Parodomuosiuose šio reikalavimo apėjimuose lydere laikyta Druskininkų savivaldybė. Kartą leidusi laikraštį per švietimo centrą, ji gavo per nagus. Po to nebesivargina su kokia nors leidyba, tiesiog sudaro sutartį su leidiniu, kuris už beveik šimtą tūkstančių eurų per metus parašo tai, kas sutartyje vadinasi informacijos sklaida.
Bet Druskininkai – kaip vieninteliai – linksniuojami nepagrįstai. Pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybė turi kiną, kuris turi televiziją. O televizija turi raštą iš Radijo ir televizijos komisijos, kuriuo ir aiškina, dėl ko priklauso savivaldybei, kuriai pagal įstatymą priklausyti negalėtų.
UAB „Marijampolės telekinas“ valdo Marijampolės kino centrą „Spindulys“ ir viešąją įstaigą „Marijampolės televizija“. O Marijampolės savivaldybei priklauso 99,7 procento šio „Marijampolės telekino“ akcijų.
„Kreipėmės į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, kuri pareikštų savo nuomonę dėl všį „Marijampolės televizija“, – sakė Marijampolės vicemeras Romualdas Makauskas.
Komisija išaiškino, kad įstatymas tokį pavaldumą draudžia, tačiau dėl to, kad Marijampolės televizija įkurta 2001–aisiais, o įstatymas įsigaliojo 2016–aisiais, o įstatymai atgaline tvarka netaikomi, formaliai viskas gerai ir pažeidimo nėra.
„Įstatymai atgaline data negalioja, bet galioja tuo momentu, kai galioja. Kai mes kalbam apie atsakomybės formas, tai taip, negali bausti už tai, kas galbūt įvyko kažkada, bet lygiai taip pat įstatymai sako, kad jų reikia laikytis šiandien“, – sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Džiaugiasi, kad suspėjo įsteigti
Marijampolės vicemeras teigė suprantąs, kad dabar jau tokios įsteigti negalėtų, tai pasidžiaugė, kad padarė tai anksčiau.
Ir dar – nors formaliai televizijai vadovauja redaktorė Vida Vaškevičienė, Marijampolės televizijos direktorius yra Stasys Baublys, kuris kartu vadovauja ir savivaldybei priklausančiam Marijampolės telekinui.
Kontaktai nurodomi tokie patys, o susisiekus su pačiu ponu Baubliu jis atsakinėja į klausimus kaip televizijos vadovas. Kalbėti negali, prašo skambinti vėliau, bet bandydama surasti redaktorę ir vėl pasiekiu poną Baublį, kuris aktyviai ginasi, kad televizija, telekinas ir savivaldybė – nesusiję.
„Ne ji nepriklauso savivaldybei, čia susieti galima žiūrint iki kokio laipsnio. (…) Marijampolės televizijai jau 26 metai, visokių buvo įstatymo pakeitimų. (…) Tas įstatymas yra pakankamai netobulas. Jo net vykdymo nėra numatyta, kaip jį įgyvendinti. (...) Bet jis yra, koks yra, ir jeigu jis nepakis, reikės galvoti kažką“, – kalbėjo S. Baublys.
Marijampolės rajono tarybos narys Andrius Vyšniauskas teigė, kad informacijos apie tai, kaip viskas gerai savivaldybėje yra žymiai daugiau.
„Žinoma, kai yra kažkoks skandalas įsisiūbuoja, televizija nevengia apie tai parodyti ir tai nušviesti, bet pozityvo ir realios informacijos kiekis yra palinkęs į savivaldybės pusę neabejotinai“, – sakė A. Vyšniauskas.
Pavyzdžiui, prieš rinkimus, opozicija sako galinti pasisakyti per šią televiziją tik už pinigus. Vicemeras su tuo nesutinka. „Ten tikrai yra atvira tribūna visiems. Ir kitas dalykas, yra komerciniai įkainiai, kur gali pasisakyt bet kuris, užsakyt savo reklamą ar politinę reklamą ar kažkokią aktualijų laidą“, – sakė R. Makauskas.
Jam oponuojantis Marijampolės rajono tarybos narys teigė, kad kai esi priklausomas nuo savivaldybės, pas žurnalistus „įsijungia savicenzūros mygtukas“.
Oficialiai savivaldybė televizijai neskiria nė euro. Jos biudžetas – labai jau mažas. Vos 60–imt tūkstančių eurų.
Marijampolės telekino vadovui atrodo, kad televizija nėra priklausoma. Jis sutiko, kad pinigų televizijai nepakanka, tačiau esą „ji dirba normaliai“. S. Baublys tikino, kad telekinas televizijai finansiškai nepadeda.
„Savivaldybės tiesioginio finansavimo, tiesioginės dotacijos tikrai nėra. Kaip ji ateina? Yra UAB „Marijampolės telekinas“, kuris valdo viešąją įstaigą Marijampolės televiziją, ir tie pinigai kažkaip vaikšto. Tai yra mano versija, aš negaliu pasakyti tiksliai, kokia suma vaikšto, bet aš manau, kad tai yra toks finansavimo modelis“, – sakė A. Vyšniauskas.
Savivaldybės koridoriuose buvo kilusių minčių, kad galbūt reiktų televizijos atsisakyti, o savivaldybės veiklos viešinimui skirtas lėšas skirstyti skaidriau. Tačiau Marijampolės vicemeras teigė, kad net tokios minties nėra ją uždaryti.
„Ji labai reikalinga mums“, – sakė R. Makauskas.
Sprendžia apie kitų etiką
Beje, S. Baublys kaip regioninių televizijų asociacijos narys deleguotas į žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją. Klausimas, ar žmogus, vadovaujantis dariniui, kurį draudžia įstatymas, gali spręsti apie kitų etiką?
„Aš nevadovauju televizijai. Televizijai vadovauja Vida Vaškevičienė. Aš esu deleguotas nuo asociacijos kaip fizinis asmuo, ne kaip Marijampolės televizijos vadovas“, – kalbėjo S. Baublys.
Žurnalistų etikos ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas teigė, kad organizacijos deleguoja po narį į komisiją, tai ji ir prisiima atsakomybę.
„Tas klausimas nebuvo iškilęs iki šiol. Aš tikrai nesigilinau. Deleguotų narių mes nekvestionuojame. Apie šitas sąsajas pirmą kartą girdžiu. Bus proga pasišnekėti apie tai“, – sakė V. Trofimišinas.
Įstatymas sau, televizija irgi. Bet jos direktorius – ne tiktai televizijoje, bet ir Visuomenės informavimo etikos komisijos posėdyje. Antrą kadenciją iš eilės. Ir svarsto visokius tokius, kaip mes, iš televizijos, kuriai žmonės duoda pinigus tiktai jei patys nori. Visuomenės informavimo etikos komisija turi prižiūrėti, kad žurnalistai laikytųsi įstatymų. Kad skleisdami informaciją visuomenei neiškraipytų informacijos ir nenaudotų jos savanaudiškiems tikslams. Kad netenkintų niekieno politinių interesų.
Situacija regionuose prastoka
Regionų žiniasklaidoje tai yra iššūkis. Pasak Žurnalistų sąjungos pirmininko, situacija šalies regionuose prastoka, nes daug kur galima rasti savotišką oligarchinę sistemą.
„Ten, kur tie merai, ypač dabar, kai jie yra tiesiogiai renkami, kurie turi ir tarybos didžiulį palaikymą, verslų arba žiniasklaidą arba jų šeimos nariai turi žiniasklaidos priemones, toli nereikia ieškoti. Elektrėnai, pavyzdžiui, ar kiti rajonai. Tai ten mes turim oligarchinę sistemą. Tai ne Rusija, bet vis tiek oligarchija, nes tai yra verslo, politikų ir žiniasklaidos toks konglomeratas“, – sakė D. Radzevičius.
Štai Kėdainiai. Meras liberalas vienas iš įmonės Daumantai.lt akcininkų, o ši valdo laikraštį „Kėdainių mugė“. Nors niekur deklaracijose tai neatsispindi. Tuo metu kitas leidinys – „Rinkos aikštė“ koncerno „Vikonda“ nuosavybė. Portalas „kėdainietis“ – Darbo partijos nario Viktoro Fiodorovo.
„Čia yra turbūt didžioji problema, kad mes turime tokį oligarchinį vienetą su visiškai neskaidriu valdymu. Ir tik Druskininkų atvejis ir vat vieno kito rajono – ar Širvintai, ar Lazdijai, kai žmonės neapsikentė ir ėmė viešai kalbėti, mes sužinome apie tuos ryšius ir tada plika akimi matosi. Ten nėra demokratijos tokiose vietose. Ten negerbiami žmonės, kurie kitaip mąsto, kitaip rašo, o dar blogiau jei kitaip ir daro ką nors“, – sakė D. Radzevičius.
Lazdijuose – nors rajono meras Artūras Margelis po kilusio skandalo dėl jo valdomo laikraščio „Dzūkų žinios“ laikraščio akcijas perleido darželio Kregždutė sargui. Tačiau leidinio direktorius ir toliau lieka Dainius Brindza – pono Margelio žentas. Ar kiek neprimena Druskininkų ir Širvintų, klausia R.I.T.A.
Ignalinos rajono tarybos narys Jonas Baltakis valdo 100–ą procentų leidinio „Mūsų Ignalina“. Keliavęs nuo Tėvynės sąjungos, per Krikščionis demokratus, Liberalų sąjūdį, o dabar išrinktas kaip valstiečių žaliųjų sąjungos atstovas. 2007–aisiais sakė, kad rinkimų rezultatams jo leidinys lemiamos įtakos neturėjo, tačiau apie partiją, kuriai priklauso purvo taip pat kažkaip nepilsi.
„Sunkiausia tuose rajonuose, kuriuos mes galime įvardyti kaip tas vietas, kur pirmiausia vietinė valdžia ir verslas nelabai supranta, kam reikalingi žurnalistai. Net ne žiniasklaida, o žurnalistai žiniasklaidoje“, – sakė D. Radzevičius.
Zarasų rajoneTarybos narys Edmundas Čičys nurodo, kad jam priklauso įmonė „Zarasų komunalininkas“. O šiam – leidinys „Zarasų kraštas“.
Plungėje mero Audriaus Klišonio žmona Inesa Klišonienė – laikraščio „Plungės žinios“ akcininkė. Tokiose ir panašiose vietose nepriklausomiems žurnalistams, pasak D. Radzevičiaus, itin sunku dirbti.
„Aš išvardinčiau tokius rajonus: tikriausiai Kauno miestas, Kauno rajonas, Lazdijai iš dalies, apie Druskininkus galim užsiminti, bet čia yra klasika blogio. Širvintų, Elektrėnų. Aš dar neminėjau Vilniaus rajono, kuris yra itin specifinis dėl Lenkų rinkimų akcijos įtakos. Tai tuose rajonuose žurnalistams, kurie yra nepriklausomi labai sunku dirbti, nes viską, ką jie sukuria, jie turi su kraujais, su kažkokia jėga nunešti žmonėms, nes tai yra taip sunku, taip neįmanoma“, – sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
„Transparency international“ duomenimis 2016–aisiais politikai valdė 57–ias žiniasklaidos priemones Lietuvoje, o tai pavojus ne tik demokratijai, bet ir regionų ekonominei gerovei.