlygų. Tie dalykai, kuriuos istorinėse studijose galima perskaityti, įsigilinus gali pasirodyti tik daugiau ar mažiau tikėtinų prielaidų ir hipotezių rinkinys. Tai jokiu būdu nėra kažkoks manipuliavimas, veikiau neišvengiama žmogiškosios tikrovės sudėtingumo pasekmė. Šią tikrovę istoriškai pažįstame per empiriją, tačiau po to seka žmonių, gyvenančių konkrečiame laike ir erdvėje, veiklos interpretacija.
Iš pažiūros gali atrodyti ir neretai taip manoma, kad istorinis mąstymas ir tyrimas yra labai paprastas, tarsi kiekvienas gali būti istorikas, nes tam užtenka kažkiek faktinių žinių, sveiko proto ir gyvenimo patirties. Todėl istorikus labai mėgstama mokyti, kaip reikia rašyti „teisingą“ istoriją. Bet tai yra labai paviršutiniškas ir netikslus požiūris į istorijos discipliną, kurios, kaip ir bet kokios kitos, turi būti specifiškai mokomasi.
Geras pavyzdys yra laikui bėgant kintanti žmonių vartojamų žodžių, sąvokų reikšmė. Šiandien tokie tarsi savaime suprantami žodžiai, kaip pažanga, istorija, laisvė, valstybė, šeima, atsirado arba ne taip seniai konkrečiu istoriniu laikotarpiu (Apšvietos epochoje), arba praeityje galėjo turėti ganėtinai skirtingą turinį. Šia prasme istorija apjungia empirinį ir interpretacinį priėjimą prie tikrovės ir suteikia mūsų santykiui su praeitimi tam tikrą teorinį pagrindimą. Sakyčiau, būtent sąvokų atskleidimas yra aukščiausia istorinio mąstymo forma.
– Akcentuojate dabarties momentą kaip svarų aspektą, padedantį suprasti tai, kaip mes atsidūrėme dabarties taške. Ir tai aktualu ne tik mūsų asmeniniam individo, šeimos gyvenimui, bet ir visuomeniniame, valstybiniame lygmenyje.
– Keldami bet kokį dabarties klausimą, ar tai būtų universiteto padėtis, žemės ūkio reforma ar Europos ir Lietuvos santykiai, – atsakyti galime tik pradėdami nuo istorinio konteksto, t. y. aiškiai suvokdami dabartinės situacijos prielaidas. Iš esmės istorija juk yra ta žmonijos patirties sankaupa, kuri leidžia adekvačiai orientuotis dabartyje ir kelti ateities vizijas. Gilesnis istorinis mąstymas būtinas kiekvienai asmenybei ir todėl kelia nerimą istorijos kaip disciplinos situacija šios dienos mokykloje – ji turi būti rimtai ir konceptualiai dėstoma, ypač lemiamu brandos laikotarpiu.
– Mąstant apie tai, kas yra istorinis tyrimas, Antanas Maceina savo knygoje Asmuo ir istorija rašė, jog istorija nėra tik praeities tyrimas: mes labai aiškiai matome praeities pėdsakus dabartyje, tad mes tiriame tai, kas mums yra tam tikrais pavidalais duota dabartyje. Čia svarbus ir vaizduotės elementas, kadangi mums reikia nubrėžti ryšius iš dabarties į praeitį ir atgal. Kaip, Jūsų požiūriu, susiduriame su praeitimi?
– Iš tiesų tai gali būti labai įdomiai jaučiama netgi fiziškai (pavyzdžiui, gali būti paveldosauginis santykis su praeitimi, kuris irgi yra labai svarbus). Tai tie stebuklingai išlikę senovės kūriniai, prie kurių galima prieiti, pamatyti, kartais prisiliesti, o tai gali sužadinti norą atrasti, suvokti istoriją. Kartu yra paprastas žmogiškas noras žinoti, kokią istoriją pergyveno tai, kas tau artima ir svarbu dabartyje, sužinoti daugiau apie savo šeimą, giminę, gyvenimą vietą ar pagaliau valstybę.
Kita vertus, istorinė prieiga prie tikrovės (kaip ir kai kurios kitos) plečia intelektinių galimybių ribas. Todėl yra svarbu studijuoti istoriją įvairių specialybių žmonėms, jau vien tam, kad įgytų tam tikrą imunitetą paplitusiems mitams apie praeitį ir kartu dabartį. Tuo tarpu labiau specializuotų istorijos studijų tikslas yra platesnis – ugdyti asmenybę, kuri gali pažinti, orientuotis, priimti svarbiausius sprendimus dabartyje ir susieti dabartinį pasaulio suvokimą su istoriniu kontekstu.
– Galime ir konkretesne puse paliesti istorijos studijas. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete labai didžiuojamės, kad yra įvairių sričių ir formų istorijos studijos – archeologijos, paveldosaugos, kultūros istorijos ir antropologijos programos bakalauro ir magistro lygmenimis. Tačiau kai kalbame konkrečiai apie universitetines istorijos studijas, yra įvairių būgštavimų. Vienas jų yra tas, kad apskritai humanitarinės studijos nesuteikia reikiamos profesijos ar įgūdžių, reikalingų darbo rinkoje. Todėl ir tėvai paprastai žiūri gana rezervuotai į atžalas, besiruošiančias studijuoti ne tiksliuosius mokslus, o būtent humanitarines studijas. Tarsi akivaizdi nauda, ypač išreiškiama kažkokiais monetariniais dydžiais, nėra matoma.
– Lietuvoje ir pasaulyje netrūksta ekspertų, kurie žino, kokios profesijos po 10 metų bus populiarios ir reikalingos. Jų rekomendacijomis remiasi tėvai, kurie neretai linkę ekspansiškai kištis į vaikų pasirinkimus. Remiantis vėlgi istorine patirtimi, galima pasakyti, kad visuomet paklausiausia yra universali patirtis, kuri įgyjama kokybiškų universitetinių studijų metu. Kalbant apie istorines studijas, tai tikrai nėra taip, kad jų vienintelis tikslas yra rengti istorijos profesionalus (mokslininkus, istorijos mokytojus, paveldo, turizmo specialistus, archyvistus, muziejininkus). Žinoma, jie taip pat ruošiami, tačiau pagrindinis studijų tikslas yra parengti žmogų, kuris gali panaudoti įgytas žinias ir įgūdžius labai įvairiose gyvenimo srityse – nuo politikos iki komunikacijos, nuo saugumo, užsienio politikos iki verslo.
Mums, dėstytojams, didžiausias komplimentas išgirsti ar stebėti, kaip mūsų studijas baigę absolventai sėkmingai savo studijų patirtį panaudoja skirtingose veiklose. Kai matai, kad jų darbe istorinio mąstymo, pažinimo kontekstas gali būti labai svarbus. Pastaruoju metu galima stebėti tam tikrą naują humanitarinių studijų vertės reflektavimą. Antai Vokietijoje vienas žymus komunikacijos koncernas paskelbė specialiai humanitarines studijas baigusių absolventų atranką, norėdamas rengti vadovus, nes mano, jog koncerno veiklos sritims labiausiai tinka žmonės, turintys humanitarinį išsilavinimą.
Istorijos studijų metu sugebėjimas ieškoti, analizuoti, apibendrinti informaciją yra labai smarkiai susijęs su tolesniu žingsniu – turinio kūrimu įvairiomis formomis. Šiuo metu istorikams nėra neįmanomų temų: nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki sovietmečio istorijos, nuo politikos iki kasdienybės, nuo antropologijos iki archeologijos. Tematikos įvairovė ir galimybė rinktis skatina motyvaciją ir supratimą, kad galima savarankiškai sukurti visiškai naują turinį, naują produktą. Lietuvoje, kur labai daug mitologizuoto, paviršutiniško mąstymo ir kalbėjimo, svarbu ugdyti asmenybes, kurios kritiškai vertintų aplinką, mokėtų ieškoti ir tarpusavyje sieti žinias bei siūlytų sprendimus. Tai yra kūrybiškumo ugdymas, nes parduoti galima ne tik technologijas, bet ir istorijas.
Vertas komentaro ir praktiškumo aspektas – humanitarinių studijų ir praktinio ugdymo santykis. Manyčiau, kad humanitarinės studijos kaip tik gali laimėti savo universalumu ir principiniu neprisirišimu prie siaurų darbo rinkos reikalavimų. Be kai kurių disciplinų (tarp kurių labiausiai išsiskiria medicina, o pastaruoju metu ir informatika), kur egzistuoja gana aiški profesinės karjeros strategija, driekiasi platus pasaulis, kuriame nuovokus žmogus yra pajėgus įgyti praktinius įgūdžius per trumpą laiką. Skirtingai nei pastaruoju metu dažnai teigiama, tikrai nemanau, kad praktinė patirtis (dažnai suvokiama itin siaurai ir instrumentiškai) yra pagrindinė ir aktualiausia Lietuvos studijų problema. Platus akiratis, žinios ir patirtis – universitete rimtai studijavęs žmogus tiesiog turi šiomis savybėmis išsiskirti.
– Man atrodo, kad universitetas, ypač bakalauro studijos, yra tas laikas, kai žmogus gali ramiai, be skubos apmąstyti, ką nori daryti su savo gyvenimu.
– Šiuo požiūriu manau, kad dabartinė Lietuvos vyraujanti studijų sistema (4 metai bakalauras ir 2 metai magistras) bent jau humanitarinėse studijose yra optimalus laikas įgyti kokybišką išsilavinimą ir nesutikčiau su vis pasigirstančiu raginimu trumpinti bakalauro studijas. Laikas čia labai svarbus, laikas skirtas ne tik išmokti, bet ir susiorientuoti bei rasti savo kelią. Viena iš europinės civilizacijos sėkmės sąlygų nuo pat brandžiųjų Viduramžių yra pasirengimas suteikti jaunimui (iš pradžių negausiam, bet laikui bėgant vis platesnei jo daliai) papildomo laiko paieškoms, pažinimui, netgi klaidoms. Todėl būtų labai neatsakinga tą laiką redukuoti. Juolab šiuolaikinė demografinė situacija, gyvenimo (taigi ir pensinio) amžiaus ilgėjimas kaip tik palankus tokiam „jaunystės prailginimui“. Ar asmuo, baigęs vienokias studijas ir po to atsidūręs visiškai kitoje veiklos srityje, iššvaistė savo laiką ir valstybės pinigus? Toks siauras požiūris į universitetinį lavinimą gali būti labai kenksmingas mūsų visuomenei, kuriai reikia išsilavinusių ir atvirų žmonių.
– Kalbėjome apie bakalauro laikotarpį, o kaip yra su magistro studijomis? Man atrodo, dažnai yra įsivaizduojama, kad magistro studijos yra reikalingos arba karjeros galimybėms atverti, arba akademinei karjerai tęsti. Suprantama, kodėl istorijos bakalaurą pabaigę absolventai tęsia magistro studijas, tačiau ką istorijos studijos galėtų duoti kitų specialybių (filosofijos, filologijos, politikos mokslų) studentams?
– Humanitarinės magistrinės studijos yra laikas ir vieta toliau gilintis į žmogiškosios tikrovės problemas. Magistro studijose yra ypač svarbu aukšto lygio dėstytojų ir motyvuotų jaunų žmonių diskusija, kurie kartu mėgintų išplėsti istorinio pažinimo ribas. Todėl esame atviri įvairių specialybių bakalaurams, nes jie su savo patirtimi padeda to siekti. Tai pastebime, pavyzdžiui, paveldosaugos studijose, kai žmonės su architektūros studijų užnugariu įneša svarbų impulsą, diskusijas, savitą perspektyvą. Istorijos magistro programoje studentai išmoksta derinti įvairias prieigas ir todėl tampa aukšto lygio istorikais, žurnalistais, politikais, administratoriais.
Mūsų vizija – magistrantūros mokykla, kuri atitinka aukščiausius humanitarinio lavinimo standartus, o taip pat bendruomenė, kuri diskutuoja, domisi vieni kitų darbais ir taip plečia Lietuvoje taip reikalingą viešųjų kritiškų intelektualų ratą. Istorijos studijos iš esmės yra Lietuvos ir Europos politikos, visuomenės ir kultūros studijos. Paveldosaugos programa techninius paveldosauginius dalykus derina su kultūros paveldo plačiąja prasme studijomis. Svarbu sukurti pakankamai įvairų pasirinkimo spektrą, kad studentas galėtų pasirinkti savo individualią studijų strategiją. Tad studentams siūlome įvairias temas: Lietuvos modernėjimo procesai, sovietmečio kultūra ir visuomenė, diplomatija, partizanų karai, kasdienybė ir socialinė istorija, kino istorija, įvairūs LDK istorijos aspektai, sociologinė istorijos perspektyva ir kt. Atsižvelgiant į vis didėjančią projektinio darbo šiuolaikinėje visuomenėje, švietime ir kultūroje reikšmę, siūlome akademinių ir kultūros projektų vadybos kursą.
Apibendrinant vienu sakiniu pasakyčiau taip – analizuodami mus pasiekusius praeities tekstus ir daiktus, mokome derinti protą ir vaizduotę, kurti naujas reikšmes ir perduoti jas kitiems.