Rytą po rinkimų, pirmadienio laikraščių antraštės, vertinančios Parlamento rinkimų rezultatus, buvo dramatiškos – nuo „antausio“ Macronui iki politinio „žemės drebėjimo“, baiminantis politinio paralyžiaus, ir to, kad Prancūzija taps „nevaldytina“, apibendrino britų nacionalinis transliuotojas bbc.com
Prancūzijos prezidento E. Macrono suburta koalicija „Kartu“ per rinkimus surinko 38,57 proc. balsų, ir užsitikrino 245 vietas iš 577 Nacionalinėje Asamblėjoje. Tai reiškia, kad šiai partijai neužtenka balsų vienai užsitikrinti daugumą.
Kraštutinių kairiųjų Jeano Luco Melenchono vadovaujamas Naujasis kairiųjų aljansas (NUPES) laimėjo 135 vietas (31,6 proc.), kraštutinių dešiniųjų Marine Le Pen valdomam Nacionaliniam sambūriui – 89 vietos. Respublikonai (tradiciniai Prancūzijos konservatoriai, buvusi ir po to persivadinusi Sarkozy partija) gavo 6,98 proc. balsų.
„Panašiai ir buvo prognozuota, tik gal ne tiek stipriai E. Macrono nenaudai. Kas nustebino, kad M. Le Pen labai gerai pasirodė – dvigubai geriau nei prognozuota. Kairieji – šiek tiek blogiau negu tikėjosi, nors skelbia pergales. Toliau – viskas pagal prognozes“, - komentavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas dr. Gintas Karalius.
Vidaus politikos plotmėje, pasak politologo, tai reiškia, kad dabar Prancūzijos politikų laukia ilgos koalicijos derybos. O to jie daryti nemoka.
„Prancūzijoje nėra jokios kultūros, kaip koalicijas lipdyti. Kaip kad būna Lietuvoje po rinkimų, kai daugiausiai balsų gavusi partija skambina kitoms ir derasi. Ten, kas nori eiti kartu, jie prieš rinkimus susitaria. Po rinkimų jau tik valdoma.
Čia gali būti labai triukšmingas, su daug chaoso periodas, kol išmoks. E. Macronui reikės mokytis derybų meno. Jis to nedarydavo pirmus penkerius metus“, - sakė G. Karalius.
Politologo vertinimu, vieninteliai galimi E. Macrono politinės jėgos koalicijos partneriai yra respublikonai.
„Jie pasakė, kad neis. Čia gali būti poza, kad branginasi, ir paskui persigalvos. O jeigu tikrai neis, tai tada - mažumos Vyriausybė, ir tikrai gali būti nefunkcionalaus parlamento periodas.
Vis tiek prezidento galios yra stiprios, tai kažkaip valstybė veiks. Tiesiog apie reformas teks pamiršti. Ir šiaip mažumos Vyriausybė – čia visokios ekonominės krizės ateis, tai bus toks suparalyžiuotas darbas“, - aiškino G. Karalius.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Prancūzijos prezidentas turi galią paleisti Parlamentą, skelbti priešlaikinius rinkimus.
„Tiesa, čia yra konstitucinės teisės subtilybės, kad - ne iš karto. Kokius metus gali tekti palaukti. Jeigu visiškai yra nepavaldoma valstybė, tai galimi priešlaikiniai rinkimai. Taip yra buvę. Kažkada Charles de Gaulle'is yra tą daręs, ir Francois Mitterand'as, ir net Jacques Chirac'as“, - minėjo G. Karalius.
Tradicinių partijų nuosmukis
Vienas iš akivaizdžių dalykų, kurie krenta į akis žiūrint į rinkimų rezultatus, kad Prancūzijoje labai prastai sekasi tradicinėms partijoms – tiek jų konservatoriai (Respublikonų partija), tiek socialistai gavo labai mažai balsų.
„Prancūzijoje, skirtingai nei Skandinavijoje arba Beneliukso šalyse, nebuvo tokios visiškai stabilios partinės sistemos nuo Antro pasaulinio karo pabaigos. Tos partijos šiek tiek keitėsi“, - aiškino VU TSPMI dėstytojas doc. dr. Mažvydas Jastramskis.
Tačiau, pasak pašnekovo, anksčiau išties buvo galima pagal tam tikrus socialinius bruožus išskirti elektoratus.
„Prancūzijoje tai buvo socialinė klasė ir religija. Šitų dalykų reikšmė visose Vakarų Europos valstybėse mažėja, atsiranda naujos takoskyros kaip imigracija, nacionalinės valstybės protekcionizmo, globalizacijos, kosmopolitiškumo“, - aiškino M. Jastramskis.
Viskas susimaišė
Visiškai akivaizdžiai tas matyti ir rinkimų rezultatuose. Tarkime, šešioliktame Paryžiaus rajone, kur nekilnojamojo turto ir nuomos kainos yra ypač aukštos ir telkiasi daugiau pasiturintys gyventojų sluoksniai, šiuose rinkimuose laimėjo E. Macrono partijos kandidatė, kuri nugalėjo respublikonę.
Tie laikai, kai galėjai drąsiai prognozuoti, kad tokiose vietose balsus šluosis tradiciniai dešinieji, baigėsi jau prieš kurį laiką.
„Atėjo E. Macronas ir baigėsi šitas dalykas, kad (balsuodavo už tuos pačius) per kartų kartas. Partinė sistema Prancūzijoje yra sugriauta. Socialistų liko tik kažkokie apgailėtini likučiai. Respublikonai dar vaidina, kad jiems viskas gerai, bet taip nėra“, - teigė G. Karalius.
Abu „Delfi“ kalbinti politologai dabartinį politinį paveikslą Prancūzijoje dalijo į tris dalis - „kraštutinė dešinė, kraštutinė kairė ir kažkas centre, kur nebėra kažkokių stabilių idėjų, kas ir ką ten atstovauja“.
„Ten yra lyderiai, kurie pasako, kad „aš centras“, „aš kairė“, ir tada rinkėjai balsuoja „myliu/nemyliu“ principu. Tie rinkėjai nebėra stabilūs. Gali būti kairysis, bet jam nepatinka lyderis, tai jis balsuos už centrą arba už dešinę“, - aiškino G. Karalius.
Pasak politologo, tas „myliu/nemyliu“ lyderį paremtas pasirinkimas yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės apskritai mažiau eina balsuoti.
„Nebėra taip, kad yra aiškios idėjos, prognozuojami elektoratai“, - sakė G. Karalius.
Pasak politologo, dabar Prancūzijoje vidutinio amžiaus žmonės daugiau balsuoja už kraštutinius, labiau pasiturintys vyresnio amžiaus žmonės – už E. Macroną, kuris susišlavė respublikonų elektoratą.
„Dar yra regioninis pasiskirstymas – Vakarai už E. Macroną, Šiaurė ir Šiaurės Rytai, truputį Pietūs – už M. Le Pen, didmiesčiai ir Prancūzijos centras – už kairiuosius. Turtingesni regionai balsuoja už E. Macroną“, - teigė G. Karalius.
Darbininkų klasės atstovai, kuriuos kartais matome protestuojančius su geltonomis liemenėmis, pasak politologo, dažnu atveju iš viso neina balsuoti.
„Jie mieliau protestuoja negu į rinkimus eina“, - sakė G. Karalius.
Le Pen daug dirbo, kad pagerintų įvaizdį
Pasak politologo, šiuose rinkimuose dar matosi, kad pietinėse Prancūzijos apygardose nesuveikė vadinamasis respublikinis frontas, kai susivienija kairieji ir dešinieji prieš kraštutinius.
„Visą laiką buvo tradicija, kad antrame ture kairieji ir dešinieji pamiršta nesutarimus, kad nepraeitų kraštutinė dešinė. Šitas visiškai nesuveikė.
Pietūs visada būdavo konservatyvūs, bet juos paimdavo respublikonai. Antruose turuose kairieji sukandę dantis nubalsuodavo už respublikonus, kad kraštutiniai dešinieji nepraeitų. Tas dalykas baigėsi“, - pastebėjo G. Karalius.
Politologas aiškino, kad M. Le Pen labai daug dirbo, kad pagerintų savo įvaizdį. Ji tam tikra prasme normalizavosi Prancūzijoje.
„Atsiranda jau tokie kaip Ericas Zemmouras, kurie dar radikalesni, ir M. Le Pen pasislinko šiek tiek į centro dešinę. Ji labai daug dirbo, kad įvaizdį pagerintų. O E. Macronas iš viso nedirbo, kampanijos nevykdė nei prezidento, nei Parlamento. Kai sako, kad - arogancija, tai ji ir pasireiškia tuo, kad rinkimų kampanijos nevykdė, galvoja, kad automatu žmonės už jį balsuos“, - sakė G. Karalius.
Politologas nebandė tikinti, kad M. Le Pen partijoje nebeliko rasistinių idėjų.
„Yra tie dalykai, bet ir visuomenei matyt tos idėjos nebetokios baisios“, - teigė G. Karalius.
Iš kraštutinių galima laukti nemalonių žingsnių
Prancūzijoje tiek kraštutinės dešinės, tiek kairės kandidatai sutaria dėl vieno - dėl užsienio politikos. Bet bent šiuose rinkimuose ji prancūzams buvo tikrai neprioritetų sąraše, teigė politologas.
„Per Parlamento rinkimus svarbiausi yra socialiniai klausimai, o užsienio politika yra kažkur toli“, - sakė G. Karalius.
Pasak jo, žiūrint į rezultatus, nereikėtų kurstyti ir didelių baimių, susijusių su užsienio politika.
„Gali J. L. Melanchonas nuvažiuoti kur nors į Sevastopolį, ir su Z raide papozuoti, bet tai nepakeistų kažko, vis tiek prezidentas tai tvarko“, - sakė G. Karalius.
Rinkimų sistemos problema
Norint suprasti pokyčius Prancūzijoje, reikia gilintis į klampų rinkimų sistemos klausimą. Politologas aiškino, kad šioje šalyje egzistuojanti mažoritarinė sistema, kuri yra palanki įsitvirtinusioms partijoms, neatspindi realių nuotaikų.
„Tas vaizdas, kad dešimtmečiais laimėdavo arba socialistai, arba respublikonai, nerodydavo realaus vaizdo, kad ten trečdalis žmonių nemėgsta nei vienų, nei kitų“, - teigė G. Karalius.
Pasak politologo, E. Macronas su savo centro jėga, kuri - nei kairė, nei dešinė, tą dalyką sugriovė, ir šiek tiek legitimizavo ir kitas, anksčiau labai minimaliai matytas jėgas.
„Tai yra institucinė problema, kad buvo iškreiptas vaizdas, kad yra tik dvi partijos. Dauguma žmonių sukandę dantis už jas balsuodavo, nes neturėdavo už ką.
Dabar ir J. L. Melanchonas, ir M. Le Pen atstovai kalba, kad reikia rinkimų sistemą keisti į proporcinę. Tada daugiau atsispindėtų visuomenės nuotaikos“, - teigė G. Karalius.
Pasak politologo, dabartinis parlamentas, kuris gali būti nefunkcionalus, šiek tiek atrodo kaip proporcinio atstovavimo valstybių.
„Dabar jis daugiau mažiau atitinka visuomenės nuotaikas”, - sakė G. Karalius.
Rizika, kad strigs sprendimai ES
Vis dėlto sudėtinga vidaus politika – nieko gero nei prancūzams, nei mums.
„Netiesiogiai gali būti problemų. E. Macronas gali būti užimtas namuose. Jis save pozicionavo kaip Europos lyderį. Tiesa, tas įvaizdis jam užkliuvo su Ukrainos krize, kur nesublizgėjo. Dabar, jeigu bus užimtas chaosu namuose, tai E. Macroną Europoje mes matysime nebent sakantį kalbas, važinėjantį, bet jau jo autoritetas bus smukęs: koks iš tavęs autoritetas, jei namuose pas tave netvarka?“, - teigė G. Karalius.
Pasak jo, mums nerimo ženklai, - kad, kai Prancūzija suparalyžiuota, tai gali būti ir ES suparalyžiuota.
„Čia – ir finansavimo klausimai, jei ekonominė krizė ateina, reikia sprendimų, o Prancūzijoje yra neveiksni sistema. Tai mums gali būti netiesioginės problemos, kad dar lėčiau bus sprendimai priiminėjami negu iki šiol“, - dėstė G. Karalius.
Nerimą kelia ideologinė poliarizacija
VU TSPMI docentas M. Jastramskis buvo linkęs stebėti ir tolesnę M. Le Pen politinę raidą.
„M. Le Pen mums visada labiausiai aktuali dėl savo pozicijos užsienio politikos ir ES klausimais“, - sakė M. Jastramskis.
Apskritai didėjanti poliarizacija, kai stiprėja kraštutinės politinės jėgos, o centras silpsta, pasak pašnekovo, niekada istoriškai nebuvo naudinga demokratijai.
„Nenoriu aš pritempiamų pavyzdžių, bet buvo panašumų Veinmaro respublikoje. Ideologinė poliarizacija ir centro silpnėjimas yra demokratijai pavojingi, kad ir kokiame formate tai veiktų. Kažkuria prasme mes matome ir Amerikoje šituos dalykus per paskutinius dešimt metų“, - sakė M. Jastramskis.